Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gruodžio 4d. 13:57

Filmo vertos Lietuvos knygynų istorijos: vienas išgyveno net 6 okupacijas

M.Šlapelienės lietuvių knygyno 25 metų sukaktis
Limis nuotr./ Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejaus nuotr. / M.Šlapelienės lietuvių knygyno 25 metų sukaktis
Penktadienio vakarą pasikalbėti apie senuosius Lietuvos knygynus susirinko asmenybės, savo karjerą paskyrusios literatūrai. Jie ne tik pateikė argumentų apie neginčijamą bukinistų svarbą besiformuojančiai šalies kultūrai, bet ir nepabijojo atskleisti, kas vykdavo užvėrus legendinio knygyno Kaune „Septynios vienatvės“ duris ir žaliuzes.

Knygynai Kaune

Istorikas ir bibliotekininkas Alvydas Surblys pasakojo apie seniausią knygyną Kaune, kurį įkūrė Ptašekų šeima. Tiesa, nėra aišku, kelintais metais jis dirbo tiksliai.

„Net ir karo metais jis veikė, bet, žinoma, sovietmečiu buvo uždarytas“, – teigė A.Surblys. Jo pasakojimu, anuomet knygynai buvo kitokie, nes ne tik prekiavo literatūra, bet ir ją leido. „Iš privačių knygynų Ptašekai sudarė daugiausią knygų.“

Toliau A.Surblys pateikė platesnį tarpkurio Kauno knygynu vaizdą. Pasirodo, kad apskritai jų buvo apie 90 ir beveik visų jų pastatai išlikę iki šiol. „Rimtesnių“ t.y. leidusių knygas buvo apie 20.

„Jeigu užsuksite į Kauną, galima atvažiuokite prie tokio apšiurusio pastato Gertrūdos g. 14. Ten buvo policijos viršininko būstinė, elitinis viešnamis ir vienas įsimintiniausių Kauno knygynų „Antikvaras“. Miesto centre burmistro Antano Merkio name prie Soboro taip pat veikė „Atžala“, kurioja šiandien galima išgerti kavos. Užvaldžius nostalgijai galima pasižiūrėti „Pažangos“ bendruovės pastatą, kurio apvaliose vitrinose šiuo metu reklamuojamas maistas. Kažkada ten buvo reklamuojamos knygos“, – sakė A.Surblys.

Moderatoriui pasiteiravus, kurie knygynai buvo „kultūros židiniai“, A.Surblys įvardino „Spaudos fondo“, „Švyturio“, Šv. Kazimiero draugijos knygynus. „Jie turėjo ir dideles patalpas, galimybes veikti“, – pažymėjo.
Vis dėlto, daugiausia dėmesio jis norėjo skirti į knygyną „Antikvaras“: „Vienas iš jo įkūrėjų buvo bibliofilas Julius Žukas, sugebėjęs suderinti pomėgį ir verslą. Jis atrado autorius, kurie vėliau išgarsėjo gana skandalingai.“

Deinoros Rudėnaitės nuotr./ Alvydas Surblys
Deinoros Rudėnaitės nuotr./ Alvydas Surblys

Anot A.Surblio, vienas iš skiriamųjų ano meto Kauno knygynų bruožų esą jų gebėjimas reklamuotis. „Kai kurie buvo sudarę sutartis su periodiniais leidiniais, kuriuose reklamuodavosi, be to, už jų prenumeratą knygų buvo galima įsigyti pigiau. Kaip ir dabar veikdavo ir akcijos, ir konkursai. Būdavo, kad ir klasikinę literatūrą atiduodavo beveik veltui, susimokėti reikėdavo vien už pašto perlaidą.“

Truputį apie „Septynių vienatvių“ legendą

Rašytoja vaikų knygų rašytoja ir leidėja Audronė Meškauskaitė legendiniame Kauno knygyne „Septynios vienatvės“ dirbo 7-erius metus. Kaip teigė kalbėtoja, jame visi buvo vienodai svarbūs ir prezidentas, ir poetas.

„Kalbant apie šią vietą svarbiausia minėti poetą Kęstutį Navaką. Jis ir jo kolegė Valentina Navakauskaitė įkūrė knygyną, kuris buvo subalansuotas – tvarkingai bohemiškas, mat ir jiedu buvo itin skirtingi žmonės.“

Jos teigimu, pagrindinė „Septynių vienatvių“ funkcija ir buvo susitikti. „Tuo metu gatvė, kurioje buvo įskūręs knygynas buvo baisoka, – prisiminė ji. – Pagalvojus, kad poetas ėmėsi tokios veiklos… Tai tikra uvertiūra. Jį visi prisimena jį, stovintį knygyne ir rūkanti prie lango. Jis tarsi stovinti reklama, kurios pagalba visi žinodavo, kad knygyne visada sutikti poetą.“

Deinoros Rudėnaitės nuotr./Audronė Meškauskaitė
Deinoros Rudėnaitės nuotr./Audronė Meškauskaitė

Jos požiūriu, didžiausia knygyno vertybė – ten susikūrusi bendruomenė. „Aš buvau jauna studentė, kurį įsidarbino paprasta pardavėja. Ir mes ten visi labai linksmai gyvenome“, – prisimena A.Meškauskaitė.

