Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Garsieji Montefiore‘s knygą „Karališkieji Londono triušiai“ sūnui parašė namų virtuvėje

Montefiore‘ės
Leidyklos nuotr. / Montefiore‘ės
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Bestselerių autoriai – rašytoja Santa Montefiore su savo vyru– garsiu britų istoriku ir rašytoju Simonu Sebagu Montefiore pristatė debiutinę knygą vaikams „Karališkieji Londono triušiai“ (iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus, išleido „Tyto alba“) . Knygą ekranizuoti imasi garsi Holivudo kino studija.

Santos Montefiore susijaudinimas užkrečia. Ji rodo žvilgantį knygos vaikams „Karališkieji Londono triušiai“ viršelį ir spinduliuoja tokiu džiaugsmu, kad, rodos, tuojims šokinėtipo virtuvę.

„Argi ji ne puiki? Labai mėgstu ryškią mėlyną spalvą, derinamą su auksiniais atspalviais. O ir knygos iliustracijos atrodo nuostabiai!” – džiūgauja rašytoja.Būdama 46 metų Santa jau yra parašiusi 17 romanų, iš kurių – net 9 bestseleriai, išversti į daugiau nei 25 kalbas. „Karališkieji Londono triušiai“ – debiutinė Santos knyga vaikams, parašyta drauge su vyru, žymiu britų istoriku ir rašytoju Simonu Sebagu Montefiore. Nors jų santuoka trunka jau 18 metų, ši knyga yra pirmoji, kurią pora parašė kartu. Knygoje pasakojama jaudinanti istorija apie slaptą Triušių karalystę. Šie triušiai, įsikūrę buveinėje po Bakingemo rūmais, rūpinasi karališkosios šeimos saugumu.

Santa yra gimusi Patti ir Charleso Palmerių-Tomkinsonų šeimoje, kuri artimai bičiuliaujasi su Velso princu Charlesu. Vaikystėje su broliu Jamesu ir seserimi Tara žiemos atostogas ji dažnai praleisdavo kartu su princais Williamu ir Harry prašmatniame Klosterso slidinėjimo kurorte. Taigi karališka tema rašytojai nėra svetima. Vis dėlto Santa, kalbai pasisukus apie jos ryšius su karališkosios šeimos nariais, išlieka diskretiška ir tvirtina, kad naujoji knyga neturi nieko bendra su jos asmenine patirtimi.

Vis dėlto Santa, kalbai pasisukus apie jos ryšius su karališkosios šeimos nariais, išlieka diskretiška ir tvirtina, kad naujoji knyga neturi nieko bendra su jos asmenine patirtimi.

„Knygos personažai – Karalius ir Karalienė – yra išgalvoti. Kalbant atvirai, aš nepažįstu karalienės (Elizabeth II) ir juo labiau nežinau, kaip atrodo jos miegamasis. Šios informacijos ieškojau naudodamasi google, – šypsosi Santa. – Mums atrodė, kad Bakingemo rūmai yra tinkamiausia vieta knygos veiksmui. Tačiau jei šią knygą skaitytų žmogus, iš tiesų pažįstantis rūmų koridorius, jis iškart suprastų, kad mūsų kūrinys – vaizduotės vaisius. Patikėkite, mano vaikystė prabėgo ne rūmuose: mes užaugome kaime, Hampšyro grafystėje, apsupti miškų, kuriuose žydėdavo mėlynžiedžiai katilėliai – būtent ši aplinkatapo įkvėpimu šiai knygai. Pavyzdžiui, urvas, priklausantis triušiui Horacijui, iš tiesų egzistuoja. Aš netgi galėčiau prie jo nuvesti ir parodyti!” –ruošdama arbatą juokiasi Santa.

Montefiore‘ių namai kupini juoko ir darbštaus kūrybingumo, be to, Sebago (taip savo vyrą Simoną Sebagą vadina Santa) žodžiais, jie primena „knygų fabriką“. Literatūriniu talentu trykštanti pora gali pasigirti įspūdinga sėkme – kartu sudėjus jų knygos yra pasirodžiusios net 45 šalyse. Tad nieko keista, kad ir jų namuose Kensingtone, Vakarų Londone, knygos yra visur, kur tik apsidairysi.

Pirmajame namo aukšte populiariausi poros romanai ir istorinės knygos sudėtos į lentynas priešais mėlynais ir baltais „Thibaut“ tapetais išpuoštas sienas. Čia galima rasti didelio populiarumo sulaukusį Santos romaną „Bitininko duktė” ir pirmąjį bestselerį „Namas prie jūros”. Šalia ir keletas Sebago knygų: didelio pripažinimo sulaukusios Stalino biografijos (lietuviškai išleistos knygos „Stalino jaunystė“, „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“) ir jo naujausi romanai „Sašenka“ bei „Viena žiemos naktis” (One Night in Winter). Kol šnekučiuojamės, savo kabinete Sebagas stengiasi laiku užbaigti trečiąjį romaną.

Naujausias jų dviejų kūrinys – „Karališkieji Londono triušiai” – dar neturi vietos šeimos knygų lentynoje, tačiau jau dabar jį galima vadinti ypatingu: juk tai – pirmoji Santos ir Simono Sebago kartu parašyta knyga, be to, pirmoji, skirta vaikams.

Ši knyga traukia akį nuostabiomis iliustracijomis, o smagus, fantazija ir nuotykiais trykštantis siužetas neabejotinai prikaustys mažųjų skaitytojų dėmesį.„Siužetas labai paprastas“, – pradeda pasakoti Santa. – Karališkieji triušiai saugo karalienę Bakingemo rūmuose. Knygos piktadariai– Žiurkaracai ir Šunauja – planuoja įsilaužti į karalienės miegamąjį ir nufotografuoti jos didenybę su naktiniais. Šias nuotraukas Žiurkaracai ketina parduoti žiniasklaidai ir užsidirbti krūvą pinigų. Tik nuo Karališkųjų triušių priklauso, ar bus išsaugota Karalienės garbė ir atskleisti nusikaltėlių kėslai.“

Knygoje sutinkame neįprastą herojų – tai mielas ir drovus triušelis iš kaimo vardu Šailas. Vyresni broliai ir seserys šaiposi iš Šailo dėl jo mažo ūgio ir menkos jėgos. Kartą lenktyniaudamas su broliu Šailas atsitiktinai nugirsta Žiurkaracų planus įsilaužti į karalienės miegamąjį. Žinodamas, kad privalo užkirsti kelią nedorėliams, mažasis Šailas per kopūstų laukus ir Žaliąjį parką iškeliauja į Londoną. Jis nori surasti karališkuosius triušius ir juos įspėti apie sąmokslą prieš karalienę. Giliai po žeme, po gluosniuįsikūrusi slaptojikarališkųjų triušių būstinė, kuriai vadovauja nenugalimasis vadas Maršalas ir jo padėjėja, rūmų dama Grožtriušenybė, mėgstanti „skolintis“ karalienės brangakmenius.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

Santa džiaugiasi matydama, kad siužeto vingiai ir veikėjų charakteriai prajuokina: „Kurti pagrindinę siužeto liniją buvo labai smagu, tačiau turiu prisipažinti, kad rašyti knygą vaikams yrasunkiau, nei maniau. Išties žaviuosi tokiais autoriais kaip J. K. Rowling. Juk vaikams sunkiau patikti nei suaugusiems: jiems reikia ir veiksmo, ir spalvos, ir dramos.“

Santa pabrėžia, kad už šią knygą yra dėkinga savo trylikamečiui sūnui Sašai: „Kartą dar visai mažas Saša niekaip negalėjo užmigti ir aš jam pasakiau: „Pagalvok, ką labiausiai myli.“ O jis man atsakė: „Triušius.“ Tada jam kilo mintis parašyti apie triušių šeimą, gyvenančią po Bakingemo rūmais. Man ši mintis pasirodė nuostabi ir aš pradėjau įsivaizduoti triušius, gyvenančius po gėlių vazonais, šmirinėjančius tarp bibliotekos knygų ir besislepiančius už grindjuosčių. Reikėjo laiko, kol kartu su Sebagu sugalvojome šį fantastišką pasakos pasaulį, kuriame triušiai saugo karališkąją šeimą. Norėdami išlaikyti paslapties atmosferą, nusprendėme, kad tik vaikai gali matyti šiuos magiškus triušius. Taip praėjo šešeri metai: per šį laiką parašiau šešias knygas, o Sebagas intensyviai narpliojo Romanovų istoriją ir rašė romanus. Galiausiai praėjusią vasarą pasiryžau užbaigti šią knygą“, – pasakoja Santa Montefiore.

Į rašymą ji žiūri kaip į darbą. Pirmąsias trumpas istorijas Santa pradėjo rašyti būdama vos penkerių ir produktyviai kuria iki šiol: jau beveik du dešimtmečius kasmet skaitytojams rašytoja pristato vis po naują knygą. Šiuo metu ji rašo trečią „Deverilų šeimos kronikų“ dalį, o jos vyras – romano „Viena žiemos naktis“ tęsinį.

„Mes su vyru esame labai užsiėmę ir didžiausias iššūkis rašant „Karališkuosius Londono triušius“ buvo laiko trūkumas“, – sako Santa. – Aš vis skatinau Sebagą nesustoti dirbus, nes jaučiau, kad kuriame šį tą ypatingo. Mes kalbėdavomės apie knygos siužetą pietaudami, gludindavome jo detales ilgų pasivaikščiojimų metu, kol galiausiai praėjusią vasarą prisėdome virtuvėje ir pradėjome rašyti. Rašėme kasdien nuo ryto iki vakaro, stabteldami tik užkąsti. Vienas iš mūsų rinkdavo tekstą, kitas diktuodavo istoriją. Tuomet mes skaitydavome parašytą skyrių, pasižymėdavome pastabas, grįždavome į pradžią ir perrašinėdavome tol, kol pasiekdavome norimą rezultatą.“

Santa atskleidžia, kad rašant knygą bene didžiausia užduotis buvo prikalbinti vyrą.

Santa atskleidžia, kad rašant knygą bene didžiausia užduotis buvo prikalbinti vyrą: „Sebagas visą laiką užsiėmęs, jo darbų sąrašas begalinis. Todėl man reikėdavo kaip reikiant pasistengti, kad įtikinčiau jį ateiti į virtuvę, kur ir vykdavo kūrybinis procesas. Be jo pagalbos aš nebūčiau pajėgusi susitvarkyti su šia užduotimi. Jis be manosios – taip pat. Viskas galėjo susiklostyti tiesiog siaubingai, tačiau nutiko priešingai: bendras darbas leido mums pamatyti vienas kitą naujoje šviesoje.“

Santa pripažįsta, kad rašant knygą tam tikrų nesutarimų vis dėlto būta. Nieko stebėtina, turint galvoje skirtingus Santos ir Sebago rašymo stilius bei kompetencijos sritis, be to, anksčiau jiems nebuvo tekę bendradarbiauti rašant knygą: „Mes esame labai skirtingos asmenybės. Sebagas mėgsta žiūrėti televiziją iki vėlyvos nakties, o aš mieliau renkuosi miegą. Vakarėlyje jis nori pasilikti iki pat pabaigos, o aš noriu išeiti anksčiau. Sebagas daugiausia rašo istorines knygas, aš – grožinę literatūrą. Tad išties nuostabu, kad mes sugebėjome šią knygą užbaigti be didesnių pykčių. Nors mažų nesutarimų, žinoma, buvo. Pavyzdžiui, kai Kate Hindley (knygos iliustracijų autorė) parodė pirmąsias triušių iliustracijas, man jos patiko, o Sebagas norėjo, kad jos būtų šviesesnės. Pamaniau, kad jis pernelyg smulkmeniškas – Sebagas visada siekia tobulumo. Taigi triušiai buvo pašviesinti ir įgavošiuolaikiškesnę išvaizdą. Ir dabar, matydama nuostabų rezultatą,esu dėkinga, kad Sebagasman parodė alternatyvą tradiciniam požiūriui.“

Santa Montefiore pripažįsta, kad bendradarbiavimas su vyru padėjo geriau pažinti jo talentus, o ypač – jo gebėjimą kurti genialias idėjas: „Aš visuomet žinojau, kad Sebagas yra perfekcionistas, pasižymintis greitu ir racionaliu mąstymu, tačiau jis taip pat be galo kūrybingas žmogus. Kai kurios geriausios knygos idėjos yra sugalvotos būtent jo. Pavyzdžiui, žiurkaracai – milžiniškos superžiurkės. Jos reprezentuoja blogąją modernaus pasaulio pusę. Jos ryja nesveiką maistą, yra savanaudiškos, įkyrios ir piktnaudžiauja internetu. O štai triušiai reprezentuoja „senąjį“ pasaulį. Jie gerbia gamtą, yra kilnūs ir rūpinasi vienas kitu.“

Prieš atiduodami rankraštį leidėjui Santa ir Simonas Sebagas paprašė savo vaikų, Sashos ir Lily, perskaityti knygą. „Pasakydami, kas jiems patiko ir kėlė džiaugsmą, o kas – nuobodulį, jie mums labai padėjo“, – teigia Santa.

Kaip, beje, ir jos pačios prisiminimai apie vaikystę, praleistą Dummerio fermoje Hampšyre. Būtent čia buvo parašyta didžioji knygos dalis: „Sebagas skaitė ir rašė apie Staliną nuo vienuolikos metų. O aš mokslo dalykams dėmesio skyriau nedaug. Aš tiesiog rašiau istorijas – mano mama daugelį jų tebėra išsaugojusi, kartą keletą jų net perskaičiau Lily. Dummeryje mėgavausi vėjavaikiška vaikyste. Tėtis užsiiminėjožemdirbyste irlabiausiai džiaugdavosi akimirkomis, kai dėvėdamas mėlyną kombinezoną ir užsimaukšlinęs tvido kepurę vairuodavo traktorių. Kai mama buvo jaunesnė, ji padėdavo tėčiui ir taip pat vairuodavo traktorių. Bettai buvo seniai“, – pasakoja Santa. – Tara, Džeimsas ir aš užaugome statydami slėptuves ir stovyklaudami. Galima sakyti, augome vadovaudamiesi Enid Blyton principais. Tara ir aš lankėme Hanfordo mokyklą Dorsete – šį laiką prisimenu tarsi viešnagę rojuje. Mes niekuomet nelikdavome vieni su aukle, tad aš augau žinodama, kad grįžusi iš mokyklos tėvus visuomet rasiu namuose.“ Santa džiaugiasi, kad jos tėvai visuomet padeda intensyvaus kūrybinio laikotarpiu metu. Būtent jie rūpinosi Sasha ir Lily, kol Santa ir Sebagas rašė „KarališkuosiusLondono triušius“.

Beje, jiedu jau spėjo parašyti ir knygos tęsinį – apie Baltųjų rūmų Karališkuosius Triušius, kurie paslapčia skrenda virš JAV prezidento lėktuvo ir saugo prezidentą pervizitus svečiose šalyse.

Santos ryžtas užbaigti knygas duoda vaisių. Parašams ant pelningos leidybos sutarties dar nespėjus nudžiūti,kino studija FOX įsigijo teises statyti filmus pagal pirmą ir antrą knygas, be to, pasiūlė Montefiore porai tapti būsimų filmų vykdančiaisiais prodiuseriais.

„Aš mačiau potencialą filmui nuo pat pradžių, – sako Santa. – Drauge su vaikais esu mačiusi visus animacinius filmus. Mums patiko „Ledynmetis“, neseniai pažiūrėjomenaujausią dalį. Jaučiau, kad „Karališkųjų triušių“ istorija lengvai persikels į kino ekranus. Nuojauta pasitvirtino – kai mūsų agentas nusiuntė rankraštį kino studijai FOX, jiems labai patiko.“

Per pavasario atostogas, kai šeima slidinėjo Klosteryje, Sebagas susitarė su kino studija dėl šešiaženklės sutarties: „Aš būčiau pardavusi už dešimt dolerių, buvau tokia susijaudinusi! Sebagas gerokai šaltesnių nervų, kai kalba pasisuka apie finansus. Būtent todėl jis ir tvarkė šiuos reikalus, o man nebuvo leista net prisiartinti prie telefono“, – juokiasi Santa.

Rašytoja tiki, kad tai – svarbus žingsnis jos ir taip sėkmingoje karjeroje. Santos kūrybiniam keliui krypstant į Holivudą,pasiteiravau, ar ji planuoja liautis rašiusi meilės romanus, kurie jai ir atnešė tarptautinį pripažinimą.„Ne, niekada nesiliausiu rašiusi“, – sako ji. – Mano pirmoji knyga pranyko be pėdsako. Tad aš ilgai ir sunkiai dirbau, kad atsidurčiau ten, kur esu dabar. Tiesiog šiuo metu „Karališkieji triušiai“ viską užtemdė – jie suteikė mano gyvenimui neįtikėtiną postūmį. Tai man leido atitrūkti nuo įprastinio rašymo ir suteikė kažką naujo. Juk tai – mūsų langas į Ameriką ir man ši galimybė atrodo fantastiška. Tiesą sakant, net sukasi galva.“

Vis dėlto rašytoja tvirtai tebestovi ant žemės. Santa yra išsaugojusi pirmąjį laišką, kuriame leidykla atmetė jos knygą. Ironiška, kad tai – knyga vaikams, kuriąji parašė prieš dvidešimt metų ir kuri vadinosi „Limesberų namų paslaptys“: „Gavau laišką iš MB leidyklos, kuriame rašoma, kadmano knyga „šiek tiek senamadiška“. Juk tai nuostabu!“ – juokiasi Santa. – Tai tik įrodo, kad niekada negalima nuleisti rankų. Kartą rašytoja Joanna Trollopeman pasiūlė padėti juodraštį į apatinį stalčių ir palaukti, kol turėsiu daugiau gyvenimiškos patirties. Tada aš truputį įsižeidžiau: man buvo dvidešimt ketveri ir aš norėjau, kad knyga pasirodytų nedelsiant. Dabar, geriau pažinodama pasaulį, suprantu, kad ji buvo teisi.“

Pagal dailymail.co.uk parengė Dainius Vanagas

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą