Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 30d. 20:01

Filosofas C.Paolucci apie savo dėstytoją U.Eco: jis mėgo, kai jam buvo prieštaraujama

Claudio Paolucci
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Claudio Paolucci

Vieno garsiausių filosofų Umberto Eco mokinys dr. Claudio Paolucci pristatė savo knygą „Umberto Eco: tarp Tvarkos ir Nuotykio“. Pokalbio metu Dr. C.Paolucci – Bolonijos universiteto semiotikos ir kalbos filosofijos dėstytojas – pasakodamas apie asmeninį santykį su U.Eco jo darbų struktūrą pavadino ančiasnapiu.

Ir ne tik todėl, kad jis buvo mėgstamiausias filosofo gyvūnas, nes „sudėtas“ iš kitų gyvūnų dalių ančiasnapis yra unikalus:

„Kai tyrėjai atrado ančiasnapius Australijoje ir atgabeno juos į Angliją, kiti mokslininkai galvojo, kad iš jų šaipomasi. U.Eco moksliniai darbai buvo kaip tas ančiasnapis – jis norėjo sujungti dalis į vieną vietą taip sukuriant unikalią idėją.“

Diskusijoje taip pat paaiškėjo, kad U.Eco labiausiai mylėjo jam prieštaraujančius studentus, o didžiulis dar nepublikuotas filosofo archyvas negali būti padovanotas ar parduotas dėl šeimos santykių su Italijos valdžia.

Autoriaus santykis su U.Eco – mėgo prieštaraujančius

Dr. C.Paolucci yra žmogus, dėl kurio santykio su U.Eco jis nuolat turi apie jį kalbėtis. Dėl šios priežasties jis nusprendė parašyti knygą, kurioje apžvelgiama garsaus filosofo mąstysena bei užfiksuoti paskutinieji jo gyvenimo metai.

Pirmiausia C.Paolucci pasakojo apie pažintį su U.Eco: „Buvau vienas studentų, kuris savo mokslinį darbą rašė pas jį. Nors dėl mano amžiaus buvo sudėtinga prieštarauti jo idėjoms, darbo tema to reikalavo. Taip parašiau keletą tekstų, kritikuojančių pagrindines U.Eco idėjas. Įtakingiausias italų intelektualas pasaulyje, kuris buvo reitinguojamas antruoju po Noamo Chomsky’io, praleisdavo valandų valandas diskutuodamas apie savo idėjas su 24 metų studentu. Jeigu esate skaitę daugiau U.Eco darbų, nenustebsite. U.Eco mėgo tuos, kurie su juo nesutikdavo, jis mėgo diskutuoti. Taip jis ieškodavo būdų, kaip rasti ryšį tarp dviejų skirtingų nuomonių. Net ir nesutikęs jis suprasdavo oponentų argumentus.“

Dr. C.Paolucci knygoje bandė koncentruotis į prielaidų kūrimo būdus bei U.Eco svarbų derybų konceptą: „Nori pirkti automobilį už 6 eurus, bet tau siūlo mokėti 10 eurų? Reikia derėtis. Susitaręs dėl vidurkio prarasi mažiau, nei sutikęs su siūloma suma. Ši asmenybės dalis buvo susijusi su jo kaip filosofo erudicija. Panašu, kad U.Eco rėmėsi loginės semiotikos pradininko Charleso Sanderso Peirce’o neutralaus tarpininko pozicija, kuri atsiriboja nuo interpretuotojo.“

Anot dr. C.Paolucci, pirmojoje knygoje U.Eco bandė sujungti estetiką ir matematiką, avangardinį meną ir fiziką: „Semiotikoje jis bandė sujungti struktūralizmą ir C.S.Peirce’o pragmatizmą. Todėl nenuostabu, kad ančiasnapis buvo mėgstamiausias filosofo gyvūnas. Nes „sudėtas“ iš kitų gyvūnų dalių ančiasnapis yra unikalus. Kai tyrėjai atrado juos Australijoje ir atgabeno į Angliją, kiti mokslininkai galvojo, kad iš jų šaipomasi. U.Eco moksliniai darbai buvo kaip tas ančiasnapis – jis norėjo sujungti dalis į vieną vietą taip sukuriant unikalią idėją. Ši „ančiasnapio“ struktūra būdinga visam jo darbui.“

Didžiulis dar nepublikuotas filosofo archyvas negali būti padovanotas ar parduotas dėl šeimos santykių su Italijos valdžia.

