Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 30d. 12:01

Giedra Radvilavičiūtė – apie Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“

Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pristatymas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pristatymas

Privalu perskaityti visiems, kas nori išmokti rašyti lengvai suvokiamą, krintantį „tiesiai į širdį“, kuriamą emocinio šantažo priemonėmis tekstą. Truputį keista, kad knygą teigiamai vertino kai kurie intelektualai, šiaip jau alergiški banalybėms ir nepakantūs tiesmukumui. Tie, kurie tikrai žino, kaip lengvai primityviomis raiškos priemonėmis galima sukompromituoti pačią idėją.

Tekste rasite visą tokio primityvumo arsenalą, neintelektualesnius skaitytojus jis veikia savaime. Ko verti vien tiražuojami retoriniai klausimai: „O kas jei Zuroffas ne pabaisa? Kas tuomet pabaisa?“; „Kur buvo Dievas?“; „Kodėl Dievas leido šitas baisybes?“; „Kur buvo Dievas per Holokaustą?“ ir pan.

Emocinis šantažas, jei esi padorus žmogus, atima instrumentus vertinti dokumentinį tekstą analitiškai. Tokio teksto tikslas – sužadinti instinktyvią reakciją, nes kitaip padoriam skaitytojui kyla grėsmė pasijusti amoraliam. Na kas, gal tik paskutinis „niekšas“, drįs pervertinti Vokietijos kanclerės Angelos Merkel politiką dėl imigrantų, žiūrėdamas į fotografiją, apskriejusią viso pasaulio žiniasklaidą – Turkijos paplūdimy išmestą bangų berniuką raudonais marškinėliais...

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Giedra Radvilavičiūtė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Giedra Radvilavičiūtė

Rašytoja iš pradžių vadina Efraimą Zuroffą „mamutu“ ir net bando jį „demaskuoti“. Iš pokalbio su E.Zuroffu: „Ateina mano eilė smogti: „Sakykit, ar tiesa, kad jūs dirbate Putinui? Juk Putinui naudinga, kad lietuviai visame pasaulyje būtų žinomi kaip naciai. Tą jūs ir teigiate. Kiek jums Putinas moka?“ Kokiame tūkstantyje trilerių girdėjau šį klausimą? Tokių „smūgių“ neva priešui knygoje yra daug. Vėliau pasirodo, kad „mamutas“ – trapus, itin jautrus, giedantis ir raudantis ant kapų, oro uoste vyras: „Artėjame prie oro uosto. Girdžiu, kaip jis vėl rauda, labiau nei raudojo anąkart, prie Šeduvos (p. 284).“ Pravirkusio „mamuto“ atskleista tiesa apie žydų šaudymą, žinoma, baisesnė.

Na, efektas kaip filmuose apie niūrius policininkus. Kai kurie iš jų yra grubūs pažeidėjų medžiotojai, geria namie vakarais, žmonos nuo jų seniai pabėgusios, gerbiami jie tik iš baimės.

Bet filmo pabaigoje policininkui leidžiama pakeisti įvaizdį – jis pakloja iškrypėlį, nusitaikiusį į vaiką. Kartais tokie policininkai dar spėja su vietine, neabejingai vyrų atžvilgiu nusiteikusia simpatiška padavėja išvažiuoti iš miestelio į neaiškias, tačiau romantiškų jausmų pažadą teikiančias tolumas.

Panašiai įvyksta ir „Mūsiškių“ „kelio romane“: „Tai leiskite man įsitikinti, ar jūs teisus, ar ne. Leiskite pažvelgti tiesai į akis. Padarykime tai kartu.“ „Benzinas – per pusę.“ Jau už 6 puslapių E.Zuroffas pirmą kartą gyvenime pamato miško avietę. Pirmą kartą, o uogienojai juk masinių žydų žudynių vietoje! Kapuose R.Vanagaitė staiga prisimena Mariną Cvetajevą: „Sorvi sebe stebel' dikij / i jagodu emu vsled: Kladbiščenskoj zemlianiki / Krupneje i slašče net.“ Na, Cvetajeva, kaip visada, puiki, bet be saiko ir be skonio tirštinamos spalvos ima kelti skeptišką šypseną, kai kurie epizodai įgauna karikatūrišką atspalvį. O kaip tik toks, tikslingai uolios autorės nenumatytas poveikis skaitytojams yra labai nereikalingas šioje knygoje.

„Mūsiškiuose“ yra įtaigių, šiurpių liudijimų: Marcelijaus Martinaičio (užtenka asfalto detalės), kaimo žmonių. R.Vanagaitė rašo: „Negaliu slėpti, kad kai kurie mano bičiuliai ar pažįstami yra gerokai antisemitai (p. 260).“ Viliuosi, kad, „pažvelgusi tiesai į akis“, rašytoja dėl tokių savo pažįstamų, ypač dėl bičiulių, apsisprendė.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė

Komerciniu požiūriu šiuo metu Holokausto tema literatūroje yra viena iš labiausiai nepralaiminčių.

R.Vanagaitė, energinga, darbšti, smalsi, išlavintą ir patikrintą projektininkės nuojautą turinti kultūros verslininkė, viešųjų ryšių specialistė, viena iš žinomiausių lietuvių rašytojų, yra įgyvendinusi ne vieną aktualų sumanymą: „Būdama penkiasdešimt septynerių ir aš pirmą kartą gyvenime uždirbau pinigų iš Holokausto. Užsidirbau nedaug – minimalią pusmečio algą. Padariau daug. Projektas „Panerių lopšinė“ gavo finansavimą iš Europos Komisijos, ir tai leido mums padaryti dešimt nuostabių renginių Vilniuje“ (p. 16).

Knygą „Mūsiškiai“ turbūt galima pavadinti kita didele rašytojos sėkme gilinantis į temą. Apie rašytojos knygos „Mūsiškiai“ sėkmę užsienio šalyse plačiau skaitykite. Holokausto tema rašytojai yra neabejotinai aktuali. Tokia pat jaudinanti kaip artimojo slauga, brandaus amžiaus sulaukusios, šalnos pakąstos moters jausena, vyro sielos ir kūno perpratimas ir... kitos temos.

P.S. Tai, kad žodžiai „užsidirbau iš Holokausto“ knygoje yra be kabučių, vadinčiau metatekstu: autorius pasako daugiau, nei pats būtų norėjęs. Tokių atvejų pasitaiko kiekvienoje knygoje. Net ir ne dokumentikoje.

Rūta Vanagaitė, „Mūsiškiai“. Leidykla „Alma littera“, 2016

Šis tekstas publikuotas „Šiaurės Vasaros“ „Facebook“ paskyroje

Komentarai: 13

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:17
01:11
04:05

Dabar tu gali