Edita, ar galėtumėte iš psichologinės perspektyvos įžvelgti tendencijas, kokia literatūra traukia moteris ir kodėl?
Šiandien yra nemažai konkretaus, šalto proto, psichologiškai vyriškų moterų, kurios į rankas ima „Kaip užsidirbti milijoną per savaitę“, savistabos knygas ir romantinių knygų baidosi su nusistatymu. Sunku kalbėti apie kitas, tad galiu pasakyti, kas paskutiniu metu domina mane. Supratau, kad ir tyčia, ir netyčia skaitau knygas tų moterų autorių, kurioms jau per 40 metų.
Tai, kaip kalba, žiūri į gyvenimą, į buvusias meiles ar vienišumą brandi moteris – visiškai išskirtinis dalykas. Tokiose knygose galiu net psichologinių žinių pasisemti, kurios praverčia praktikoje. Pavyzdžiui, vienoje knygoje užtikau, kad vyresnės moterys lengvai išgyvena vienatvę ir jei šalia brandžios moters ant jos sofos priešais televizorių įsikuria vyras – tai jai kelia nerimą. O vyrai priešingai – sulaukę pirmųjų žilų plaukų, nebekovoja už savo nepriklausomybę, ima mėgti ilgus vakaro pokalbius su širdies dama. Naudinga, tiesa?
Kaip knygą „Svetimšalė“ išskyrėte iš knygynuose esančių šūsnių kitų knygų? Ką teko girdėti apie kūrinį prieš paimant jį į rankas?
Gabija: Apie knygą „Svetimšalė“ iš pradžių buvau nusiteikusi gana skeptiškai. Tačiau jau su pirmais sakiniais įnikau į knygą ir nepastebimai perskaičiau visus tomus. Manau, nereikia labai kritiškai žvelgti į knygą, nes pirmasis įspūdis gali radikaliai pasikeisti.
Edita: Berods knygas man parnešė vyras. Atsisėdau kažkurį vakarą tiesiog pavartyti knygą „Svetimšalė“, tačiau ji mane taip įtraukė! Kai prisėdau, tai ir nepakilau nuo jos pusantros dienos, kol neperskaičiau. Vyras vaikščiojo suglaudęs ausis ir pasimetęs, kaip aš čia taip įnikusi į šį kūrinį. Paklausė, apie ką jis. Pradėjau pasakoti ir lyg susigėdau – istorinė grožinė fantastika, sakau, bet jaučiu, kad tik tokiais žodžiais knygos žavesys neatskleidžiamas.
Tai moteriškai aistringa knyga, juslių, jausmų stiprumo pilna. Ji turėtų patikti moteriškoms moterims – tai stipru, ne saldu. Tik moteris gali taip parašyti knygą ir tik perskaičius ją gali suprasti jos populiarumo šaknis – jei man kažkas tiesiog būtų papasakojęs siužetą, vargiai būčiau knygai suteikusi šansą.
Knyga išversta į 23 kalbas ir išleista 34-iose šalyse. Kur, jūsų manymu, šio nepaprasto populiarumo priežastis?
Gabija: Autorė rašo išties įdomiai, įvykiai pateikiami itin realistiškai. Paslaptis ta, kad knyga tobulai tinka moterims – tiek rašymo stiliumi, tiek kalba, tiek perteikiamais jausmais. Knygos puslapiuose tūno netikėti, gausūs nuotykiai, puikiai išpildyti charakteriai, kurie prikausto prie istorijos ir verčia skubėti puslapiais tolyn. Siužetas labai intriguoja, nėra kažkokio nuobodulio, kuris leistų knygą atidėti į šalį, primiršti.
Edita: Autorė moka tiek išore, tiek vidumi emocijas „perleisti per save“. Jos moteris-veikėja turi visą įmanomą gamtos mums skirtą moteriškumą. O kalbant apie šalių sienas sulaužantį populiarumą, moteris ir Afrikoje yra moteris. Kiekviena kultūra turi savo taisykles, ką reiškia būti vyru ar moterimi, tačiau šioje knygoje taisyklių nėra.
Užvertus kiekvienos dalies paskutinį puslapį, mane „imdavo nervas“ – istorija baigdavosi intriga, o paklausus, kada pasirodys nauja knyga, sužinodavau, kad dar pusmetį ar kelis mėnesius turėsiu kankintis. Paskutinę knygą skaičiau jos dar nepatikrinus redaktorei – su tokiu užsidegimu laukiau. Yra gerų knygų, kurioms baigiantis imi taupyti puslapius, lėčiau skaityti, tačiau su „Svetimšale“ buvo priešingai – tu ją tiesiog praryji ir lieki su mintimi „Noriu dar!“.
Knyga tiesiog auga kartu su pagrindine heroje – jos išmintis nugula su daugėjančiu puslapių skaičiumi, kažką palikdama ir kiekviename skaitytojuje.
Knygoje aprašomi romantiški santykiai, vyro idealas ir pan. Ar, jūsų nuomone, „Svetimšalės“ istorija galėtų būti reali?
Gabija: Mano manymu, visa tai, kas atspindima kine, teatre, knygose – autoriaus gyvenimo atspindžiai, jo patirties pėdsakai. Kiek pamenu, knygos „Svetimšalė“ autorė berods pirmoje dalyje tekste yra pažymėjusi, jog dėkoja vyrui už sutikimą būti prototipu. Tad vienaip ar kitaip, idėjų semiamasi iš gyvenimo.
Edita: Taip, knygoje aprašyti romantiniai santykiai, bet su tokia ugnimi! Knygos neskaitai su nutįsusia seile – istorija ne banali, romantikai ir meilei suteikiamos naujos spalvos, kurios, žinoma, spalvina ir kažkieno gyvenimą realybėje. Perskaičiusi knygą net ėmiau kitaip žiūrėti į škotus, jų istoriją, temperamentą.
Koks knygos rašymo stilius? Jis prisideda ar trukdo pamiršti, kad veikėjai, vietos, nuotykiai fiktyvūs?
Gabija: Itin vaizdinga kalba – intriguojančios visumos dalis. Kalba perteikia įspūdį, kad autorė ar kalbančioji puikiai išmano tai, apie ką rašo – vietas, istoriją, žmonių mentalitetą, psichologiją. Kadangi pagrindinė herojė – medikė, tad tekste gausu medicininės informacijos, sudominančios net mediko laipsnio neturintį skaitovą. Greta pagrindinės meilės istorijos, vystomos kitos savarankiškai stiprios linijos, tad knygą mėgstančiųjų auditorija tik išsiplečia.
Kas, Jūsų manymu, geriausiai perimtų knygos „Svetimšalė“ idėjas? Kokį įsivaizduojate potencialų skaitytoją, palinkusi virš šio kūrinio?
Gabija: Nemėginčiau rizikuoti ir šią knygą siūlyti vyrams. Pagrindinės herojės paveikslu yra daug mąstoma apie moteriškumą visomis prasmėmis, tad dailiajai lyčiai labiau pažinti savęs nepakenktų. Skaitant natūraliai pradedi mokytis, lyginti su savimi ir savo poelgiais – ar aš tokiose situacijose irgi taip elgiuosi?
Edita: Ši knyga skirta tiems, kuriems svarbu pažinti vyriškumą ir moteriškumą. Juk moters stiprybė yra meilėje – meilėje vyrui, savo namų lizdui. Gali padaryti nuostabiausių dalykų, jei suprasi ir puoselėsi savo prigimtį.
Pagal knygas „Svetimšalė“ bus kuriamas ir serialas. Ar planuojate jį žiūrėti, lyginti su jausmais, patirtais skaitant knygą? Ar turite atsaką į amžinąjį klausimą, ar kine gali tinkamai būti perteikta knygos istorija ir jos poveikis?
Gabija: Mano manymu, be jokios abejonės tai padaryti galima. Visą laiką, perskaičius romaną ar pjesę, tau galvoje susikuria unikalus vaizdinys, unikalus suvokimas informacijos. Tad du kūrėjai nesukurs tokio paties meno ar literatūros kūrinio, ir nebus galima pasakyti, kuris geresnis ar blogesnis – jie bus lygiaverčiai skirtingi. Tad geriausia tokių skirtybių lyginti nevertėtų, o į kiekvieną knygą, filmą ar kitą kultūrinę išraišką žiūrėti kaip į vienetinį ir nepakartojamą pasaulio suvokimą.
Edita: Skaitydama svarsčiau, kad knygos rašymo stilius ir nuotykių gausa idealiai tinka serialams kurti, tačiau labai bijau nusivilti – yra grėsmė, kad knygos jausmas nebus taip gražiai, profesionaliai, vaizdžiai perteiktas. Skaičiau „Svetimšalę“ ir nesupratau, kaip knygos puslapiai neperdega nuo aistros, meilės jausmo intensyvumo, tad nesu tikra, ar idealiai atrinktus žodžius vaizdžiai galės pakeisti.
