Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 24d. 19:07

Giedra Radvilavičiūtė: „Rašytojai yra jautrūs niekšai“

Giedra Radvilavičiūtė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Giedra Radvilavičiūtė

Giedra Radvilavičiūtė naujomis savo knygomis džiugina nedažnai, tačiau kiekvienas jos kūrinys tampa įvykiu mūsų literatūriniame pasaulyje. Prieš pat Vilniaus knygų mugę pasirodė ir jos nauja knyga „Tekstų persekiojimas“ (išleido leidykla „Apostrofa“). Ta proga renginyje ją kalbino poetas Gytis Norvilas. 

G.Norvilas, pristatydamas naują G.Radvilavičiūtės knygą, sakė, kad autorė savo naujame rinkinyje išlieka analitiška, ironiška ir nepatogi. Pradėdamas pokalbį jis klausė autorės, cituodamas formuluotę, kad yra rašytojai iš Dievo ir yra rašytojai iš išsilavinimo: „Ar dar gali būti rašytojas iš Dievo XXI amžiuje, kai žinome, kad Dievas yra miręs?“

G.Radvilavičiūtė teigė, kad talentingi žmonės per visą istoriją kūrė vienodai – ar turte, ar skurde, ir sakė neįsivaizduojanti, kaip žmonės parašo knygą kas dvejus metus. Ji teigė, kad jeigu reikėtų peržvelgti daugybę Vilniaus knygų mugėje esančių knygų, ji galėtų įvardinti du rašytojus, kurie yra nuo Dievo – nors ir skirtingi, bet rašantys su vienoda energetika, anot jos, yra Rimantas Kmitas ir Marius Povilas Elijas Martynenko. „Tokių tekstų, kurie ne nuo Dievo, neskaitau“, – sakė autorė, kuriai 40-50 knygos puslapių užtenka įvertinti, kokios vertės tai kūrinys ir ar verta jį toliau skaityti.

Aš pasaulį suvokiu kaip tragikomišką, nors esu melancholiškas ir net liūdnas žmogus.

Autorė kalbėjo ir apie tai, ką ji pavadino vadybiniu amžiumi – kuomet vadyba tvarko ne tik institucijas, bet ir ėmė steigti turinį: „Jie gali tvarkyti turinį, bet ne jį steigti“. Kultūros perprodukciją ji sako įžvelgianti ne tik literatūroje, bet ir, tarkime, kine, – tokių filmų, kuriuos būtų galima atpažinti „iš piršto antspaudo“, pas mus, anot jos, yra vienetai.

Kalbėdama apie savo knygas ir tai, į kokį skaitytoją jos yra orientuotos, autorė sakė, kad daugeliui skaitytojų labiausiai patinka pirmasis jos kūrinys, nes su tuo, ką randa joje, nemažai kas gali identifikuotis, antroji jos knyga yra sudėtingesnė. Ji sakė, kad rašant tekstus jai labiausiai patinka paties pasakojimo struktūros kūrimas.

Pasakodama, kodėl šiame naujame rinkinyje yra atskira dalis, skirta su aktualijomis susijusiems tekstams, autorė teigė vienu metu supratusi, kad ją labai jaudina aktualijos, – nes aplinkui yra daug beprotystės, prasilenkimo su sveiku protu. Ji pripažįsta, kad rinkinyje palikdama istoriją apie Garliavos pedofilijos istoriją ji kai kurių skaitytojų netenka, bet kai kurių naujų ir atsiranda.

G.Norvilas klausė autorės ir to, ar ji turi paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“ – nors rašytojos socialiniame tinkle nėra, iš kai kurių tekstų atrodo, kad visgi ji seka, kas ten vyksta. G.Radvilavičiūtė sakė turinti „Facebook“ savo šnipų, kurie svarbiausius dalykus jai persiunčia, o šį socialinį tinklą vadino „reaktyvinio paviršutiniško žinojimo ir perteklinio bendravimo priemone“. Ji citavo Umberto Eco, kuris sakė, kad mobilusis telefonas reikalingas trijų kategorijų žmonėms – santechnikams, neištikimiems sutuoktiniams ir tiems, kurie skraidina organus persodinti. Kalbėdama apie technologijas ji prisiminė kuriozinę situaciją su neseniai vaiko jai padovanotu išmaniuoju telefonu. Sirgdama ji nusiuntė savo žinutę dukrai, kurioje rašė, kad ši vakare užsuktų – taip jau nutiko, kad žinutę išsiuntė savo viršininkui, kuris atsakė: „Pasiūlymas skamba viliojančiai“.

Šie tekstai pavadinti „Esė apie rašytojus ir žmones“. Argi rašytojai ne žmonės? – klausė G.Norvilas. „Rašytojai yra jautrūs niekšai. Todėl, kad jie, išgyvendami daugelio žmonių likimus, nebeturi sveikatos, jautrumo, skirti šilumą artimiesiems“, – sakė G.Radvilavičiūtė. Ji prisiminė pokalbį su dukra, kuri yra pasakiusi jai, kaip sunku gyventi šalia rašančio žmogaus. „Tai yra sudėtingi žmonės, ir jie labai skiriasi nuo paprastų žmonių. Todėl toks ir pavadinimas“, – sakė rašytoja. Ji taip pat, prisimindama savo esė, skirtą kanadietei autorei Alice Munro („Alice Munro slogutis“), sakė, kad nežino rašytojų poros, kur žmona yra talentingesnė už vyrą.

Šio pokalbio metu autorė savo humoru, pasakojamomis istorijomis salę užkrėsdavo juoku, ironijos nemažai ir jos tekstuose. Kiek svarbus jai humoras, koks jo vaidmuo literatūroje?

„Aš pasaulį suvokiu kaip tragikomišką, nors esu melancholiškas ir net liūdnas žmogus. Tačiau man kasdien nušvinta pasaulis kita šviesa, – sakė autorė, prisiminusi kelias su ja nutikusias linksmas istorijas. – Ar matai pasaulį su humoru, ar ne, – tai arba turi, arba neturi“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:22
06:20

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Mamos prieš meningokoką

Būk nesustabdoma