„Manau, kad knygynas sutraukdavo visus Kauno keistuolius. Kaip įprasta, po darbo dienos visi užsitraukdavo ir pasakodavo, ką gero sutiko tą dieną. Ir suprasdavai, kad kasdien įvykdavo kažkas ypatingo: vienas studentas pasiūlė savo tapybos darbus, o vėliau tapo labai garsus, buvo ir didele skara apsidengusi moteris, kuri kiekvieną dieną vartydavo tą pačią Egono Schiele’s aktų albumą. Ji nuo manęs vis slėpdavosi.“

Atėjo laikas ir istorijai apie užstrigusias žaliuzes, dėl kurių žmonės iki ryto buvo įkalinti „Septyniose vienatvėse“. Moderatorius paminėjo, kad apie tai specialią esė yra parašęs K.Navakas.

„Aš tiek apie tą įvykį prisiklausiau, nes visi turi savas versijas, – pasakojo A.Meškauskaitė. – Žaliuzės tiesiog užstrigo, bet buvo sakiusių, kad kažkas tą padarė specialiai. Žinau, kad rašytoja Daiva Čepauskaitė nervinosi visą vakarą, nes kitą dieną jai reikėjo į repeticiją. Ir tik meistrams vos pakėlus žaliuzes, ji kaip mat pralindo.“

Knygynai Vilniuje

„Suvokus lietuvybės skleidimo ir spausdinto žodžio sąsajas supranti, kodėl caro valdžia lietuviams uždraudė ne dalgių gamybą, o spausdinti knygas gimtąja kalba“, – pastebėjimu apie knygynus pradėjo tarpukario Vilniaus literatūrinio gyvenimo tyrėja Alma Lapinskienė.

Tai ypač teko patirti vilniečiams, išryškino tyrėja.

„Lietuviai tą suprato: jeigu nori laimėti savo istorinę sostinę, turi spausdinti knygas. Todėl 1904 metais atgavus žodžio laisvę, Petras Vileišis ėmėsi laikraščio „Vilniaus žinios“ leidybos. O štai rugpjūti jis jau rūpinasi knygyno steigimu, kuris atsirado prie Filharmonijos. Kaip vedėja pakviečia Mariją Piaseckaitę Šlapelienę“, – pasakojo ji.
Nuo 1906 iki 1910 metais veikė Jono Kriaučiūno ir Juozo Paketurio „Lietuva“, 1907 iki 1909 metais Šatrijos Raganos katalikiškos pakraipos „Birutė“ knygynai.

Jos teigimu, ilgiausiai veikė M.Piaseckaitės-Šlapelienės „Lietuvių knygynas“ – beveik 40 metų ir išgyveno 6 okupacijas: „Kaip ji 1956 m. rašė savo laiške vaikams, kiekvienai valdžiai atrodė, kad mes kenkiame valstybei.“

Limis nuotr./ Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejaus nuotr./M.Šlapelienės knygynas po kratos, 1938 m.
Limis nuotr./ Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejaus nuotr./M.Šlapelienės knygynas po kratos, 1938 m.

„Jie sukaupė lietuviškų knygų ir periodikos lobyną, palaikė ryšius su lietuvių leidėjais visame pasaulyje. Jau nekalbu apie Mažąją lietuvą… Jis buvo inteligentų susibūrimo vieta, mat jis užsakydavo knygų ir periodikos iš nepriklausomos Lietuvos. Be to, jie įsteigė skolinamąjį knygynėlį, kurio funkcija buvo skolinti knygas.“

Deinoros Rudėnaitės nuotr./Alma Lapinskienė
Deinoros Rudėnaitės nuotr./Alma Lapinskienė

Tuo metu bukinistas Jonas Valonis sakė, kad jo vadovaujamas knygynas „Mint Vinetu“ bando tęsti Vilniaus knygynų tradiciją.

„Neseniai rašiau vieną esė apie knygnus ir skaičiau apie M.Piaseckaitės-Šlapelienės tekstą. Ji skundėsi negalinti anksti atidaryti knygyno, todėl klientai nueina pas kitus – Vileišį ar Zavackį, – pasakojo. – Mane nustebino, kad jie apskritai stovėdavo eilėse prie knygyno iš ryto. Tiesa, „Mint Vinetu“ atsidaro 12 val., aš kartais vėluoju, o žmonės jau laukia.“

Deinoros Rudėnaitės nuotr./Jonas Valonis
Deinoros Rudėnaitės nuotr./Jonas Valonis

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

26:55
01:14
01:25

Adventur 2022

Maistas

Tik prenumeratoriams

URBAN˙/