U.Eco filosofija tarsi filosofinė švytuoklė“

C.Paolucci savo knygoje bandė parodyti ryšį taip literatūrinės U.Eco kūrybos bei filosofinio darbo: „Žinoma, kad U.Eco atskyrė save kaip filosofą ir rašytoją. Bet tai netiesa. Galiausiai jis pats su tuo sutiko, grožinę literatūrą įtraukęs kaip savo mokslinio darbo dalį. Visgi, pagalvojus, kodėl grožinė literatūra atskiriama nuo filosofijos, nėra taip akivaizdu.“

U.Eco mokinys įsitikinęs, kad jo mokytojo kuriamų analogijų neįmanoma suprasti neišstudijavus jo kitos kūrybos. Pavyzdžiui, U.Eco juoko teorijos kontekste „Rožės vardas“ yra nesėkmė, nes pagrindinė idėja buvo parašyti filosofinį traktatą apie juoką. Deja, jis negalėjo norimų dalykų perteikti filosofine kalba, todėl samprotavimus apie semiotiką jis perkėlė kitur. Kurdamas „Rožės vardą“ U.Eco suprato, kad juokiamasi iš tiesos, o tam tikra prasme nusikaltimai vykdomi dėl tiesos poreikio.“

C.Paolucci teigimu, U.Eco filosofijos ir rašytojo idėjos vystėsi paraleliai. Nepaisant sąsajos su „Rožės vardu“, U.Eco remdamasis C.S.Peirce’o abdukcijos teorija (lot. k. abductio „atitraukimas“) parašė knygą apie Šerloką Holmsą „The Sign of Three: Dupin, Holmes, Peirce“. Vadinasi prieš sukurdamas detektyvinį tyrimą U.Eco dirbo prie teorijos: „Panašu, kad savo idėjas jis sudėjo į veikėją, kuris veikė pagal paties autoriaus semiotinį tyrimą.“

Vida Press nuotr./Umberto Eco
Vida Press nuotr./Umberto Eco

„Dėl aistros savo dalykui ir viduramžių istorijai, U.Eco nuomone, semiotika yra dalykas, dėl kurio reikia studijuoti viską, kas gali būti panaudota melui. Tai turbūt susiję su jo idėja, kad mes turėtume juoktis iš tiesos“, – teigia C.Paolucci.

Knygoje „Umberto Eco: tarp Tvarkos ir Nuotykio“ C.Paolucci bandė parodyti, kodėl „Fuko švytuoklė“ paties U.Eco nuomone buvo šedevras: „Šioje knygoje jis slepiasi po savo kortomis. Perskaičius svarbiausius jo filosofinius kūrinius (pavyzdžiui, „A Theory of Semiotics“ arba „The role of the reader“), „Fuko švytuoklėje“ atsiskleidžia semiotinės teorijos raktas – jo enciklopedijos teorija.“

Diskusijos metu dr. C.Paolucci teigia, jog U.Eco rašė knygas, kad galėtų išreikšti tai, kas negali būti teorizuota (pavyzdžiui, juokas): „Jis manė, kad ši teorija atsiduria absoliučioje aklavietėje, bet reikšmės išryškėja ir keičiasi joms persikėlus į kitas sritis arba kitaip klasifikuojant. Neatsitiktinai „Rožės vardo“ nugarėlėje buvo užrašyta: „Jeigu neįmanoma teorizuoti, svarbu kurti naratyvą“. Už šios skirties yra dar vienas semiotinis mechanizmas – literatūra gali rodyti atsakymus, o teorija klausti: „Jo darbai yra originalūs, nes jis kuria filosofiją, sudarytą iš nefilosofijos, ką galėtume pavadinti „filosofine švytuokle“, – sako dr. C.Paolucci.

Dr. C.Paolucci: „Dabar reikėtų legalizuoti universitetą“

Dr. C.Paolucci prisimena vieną paskutiniųjų pokalbių, kurio metu jis su U.Eco diskutavo apie filosofo autobiografiją. Tai buvo 2015-aisiais vykusi šventė, skirta Roland'ui Gérard'ui Barthes'ui. Šis filosofas U.Eco įkvėpė analizuoti populiariąją kultūrą per aukštosios kultūros priemones.

Diskusijos metu dr. C.Paolucci teigia, jog U.Eco rašė knygas, kad galėtų išreikšti tai, kas negali būti teorizuota.

„Tai radikaliai pakeitė akademinį pasaulį, bet kitiems mokslininkams šis požiūris buvo nepriimtinas. Čia reikėtų perskaityti U.Eco „Apocalypse postponed“ įvadą. Ten jis ironizuoja, kad po knygos publikacijos kolegų reakcija buvo tokia lyg jis būtų nužudęs savo kolegų motinas. Dėl šios priežasties U.Eco negalėjo pakilti į aukštesnę poziciją. Bet dabar, po 50 metų, galime pastebėti, kad ši populiariosios kultūros analizė tapo norma“, – teigia C.Paolucci.

Dr. C.Paolucci manymu, dabar turėtume truputį sugrįžti prie aukštosios kultūros: „Nors popsas jau legalizuotas, dabar reikėtų legalizuoti universitetą. Jeigu galėčiau pateikti analogiją, tai būtų tas pats, kas Marcelio Duchampo „Fontaną“ pastatytume muziejuje ir sakytume, kad tai labai modernu. Parodžiau šį palyginimą U.Eco ir jam tai patiko. Jis pasakė, kad turėčiau parašyti straipsnį pavadinimu „Mes turėtume pastatyti pisuarus atgal į poilsio stoteles pakelėse“ ir publikuoti jį populiariame italų dienraštyje „la Repubblica“.

Semiotika kaip ginklas kovojant su fake news“

Vilniaus universiteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto dėstytojas dr. Davide'as Castiglione paklausė, kaip semiotika padėtų kovojant su „fake news“.

Dr. C.Paolucci atsako: „U.Eco ne visada buvo teisus. Vis dėlto, jis gyveno laikais, kai komunikaciją, televiziją, radiją ir laikraščius, kontroliavo vos keli žmonės. Dėl šios priežasties informacija negalėjo būti tiesa, nes ja manipuliuodavo galios struktūros. U.Eco sakė, kad mes neturime išmesti televizoriaus, mes turime atliekant semiologinę analizę pakeisti reikšmę. Po 50 metų gyvename situacijoje, kai visi atliekame semiologines analizes. Dabar žmonės kaip tik atvirkščiai yra linkę viskuo netikėti bei nepasitikėti intelektualiniu elitu. Manyti, kad lengvu būdu gaunama informacija padaro žmogų ekspertu – klaidinga.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Claudio Paolucci
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Claudio Paolucci

Pavyzdžiui, mano mamos karta nebūtų kvestionavusi, ar mane reikia skiepyti. Ne todėl, kad ji buvo paveikta „klastingų ir galingų“ farmacijos bendrovių, bet todėl kad ji tokius sprendimus patikėjo ekspertams. Dabar visi žmonės turi savo nuomonę apie viską ir tai didžiulė problema.“

Publikoje kilo klausimas apie semiotikos ateitį, tačiau dr. C.Paolucci atsakymas neskambėjo itin pozityviai. Mat dauguma kognityviniuose moksluose vartojamų analizės būdų yra semiotiniai, tačiau dėl neaiškių priežasčių šios srities mokslininkai nėra cituojami.

Kultūra nėra daugelio dalykų žinojimas

Diskusijoje paaiškėjo, kad U.Eco buvo labai kuklus. Nors galėdavęs dalyvauti televizijos laidose ir dukart per dieną, jis to nedarė, nes jam nerūpėjo kovoti su kritika prieš jį. Čia dr. C.Paolucci prisiminė, kad U.Eco nekentė idėjos, kad kultūra yra daugelio dalykų žinojimas, nes yra visiškai atvirkščiai:

„Per pirmąsias paskaitas jis pabrėždavo, kad esame viso labo 19 metų vaikai ir jis yra svarbiausias italų intelektualas pasaulyje. Nė viena kultūra nežino, kur gimė Napoleonas, bet turi žinoti, kur per 30 sekundžių gauti šią informaciją. Jis taip manė, nes kultūra nėra kiekybės, bet kokybės objektas. Savo keistame name Milane jis laikė 35 tūkst. knygų. Pirmasis dalykas, ko žmonės paklausdavo, būdavo, ar jis visas perskaitęs. Knygos U.Eco buvo reikalingos esminės informacijos tikrinimui. Nes nauja informacija kuriama besinaudojant sena informacija. Jeigu tu žinai viską – esi idiotas.“

U.Eco palikimas – delikati tema

Diskusijos metu taip pat klausta, ar garsus italų filosofas yra palikęs daugiau savo darbų. Dr. C.Paolucci teigimu, tai delikati tema, bet U.Eco nepublikuotų darbų palikimas – didžiulis.

Dr. C.Paolucci galėjo papasakoti tik apie tai, kad U.Eco viską paliko sūnums ir dukrai. Dėl šios priežasties tai yra jų sprendimas. Jie norėjo paaukoti knygas bei nepublikuotus darbus Bolonijos universitetui bei antikinių knygų kolekciją, kurią sudarė tik „fake news“ knygos, parduoti Milanui. Deja, Italijos valdžia tai sustabdė, nes šios knygos ir darbai yra svarbiausio italų filosofo, todėl negalima jų šitaip išmėtyti. Dėl šios priežasties šeima ir valdžia šiuo metu konfrontuoja.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai