Scenoje jis atrodė žavus, seksualus, be galo savimi pasitikintis ir pribloškiamai talentingas. Gerbėjai manė, kad šis žmogus turi viską. Jis buvo Elvis Presley, pardavęs milijardą plokštelių ir sulaukęs daugiau hitų nei bet kuris kitas dainininkas. Savo balsu bei stiliumi jis padarė didžiulę įtaką ateinančių kartų muzikantams, o pats pelnė precedento neturinčią pasaulinę šlovę, užtemdydamas net Franką Sinatrą ir pakeliui įkvėpdamas „The Beatles“.
Vargana vaikystė ir jaunystė Amerikos pietuose padėjo Elviui sujungti gospelą su juodųjų ritmenbliuzu ir baltųjų kantri bei sukurti rokenrolą. Elvis Presley tapo milžiniška figūra Amerikos populiariojoje kultūroje. Tačiau ar galvas pametusios merginos ir nesuskaičiuojami turtai suteikė tikrąjį gyvenimo džiaugsmą? Rokenrolo karaliumi vadinamas atlikėjas tapo neįsivaizduojamai turtingas ir garsus, bet už tai teko sumokėti neišvengiamą kainą – užstatyti savo talentą ir paklusti vadybininko Tomo Parkerio intrigoms. Galiausiai Elvis pateko į savo paties silpnybių ir šlovės atneštos vienatvės spąstus.
Ray’us Connolly, asmeniškai kalbinęs Elvį ir jo aplinkos žmones, per daugybę metų sukaupė patikimos medžiagos, kurią sudėjo į knygą „Būti Elviu. Vienišas gyvenimas“. Šioje biografijoje Elvis vėl atsiduria ryškioje Las Vegaso šviesoje, o jo asmeninio gyvenimo užsklanda smarkiai prasiskleidžia...
Knygą iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius.
Siūlome skaityti knygos ištrauką.
Sulaukęs tiek daug hitų ir sėkmės, Elvis turėjo būti laimingas. Bet niekas nebeteikė tiek smagumo kaip anksčiau, nors „Memfio mafija“, kaip dabar buvo praminta jo svita, nėrėsi iš kailio, kad jį pralinksmintų.
„Memfio mafijos“ pravardę Elvio draugužiams sugalvojo vienas žurnalistas. Vaikinai, kurie dažniausiai savo bosą vadino tiesiog „E“, pravardę pamėgo ir manė, kad ji suteikia komišką bendrą tapatybę, taigi visi ėmė nešioti vienodus juodus kašmyro kostiumus ir akinius nuo saulės. Elvis tos pravardės nekentė, matė kažką liguisto jos sąsajose su nusikaltėliais.
Jo įprotis apsupti save menkai apmokamais giminaičiais ir draugais prasidėjo dar „Sun“ laikais, bet, augant Elvio populiarumui, augo ir palyda. Nebuvo jokio oficialaus priėmimo į gaują. Jeigu patikdavai, tapdavai draugu, o jeigu viskas klostydavosi sėkmingai ir tavimi buvo galima pasitikėti, gaudavai algą. Nė vienas iš tų vyrukų neuždirbdavo labai daug, bet, sukiojantis aplink Elvį, būdavo padengiamos visos gyvenimo išlaidos. Tačiau tai buvo dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę trunkantis darbas, tad jis ne visada viliojo jaunus žmones, kurie turėjo didesnių ambicijų.
Kartais žmonės iš pašalės kai kuriuos gaujos narius matė kaip prielipas, bet būtų neteisinga taip sakyti, pavyzdžiui, apie Marty Lackerį, Elvio draugą iš vidurinės mokyklos, kurį laiką vadovavusį visai svitai. Lygiai taip pat tai negaliojo Joe Esposito, bičiuliui iš tarnybos armijoje, priėmusiam Rexui Mansfieldui siūlytą darbą: jis buvo geras ir gabus gaujos vadas. Dar buvo pusbrolis Haroldas Lloydas, tapęs Greislando sporto aikštelės prižiūrėtoju, taip pat kitas jaunas pusbrolis Billy Smithas, kurio šeima atsikraustė paskui Presley šeimą iš Tupelo. Būdamas aštuoneriais metais jaunesnis už Elvį, jis tapo patikėtiniu iki gyvenimo pabaigos. Sonny Westas buvo stambus, tvirtas vyrukas, prireikus eidavęs asmens sargybinio pareigas, o Sonny pusbrolis Redas ir Lamaras Fike’as buvo taip atsidavę Elviui, kad net išvyko paskui jį į Vokietiją.
Tačiau bėgant metams atsirasdavo ir daugiau Elvio pastumdėlių. Dažnai jie nelabai ką veikdavo, tik sukiodavosi aplink ir juokavo su savo bosu, tad kai kurie atrodė kaip būrys pataikūnų, kikenančių ir linksinčių pagal komandą. Kai vienas žurnalistas paklausė Junioro Smitho, ką jis iš tiesų daro pas Elvį, Junioras tik nusijuokė iš tokio klausimo. „Aš nieko nedarau, – atsakė jis. – Aš esu Elvio pusbrolis.“
Tokiais žmonėmis Elvis apsupdavo save ne tik Holivude. Greislandas nebebuvo tiesiog šeimos namai kaip Odiubono gatvėje. Po truputį tai ėmė virsti nedideliu feodu, kur Elvis buvo klano vadas, o giminaičiai kraustėsi į namelius ant ratų galinėje valdų dalyje, kad palaikytų močiutei draugiją, o armijos laikų draugas Charlie Hodge’as apsigyveno rūsyje įrengtame kambaryje. Dar buvo Elvio dėdės Travisas Smithas ir Vesteris Presley su šeimomis: jie visada ten sukiodavosi, kaip ir darbuotojai, prižiūrintys namą, sodą, aplinkines žemes ir krūvą automobilių. Didžioji dalis gaujos gyveno netoli Memfio, bet Greislandas buvo traukos centras, tad kai Elvis būdavo namuose, jie ten leisdavo laiką diena iš dienos.
Visų akys nuolatos buvo įsmeigtos į Elvį. Viskas Greislande sukosi aplink jį, tarsi XVIII a. Anglijos dvaro lordą, nustatinėjantį namų taisykles iki smulkiausių detalių. Pavyzdžiui, Elvis negalėjo pakęsti namuose žuvies kvapo, taigi niekam nebuvo leidžiama jos ruošti. Lygiai taip pat nebuvo leidžiama prie pagrindinio įėjimo statyti senų automobilių. Elvis norėjo, kad viskas būtų tvarkinga ir švaru.
Paprastai klano galva yra patriarchas, visų tėvas, vyriausias ir išmintingiausias vyras. Bet 1960-aisiais Elviui tebuvo dvidešimt penkeri, o jis jau atsakė už viską. Pats šito norėjo. Jam patiko būti Elviu Presley, patiko turėti savo dvarą ir dvariškius, kurie pildo norus ir troškimus, bičiulius, kurie kartu įsitraukia į berniukiškus žaidimus, kai norisi. Be to, Elviui patiko nustatinėti taisykles. Tai nekompensavo jo gyvenimo vienatvės, bet leido jaustis gerai – naudingam ir galingam. Elvis turbūt nejuto, kad visiškai kontroliuoja savo karjerą, žinojo, jog pulkininkas jį išnaudoja. Užtat kontroliavo tuos, kurie tarnavo, tuos, kuriuos savo ruožtu pats išnaudodavo.
