Sekite 15min Google
Į knygos pristatymą susirinko gausus būrys klausytojų. Pokalbį su autoriumi vedė Dalius Stankevičius.
E.Laurinaitis yra gydytojas psichiatras, psichoterapeutas ir grupių terapeutas, Vilniaus universiteto docentas bei Mykolo Romerio universiteto profesorius. Jis taip pat yra Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas. Autorius yra išleidęs ne vieną knygą, tarp jų – „Žvilgsnis iš veidrodžio“ ir „Žuvis vandenyje“.
Kodėl „Dukart du...“?
Pokalbis prasidėjo nuo klausimo, kodėl naujoji knyga pavadinta būtent „Dukart du...“. E.Laurinaitis neslėpė, kad pavadinimas pasirinktas šiek tiek ironiškai ir provokuojančiai.
„Žmonės daro sprendimus nežinodami, kodėl juos daro. Tai paradoksalus pavadinimas. Nė vienas sprendimas nepraeina be pasekmių. Sprendimus reikia daryti remiantis ne praeitimi, o žiūrint į ateitį ir klausti savęs ne kodėl, o dėl ko? Kas iš to sprendimo išeis?“, – sakė jis.
Tai paradoksalus pavadinimas.
Pasak E.Laurinaičio, būtent apie tai ir yra jo naujoji knyga. „„Dukart du...“ – truputį provokacinis pavadinimas“, – sakė psichoterapeutas.
Jo teigimu, gyvenime nėra vieno sprendimo, kuris būtų teisingas visiems. „Teisingų sprendimų visiems nėra. Didžioji dalis mano pacientų nori išspręsti situaciją, kad visiems būtų gerai. Bet tą darydami ir spręsdami turime suprasti – visiems tai nepatiks. Niekada nebus taip, kad patiks visiems“, – kalbėjo E.Laurinaitis.
Atsakomybė tenka ir tada, kai nieko nedarome
D.Stankevičius paklausė, kodėl svarbu suprasti patį sprendimo priėmimo momentą.
E.Laurinaitis atsakė kalbėdamas apie atsakomybę – ne tik už tai, ką pasirenkame daryti, bet ir už tai, ko nepadarome.
„Pagrindinis gyvenimo dėsnis – aš atsakau už viską, ką padarau. Jei nepadarote – dar labiau esate atsakingi. Pavyzdžiui, negelbėti skęstančiojo irgi yra darymas“, – sakė jis.
Pasak psichoterapeuto, praeities pakeisti neįmanoma, todėl nuolat į ją grįžti ir bandyti gyvenimą perrašyti nėra prasmės.
„Mes gyvename visą savo istoriją kiekvieną akimirką. Pagrindinis dėsnis istorijoje – praeities nebepakeisi. Perdaryti gyvenimo jūs negalite. „Atmatyti“, „atsuprasti“ nepavyks. Praeitis mus gali pamokyti. Mokytis reikia ne iš klaidų, klaidos pamoko tik apie tai, ko daryti nereikia. Mokytis reikia iš sėkmių, bet klaidų nereikia pamiršti“, – sakė E.Laurinaitis.
Mokytis reikia iš sėkmių, bet klaidų nereikia pamiršti
Jis taip pat pabrėžė, kad psichoterapeuto darbas nėra dalyti patarimus.
„Patarimų psichoterapeutai neduoda. Kaip psichoterapeutas padedi suprasti pacientui poelgio priežastis ir ar jis nori tas klaidas kartoti, ar ne. Mano darbas yra būti veidrodžiu, kuris parodo pacientą iš visų pusių“, – kalbėjo jis.
„Mes visi turim tik vieną žmogų, kurį galim pakeisti“
Kita pokalbio tema buvo žmogaus gebėjimas keistis. D.Stankevičius paklausė, ar apskritai galime pakeisti kitą žmogų.
„Mes visi turim tik vieną žmogų, kurį galim pakeisti – patys save. Kito nepakeisi. Tai sudėtingas ir skaudus klausimas žmonėms, kurie didelę savo gyvenimo dalį bandė kažką kitą pakeisti“, – sakė E.Laurinaitis.
Mes visi turim tik vieną žmogų, kurį galim pakeisti – patys save.
Tačiau ir bandymas keisti save, jo teigimu, nėra paprastas.
„Keičiant save yra vienas BET, reikia nugriauti tai, kas tavyje stovi, o griauti ką? Patiems save.“
E.Laurinaitis pabrėžė, kad skirtingose situacijose žmogus gali rinktis skirtingą išeitį, tačiau sprendimą vis tiek reikia priimti. „Skirtingose situacijose galime pasirinkti skirtingą išeitį.“
„Kaip aš galiu žinoti, kas yra gerai kitiems? Aš nežinau, ką kitiems daryti, kad būtų geriau. Išskyrus vieną dalyką – kažką daryti reikia“, – sakė jis.
Iš kur atsiranda bejėgiškumas?
Pokalbio metu įsitraukė ir auditorija. D.Stankevičius paprašė pakelti rankas tų, kurie kada nors jautėsi bejėgiai. Rankas pakėlė maždaug pusė salėje buvusių žmonių.
E.Laurinaitis sakė netikintis, kad yra žmonių, kurie niekada nėra patyrę bejėgiškumo.
D.Stankevičius paklausė, kuo skiriasi laikinas bejėgiškumas nuo išmokto bejėgiškumo.
„Vaikystėje mes išbandinėjome pasaulį. Jei tėvai reaguodavo draudimais ir stabdymu – išmokom bejėgiškumo, nes tuomet atrodo, kad gal geriau išvis nieko nedaryti“, – aiškino psichoterapeutas.
Anot jo, ankstesnės patirtys gali turėti įtakos ir tam, kaip žmogus vėliau vertina naujas situacijas.
„Kam eiti ten kur kelio nėra? Traumos veda prie baimės ieškoti kažkokių sprendimų. Baimė, kad bus kaip jau buvo.“
Kalbėdamas apie vaikystę E.Laurinaitis taip pat palietė tėvų meilės temą. „Jei negauname vaikystėje tėvų meilės, užaugame su pojūčiu, kad meilės nėra, yra tik interesai“, – sakė jis.
D.Stankevičiui paklausus, ar suaugęs žmogus gali tokią meilę kompensuoti, E.Laurinaitis atsakė, kad tam reikia nemažai pastangų.
„Tam reikia pastangų. Mažiausiai dvejus metus gauti besąlyginę meilę, arba psichoterapija ketverius metus. Kodėl? Nes besąlyginė meilė ne už pinigus ir gaunama dvidešimt keturias valandas per parą.“
Jis pabrėžė, kad žmogus gali pakeisti nemažai dalykų savo gyvenime, tačiau tam reikia krypties.
„Mes patys galime pakeisti labai daug, bet turime būti tikslingi.“
Apie kitą knygą dar negalvoja
E.Laurinaitis pasakojo, kad mintis parašyti „Dukart du...“ kilo visai netikėtai kalbantis su leidyklos „Alma littera“ redaktorėmis.
„Knygos įkvėpimas gimė su „Alma littera“ redaktorėmis kalbantis. Paklausė, ką rašysiu, aš ekspromtu pasakojau ir pasakiau idėją apie sprendimus. Jos atsakė, kad apie tai knygos dar nebuvo“, – prisiminė jis.
Susitikimo pabaigoje auditorija autoriaus paklausė, ar jis mato sau įpėdinį, nes pastaruoju metu mažiau važinėja ir dalyvauja susitikimuose.
„Kiekvienas iš mūsų unikalus, todėl kas tai galėtų daryti vietoj manęs – aš nežinau“, – atsakė E.Laurinaitis.
O ar bus dar viena knyga?
„Nežinau dar pats, idėjų yra, esu gerai parduodamas, leidyklai norisi mane turėti“, – su šypsena atsakė E.Laurinaitis.
