Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

G.Norvilas: „Eilėraštis yra ir turi būti nusikaltimas. Plokštumai, kalbai, visuomenei, šventeiviškumui, niekšybei...“

Gytis Norvilas
Vitos Norvilienės nuotr. / Gytis Norvilas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gytis Norvilas – poetas, vertėjas, eseistas. Išleido keturis poezijos rinkinius: „Akmen-skeltės“ (2002), „Skėrių pusryčiai“ (2006), „Išlydžių zonos“ (2012), „Grimzdimas“ (2017). Pastarąjį šiomis dienomis išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Rinkinys „Akmen-skeltės“ 2002 metais Poetiniame Druskininkų rudenyje (PDR) pripažintas reikšmingiausiu poetiniu debiutu. Už knygą „Išlydžių zonos“ 2013 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įteikė premiją už kūrybiškiausią 2012 metais išleistą kūrinį. Nuo 2014 metų kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. Savaitraščio įsteigtos „Šūdvabalio premijos“ iniciatorius. Poezija versta į anglų, bulgarų, rusų, latvių, lenkų, gruzinų, armėnų, vokiečių, ukrainiečių, kroatų, makedonų, baltarusių kalbas. Yra išvertęs moderniosios austrų bei vokiečių poezijos, prozos.

– „Grimzdimas“, ketvirtoji jūsų poezijos knyga, pasirodo praėjus penkeriems metams nuo „Išlydžių zonos“. Ar per visus tuos metus ji ir buvo brandinama? Kada susiformavo knygos, kaip visumos, idėja?

– Taip, pasirodo, penkeri, nors galvojau, kad praėjo daugiau. Tiek laiko pakanka, kad atsirastų knyga, nors tai ne taisyklė. Apskritai, mes pernelyg linkę pasiduoti rinkos, leidyklų, informacijos karuselei, diktatui, linkę forsuoti knygas... Prileista ir prirašyta galybės šlamšto. Šlamšto šlamščiausio. Viešieji ryšiai jį moka gerai išreklamuoti ir parduoti kaip karštus pyragėlius... Jei per metus neišleidai knygos – tu joks rašytojas. Aš nerašytojas, nepoetas. Apskritai, egzistuoja kažkoks liguistas rašytojo kultas, turbūt pastarųjų daugiau nei skaitytojų...

Aš nerašytojas, nepoetas. Apskritai, egzistuoja kažkoks liguistas rašytojo kultas, turbūt pastarųjų daugiau nei skaitytojų...

Kad knyga vadinsis „Grimzdimas“ – jau turbūt žinojau prieš kokius 3 metus. Pati knyga iš esmės augo kaip organizmas... Natūraliai. Tam tikru metu net pastebėjau, jog ji pati ima save kurti. Įdomus jausmas. Man visada buvo svarbi knyga kaip uždaras organizmas, kaip atskiras kūrinys, atskira planeta, zondas, skriejantis tik jam žinoma trajektorija, o ne kažkoks rinkinys, sumestinė, sutelktinė, parinktinė, herbariumas ar kokia suverstinė... Knyga turi turėti savo dramaturgiją, chemiją. Kitaip jos pasmerktos autizmui... Knygą rašyti daug įdomiau nei atskirus eilėraščius. Gali net save programuoti, į kurią pusę rašyti... Kaip tai man pavyko – ne man spręsti... Knygos post scriptum rašau, jog tai kelio knyga, pakelės, pakeleivinga knyga... Knygoje yra ir žemėlapis, rodantis judėjimo vektorius, kryptis... O kur ji veda, tebus šiokia tokia intriga. Greičiausiai į požemius, užribį, tam tikrą pasienio zoną, į vidines provincijas ir užsienius... Pogrindinės erdvės visada imponavo. Įdomiau, kas vyksta už parduotuvės, nei tai, kas parduotuvėje.

Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr./Gyčio Norvilo „Grimzdimas“
Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr./Gyčio Norvilo „Grimzdimas“

– Kokie kvapai, jausmai, pojūčiai, erdvės įkvėpė šį rinkinį? Kuo jis skiriasi nuo kitų jūsų knygų?

– Kvapai, jausmai... Čia jau norit, kad parašyčiau kokį sumautą eilėraštį... Nosis mano, be abejo, graži, bet uoslė labai prasta, muitinėje dirbti negalėčiau... Pojūčiai? Labai geras jausmas, kai supranti, kad parašei eilėraštį, ir visai neblogą... Gal net save nustebinai. O eilėraščiai turi labai konkrečią erdvę, vietovę, kurioje jie (į)vyksta... Skaitytojas to žinoti ir neturi. Kas skaitys knygą – supras... Nors tai nėra svarbu. Kitaip tariant – man visada labai svarbi vieta, situacija, kuri sukelia tą pirmą impulsą, mane pagauna, pamauna, išmuša iš manęs tas kelias eilutes, kuriose (noriu tuo tikėti) perlaužiama realybė pusiau ir iš tos lūžio vietos ištrauki tai, ką galima pavadinti poezija. Svarbus tas tarpas... Skaitant eilėraščius balsu visada galvoje šmėžuoja konkretus eilėraščio vietovės vaizdas, detalės, peizažas. Galėčiau sudaryti labai aiškų šios knygos žemėlapį, maršrutą. Kur jis veda? Nežinau... Judu tarp šių taškų, vis grįžtu. It koks nusikaltėlis į nusikaltimo vietą. Pasitikrinti, ar įkalčius, pėdsakus gerai paslėpiau. Eilėraštis yra ir turi būti nusikaltimas. Plokštumai, kalbai, visuomenei, (ne)tikėjimui, šventeiviškumui, niekšybei...

Ši knyga ir yra kelionė iš tos gimtinės... Išėjimas į dykras, miriop, dugną, jo čiupinėjimas.

Kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą, eilėraščiai yra įsiinkaravę į aiškią geografinę platumą (galėčiau net nurodyti jų GPS koordinates). Ir negaliu to paaiškinti. Jie yra ten gimę, ten ir mirs. Gimtinė tam ir reikalinga – kad turėtum, kur numirti. Ta gimtinė gali būti ir konkretus kaimas, miestas, ir pati kalba... Mes kalboje gimstame, joje ir numirštame... Ši knyga ir yra kelionė iš tos gimtinės... Išėjimas į dykras, myriop, dugną, jo čiupinėjimas. Beje, dugnas yra puiki šokių aikštelė... Knygoje yra tam tikro šokio, siuto... Stengiausi, kad būtų. Poezija turi provokuoti, būti nepatogi, generuoti gyvybę...

Bet kokiu atveju – visame tame, ką kalbu, yra daug flirto, melo... Galiu daug visko prikalbėti... Juk tai kalba – melas. O žmogui nieko taip nereikia kaip melo ir iliuzijų. Poezija šia prasme – puikus instrumentas. Primygtinai nenoriu visko dramatinti, sureikšminti... Tegul dvasingumo, susireikšminimo misionieriškus cukrinius gaidelius ant pagaliuko čalpo profesionalai..

Turbūt neturėčiau to sakyti, bet ši knyga nuo praėjusiosios („Išlydžių zonos“) skiriasi ne itin... Savo struktūra. Tai, galima taip pasakyti, yra trilogijos trečia dalis... Prieš tai: „Skėrių pusryčiai“, „Išlydžių zonos“, visos trys knygos susišaukia. Pasakysiu dar daugiau – man tai jau nepatinka. Pats pradedu jaustis patogiai – tai blogai... Batai turi spausti. Sakau tai visiškai nuoširdžiai. Labai aiškiai suvokiu, kad toliau taip rašyti nebegalėsiu. Šiaip ar taip – pretenzijų ateičiai stengiuosi neturėti – kiekvieną knygą rašau kaip paskutinę... Be jokio rezervo. Knygų tiražavimas, karjera man visiškai neįdomūs, tegul „tikrieji“ rašytojai ir poetai patys kenčia nuo kasmet stenamų knygučių, pokalbiukų, fotoreportažiukų ir premijyčių... Nors mintis, kad autorius visada rašo vieną ir tą pačią knygą, jau virtusi banalybe, bet čia yra tiesos. Veikia. Matau.

– Ką eilėraščių rinkinyje veikia paišai? Ar tai knygos iliustracijos, ar poezijos formos, kai minčiai išreikšti nepakanka vien žodžių?

– Taip – knygoje yra paišų (taip vadinu savo piešinius) skyrius, juos traktuoju kaip eilėraščius, be abejo, kaip tekstą... Juos reikia skaityti. Jie autonomiški, tikrai ne papildai ir vitaminai eilėraščiams. Nesu joks dailininkas, tikrai neturiu tokių pretenzijų. Tai piešiniai iš paraščių. Kai kuriuos turbūt galima priskirti „konkrečiajai poezijai“, su tam tikromis išlygomis... Tiesa, „konkrečiosios poezijos“ mokykla, tradicija, visada man buvo įdomi... Vokiečių, austrų, brazilų... Beje, visad buvo įdomu, kodėl būtent Brazilijoje... Lietuvių skaitytojas poezijos atžvilgiu itin neišprusęs, poezijos supratimas baigiasi su XX a. pirma puse... Mačerniu, geriausiu atveju... Apgailėtina. Nenoriu absoliutinti, visad yra išimčių, bet... Kiek perlenkiu, žinoma... Sąmoningai.

– Pirmasis šimtas knygos egzempliorių numeruoti, jūsų autografuoti. Iš kur kilo idėja paženklinti knygas?

– Čia šioks toks žaidimas... Gal net paties autoriaus susireikšminimas autoriaus tuštybei patenkinti. Tik pamanyk – parašas... Žmogus toks jau sutvėrimas, jam reikia žaislų... Daug žaislų, kad neišprotėtų nuo savo vienatvės ir tuštybės siaubo... Man jų irgi reikia. Žaisti reikia, – o žaisti reikia rimtai. Tokia žmogaus prigimtis. Per mažai žaidžiame, norime visi atrodyti pernelyg geri ir dvasingi.

Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr./Gyčio Norvilo „Grimzdimas“
Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr./Gyčio Norvilo „Grimzdimas“

– Koks pojūtis grimzti?

– Nelygu po kokius požemius, tunelius ar erdves nardysi... Tas grimzdimas man asocijuojasi su vandeniu. Mėgstu nardyti, būti po vandeniu, trumpam virsti kitu – žuvim, kitu gyviu, visai kitaip jauti kūną. Fiziškai. Kitas pasaulis. Gal čia tam tikras grįžimas į prarastąjį rojų, gimdą, įsčias... Yrimasis dugno link – tvirto pagrindo link. Grįžimas namo. Paskutinis knygos eilėraštis „Dugnas“ apie tai ir yra – iš esmės apie vaikystę, apie vaikystės upę Nevėžį, ties Krekenava... Grįžimas ten, iš kur išeita... Nors kiekviena upė yra ir šiokia tokia Leta, Acherontas, Stiksas...

– Grimzdimas – ką jums reiškia kalnai?

– Man kaip Ožiaragiui kalnai tinka. Nors kiek jie yra vertikalė – aukštybės sfera – dar klausimas. Juk juose dugno, regis, daugiau nei kur kitur, šie išėję iš žemės vidurių, iššovę iš pertekliaus, judėjimo... Rodos, Himalajuose, kalnų viršūnėse rasta kriauklių etc. Tik pagalvok – kalno smaigas – ne kas kita, o vandenyno, jūros dugnas... Viskas labai sąlygiška, reliatyvu... Mes patys tik įsivaizduojam per daug žiną ir vaidinam reikšmingus mulkius. Žmogus visame tame peizaže – labai menkas, pretenzingas ir dvasingom pseudomisijom apsikaišęs fragmentas... Nėra baisesnio žmogaus už įtikėjusį savo misija, reikšme... Anksčiau ar vėliau pradeda šaudyti ir mojuoti vėliavom, įtikinėti kitus savo kliedesiais, iliuzijom... Anot A. Huxley, kurio „Beždžionę ir esmę“ dabar skaitau, Tvarkos svajonė gimdo tironiją, Grožio viltis – pabaisas ir smurtą...

– Ar yra pirmasis žmogus, kuriam parodote savo naują tekstą? O gal kiekvienas eilėraštis turi vis kitą pirmąjį skaitytoją?

– Taip, yra toks žmogus. Pirmas skaitytojas yra žmona. Taip jau yra. Pasitikiu. Žinau – pasakys tiesą. Esu parašęs ir knygą vaikams, kurios niekas nenori išleisti... Matyt, labai prasta. Šią nieko nesakęs tiesiog prieš miegą skaičiau vaikams. Tikrinausi... Tiko. Šiaip ar taip – tas žvilgsnis iš šono yra svarbus, kritika man svarbi, ją priimu ir gerbiu.

– Ar dalijatės su kitais poetais savo nepublikuotais eilėraščiais? Ar gaunate ir pats paskaityti bičiulių tekstų? Ar draugiškai giriate, o gal nesivaržydamas išsakote kritiką?

– Neturiu mados kaišioti savo eilėraštukų. Nesąmonė. O su poezija, tekstais esu priverstas bendrauti nuolat. Redaktoriaujant „Literatūroje ir mene“ to bendravimo į valias. Išsivysčiusi net profesinė liga – į juos žiūriu kaip į pacientus... Tad tikrai žiūriu rezervuotai, stengiuosi išlaikyti atstumą... O sakyti tiesiai šviesiai esu priverstas – ir reikia... Kitaip nematau prasmės dirbti. Muilo burbulų pūtimas niekam nėra į naudą. Priešų ir nepatenkintų tik daugėja, bet nekreipiu dėmesio. Kritikos problema egzistuoja – nors kai kas ir mėgina tai neigti. Gal tai ir asmenybių klausimas... Bet iš esmės kritika neatlieka tos funkcijos, kurią privalėtų – būti aiškiu, netgi nuožmiu sanitaru, daktaru – diagnozuojančiu, kas yra kas... Gal ir autoriai atsakingiau žiūrėtų į tai, ką rašo. Autoriai kritikams turėtų jausti pagarbią baimę. Dabar – palaida bala. Arba leidyklas, autorius aptarnaujantis personalas, arba pilstantys iš tuščio į kiaurą su pretenzijomis į mokslą ir nieko aiškiai nepasakantys... Yra ir išimčių. Tos išimtys turėtų būti dažnesnės ir laikyti frontą, diktuoti sąlygas.

Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr./Gyčio Norvilo „Grimzdimas“
Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr./Gyčio Norvilo „Grimzdimas“

– Kurį debiutą rinktumėtės lošdamas šachmatais: E2-E4 ar Karalienės gambitą? (klausimą užduoda poetas Vytautas Stankus)

– Jei tik šie du variantai – eičiau E2-E4... Bet šiaip baltaisiais žaisti nesu mėgėjas. Geriau jausdavausi žaisdamas juodaisiais. Prancūziška gynyba. Nežinau, kodėl Prancūziška gynyba... Daug ko negaliu paaiškinti, ir man tai patinka. Yra dalykų, kurių ir nereikia aiškintis... Yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso... Tiesa, esu lankęs šachmatus, Jonavoje, besimokydamas mokykloje, turėjau ir antrąjį atskyrį... Bet tai nieko nereiškia... Važiuodavom į varžybas į kitus miestus, sužaisdavom turnyrą, o paskui eidavom už mokyklos muštis... Seniai bežaidžiau. Esu pato situacijoje. Seniai ir mušiausi.

– Ar tikite, kad Mėnulio fazių kismas veikia žmonių elgseną? Ar stebėdamasis žmonių elgesiu pasakote „turbūt pilnatis“. Kaip Mėnulis veikia jus?

– Kaip mėnulis gali neveikti, jūras stumdo – o čia žmogaus neveiks... Iš praktikos: redakcijoj per pilnatį padaugėja gaunamų laiškų, daugiau atsiunčia kliedesių, prozos, straipsnių, poezijų etc. Pilnatis aktyvuoja... Kažkurią smegenų dalį. Pasitaiko ir itin aktyvių... Iš paralelinių pasaulių. Nėra čia jokių burtų. O kaip mane veikia? Kartą vos nenumetė nuo stogo.

– Ar mokate iš dūmų išpūsti laivą?

– Man išeina tik valtys, baržos ir revolveriai... Kartais stirna. Bet labai retai. Na, pūsti arabus – tai kitas reikalas... Bet čia jau kasdienybė.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą