Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 12d. 15:54

„Gatvių susitikimai”: seserys kūrėjos pristato knygą apie Vilnių ir jo gatves

 Agnė Ulytė ir Monika Vaicenavičienė
Asmeninio albumo nuotr. / Agnė Ulytė ir Monika Vaicenavičienė

Vilniaus knygų mugės išvakarėse pasirodė įdomybių knyga visai šeimai „Gatvių susitikimai. O kas, jeigu Vilniaus gatvės šnekėtųsi?“ („Aukso žuvys“, 2020). Ją parašiusios sesės Agnė Ulytė ir Monika Vaicenavičienė pakalbino Vilniaus gatves, o mes – jas, tikėdamiesi sužinoti, kodėl joms tai parūpo ir ką sužinojo.

- Papasakokite komiksų knygos „Gatvių susitikimai” atsiradimo istoriją.

Monika: „Gatvių susitikimai“ pirmiausia atsirado kaip komiksų tinklaraštis, į kurį maždaug kas savaitę įkeldavome naują komiksą. O idėja mums su Agne kilo tiesiog einant gatve: stovėdamos Gedimino prospekto ir Kudirkos gatvės sankryžoje, mes paklausėme viena kitos, ką šnekėtųsi šios gatvės, jų veikėjai, jeigu susitiktų, kas jiems būtų svarbu, kokią įtaką jų pašnekesiams turėtų gyvenamasis laikotarpis, kokia apskritai kalba jie šnekėtųsi ir ar susišnekėtų. Nusprendėme tai panagrinėti ir patyrinėti.

Agnė: Atrodė įdomi dingstis panagrinėti pačią istoriją, pirmiausia – Vilniaus miesto, kartu ir Lietuvos istorinį bei kultūrinį paveldą.

- Kiek laiko kūrėte tinklaraštį?

Monika: Tinklaraštį kūrėme 2–3 metus.

Agnė: Prie jo kūrimo prisidėjo ir mūsų draugė iliustratorė Živilė Miežytė. Kartu diskutavome: ką verta įtraukti, paminėti, kaip paaiškinti, kad kiti suprastų. Patiko įterpti kokį pokštą. Kadangi komiksai labai trumpi – vieno langelio, nuolat sukome galvas, kaip tą juokingą situaciją atskleisti. Kolektyvinis darbas, žodžiu.

- Tai jau ne pirmoji jūsų knyga, kurią kuriate kartu. Kaip atsirado sesių tandemas?

Agnė: Ėjome į tą pačią klasę. Daugelis (net mokytojai) galvojo, kad esame dvynės. Bet aš metais jaunesnė. Daug ką darydavome kartu: ruošdavome pamokas, kurdavome piešinius ir projektus.

Monika: Mokyklos laikais kartu piešdavome komiksus apie savo mokyklą, dar kūrėme tokį netikrų naujienų ir padirbtos statistikos tinklaraštį.

Agnė: O dabar, štai, esu doktorantė tikros statistikos institute!.. Kai baigėme mokyklą, pradėjom studijuoti skirtingus dalykus. Monika išsikraustė gyventi į Švediją (dabar vėl gyvena Vilniuje). O aš išvažiavau į Ciurichą. Matydavomės gerokai rečiau. Ir labai pasiilgome bendros veiklos: kurti, dalintis tuo, kas įdomu. Gal net tyčia ieškojome progų, ką nors kartu nuveikti, todėl buvo smagu, kai sugalvojome šitą projektą.
Monika: Mums patinka panašūs dalykai: Vilniaus istorija ir legendos, piešti, tyrinėti, gilintis.

- Agne, gal gali papasakoti apie savo veiklą ir kaip piešimas prie jos dera?

Agnė: Aš esu mokslininkė ir gydytoja. Piešiu daugiausia iliustruodama savo mokslinius pranešimus arba ruošdama kalbas ir kurdama jas paaiškinančias vaizdines priemones. Mano tyrimų tema – sveikatos sistema. Ją pristatyti labai padeda vizualūs personažai, jų kelių ir klystkelių toje sistemoje vaizdavimas. Nedaug mokslininkų tuo užsiima. Mokslininkai labiau įpratę rašyti, tačiau rašant lengva nuklysti į profesinį žargoną, terminologiją, kuri nieko konkretaus nereiškia, ypač ten nedirbančiam. O piešinys, komiksas turi būti konkretus, lengvai atpažįstamas. Jame negali pasislėpti už kažkokių abstrakčių terminų. Piešimas man padeda suprasti, ką iš tikrųjų nagrinėju.

- Tai tu esi išskirtinė mokslininkė?

Agnė: Mano piešinius kolegos dažnai įsidėmi, vienas kitas paprašo nupiešti iliustracijų ir jų temai. Konferencijose piešiniai paprastai irgi būna pastebėti, gal net per daug: sako, girdėjau jūsų įdomų pranešimą, buvo gražūs piešiniai. Dėkoju ir klausiu, o ar sudomino mano mokslinės idėjos (juokiasi)... Pradžia pokalbiui dažnai būna labai gera.

- Monika, papasakok apie save kaip menininkę. Ar be knygų kūrimo, dar kažką veiki?

Monika: Esu iliustratorė, o mano sritis – vizuali komunikacija, t. y. kaip perteikti turinį vaizdais. Dabar esu ir rašytoja, nes pradėjau kurti paveikslėlių knygas. Jau išleidau tris: „Per balas link aušros“ apie Joną Basanavičių, „Kas yra upė“ apie įvairias pasaulio upes ir dabar štai trečioji sukurta kartu su Agne – „Gatvių susitikimai“. Visos šitos knygos – pasakojamoji dokumentika. Man svarbi gamta, aplinka, kas mus su ja sieja, kokią tai turi įtaką gyvenime, – šie dalykai įdomūs, todėl ir knygų temos tokios.

- Kokia šios knygos pagrindinė idėja? Ką atsakytumėte vaiko paklaustos, apie ką šita knyga?

Agnė: Ši knyga yra apie Vilniaus gatves. Kiekviena gatvė turi vardą – žmogaus ar daikto. Gatvės susikerta žemėlapyje, mieste, bet tie žmonės ar daiktai, kuriais pavadintos gatvės, prasilenkia šimtais metų, tūkstančiais kilometrų, o mes bandome įsivaizduoti, kas būtų, jeigu jie susitiktų, ką jie šnekėtų susitikę.

Monika: Ir jie iš tikrųjų tam tikra prasme susitinka – miesto planas juos suveda. Dėl to susikuria visokių įdomių situacijų.

Agnė: Kartais jie iš tikrųjų yra susitikę. Pavyzdžiui, Birutė ir Kęstutis buvo vyras ir žmona (susižvalgo ir juokiasi)... Na, gerai, neaišku, ar viskas iki galo šioje istorijoje taip paprasta, kaip pamatysite knygoje.

Monika: Įdomu, kad Birutės gatvė yra viena dažniausių Lietuvoje. Mes pačios iš Birutės gatvės!

Agnė: Bet yra tokių sankryžų, kurių herojai tikrai nesusitiko. Pavyzdžiui, Gediminas ir Kudirka. Jie prasilenkė šimtais metų, bet Vilniaus mieste jie susitinka. Ir mes bandome spėlioti, ką jie vienas kitam pasakytų, ar jie turi ką nors bendro, kuo jiems abiem Lietuva, Vilnius yra ypatingi ir panašiai. Per tokį susitikimų lauką, kur susitinka tiek daug skirtingų personažų, atsiskleidžia itin įdomus, margas miesto vaizdas, miesto kaip visumos, kur savo vietą randa keisčiausi dalykai.

Monika: Gatvių pavadinimai atsiranda skirtingais laikotarpiais: kai kurios pavadinimus gavo mūsų gyvenamuoju laikotarpiu, kitos yra iš sovietmečio, Lenkijos valdymo laikų, tarpukario, carinės Rusijos, yra ir tokių tradicinių, ypač Senamiesčio gatvių, kurias žmonės nuo seno taip vadino. Įdomu, ką gatvių pavadinimai pasakoja šiandieniniams miesto gyventojams.

- Knygą sudaro 70 trumpų vieno langelio komiksų. Kaip atsirinkote gatves?

Agnė: Stengėmės apimti visą Vilniaus miestą. Kaip vienetą ėmėme seniūniją, ir nutarėme, kad kiekvienoje seniūnijoje turi būti bent po vieną komiksą.

Monika: Buvo tokių gatvių, apie kurių susitikimus iš anksto žinojome, kad norime papasakoti: jas seniau buvome pastebėjusios ir situacijas numačiusios. Kai kuriuos susitikimus rinkomės. Pavyzdžiui, stengėmės įtraukti daugiau moterų: jų vardais pavadintų gatvių yra gerokai mažiau, tad norėjosi parodyti. Rinkomės ir pagal miesto dalis, nes naujesnių rajonų gatves dažnai sieja bendra tema. Pavyzdžiui, Pilaitėje – Mažoji Lietuva, Verkiuose ir Balsiuose daug dievybių, baltų mitologijos, aplink Santariškes sutiksite daug medikų ir muzikų, Naujoje Vilnioje – moterų, Žvėryne – kunigaikščių. Rinkdavomės ir į akis krentančius sutapimus: pavyzdžiui, įdomiai ir panašiai skamba Sezemano ir Semenavičiaus gatvės. Gal nedaug žinojome apie juos, bet visada galima surasti, apie ką kalbėtis.

Monika: Vienas iš tikslų buvo, kad žmonės atkreiptų dėmesį į savo gatves – jos gali papasakoti daug įdomių istorijų.

- Kokio amžiaus žmonėms skirta ši knyga? Ji ir sudėtinga, ir žaisminga? Kas jos skaitytojas?

Monika: Kai kūrėme, negalvojome apie tikslią amžiaus grupę. Knyga skirta visiems, kam įdomi Vilniaus (ir ne tik!) istorija ir jų aplinka.
Agnė: Šią knygą siūlau skaityti tėvams su vaikais, nes yra rimtų faktų tėvams ir linksmų faktų vaikams.

- Kas jus gyvenime džiugina, linksmina ir įkvepia?

Monika: Daug kas mane įkvepia (ir vis vienu ar kitokiu būdu patenka į mano kūrybą). Kalba, kaip dėliojami žodžiai kuria ryšius tarp dalykų; metaforos. Naivusis menas, tautodailė. Ornamentai, pagražinimai – žmonių ženklai, palikti stengiantis papuošti savo buitį ir būtį. Senieji viduramžių pasaulio žemėlapiai – žmonių pastangų apibendrinti savo laikmečio žinias ženklai. Žmonės, gestų smulkmenėlės, gyvūnai. Metų laikai – labai mėgstu piešti lauke, kai pavyksta, nors pastaruoju metu man tam kažkaip, deja, pritrūksta ryžto. Knygos, kurias pavyksta perskaityti tinkamu metu, kurios padeda atsitolinti ir pažvelgti į savo kasdienybę truputį iš šono, arba kurios primena apie pasaulio stebuklingumą, o ir visokios gerai papasakotos istorijos; pasakos. Mokslas. Problemos – ne visad džiugina, bet dažnai įkvepia ką nors padaryti.

Agnė: Įvairiausia kūryba – piešiniai, kasdienos eskizai ir užrašai, dainos, šokiai, moksliniai tyrimai. Įkvepia artimi žmonės, tolimos kultūros. Visokios ekspedicijos, po savą miestą ar kitus kraštus, arba muziejų, bandant suprasti, įminti, išmokti, pastebėti kažką naujo ir ypatingo pažįstamuose dalykuose. Įkvepia ir eilėraščiai, knygos, ypač netikėtos, kurių galbūt pati nebūčiau sugalvojusi išsitraukti iš lentynos, ir pasakojimai jose, kažką atskleidžiantys, kažką nutylintys, kuriuos norisi tęsti, pildyti. Patinka kurti su Monika. Tikiuos, netrukus vėl ko nors kartu imsimės.

Komentarai
Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

07:59
07:15

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį