M.Énard'as – rašytojas-eruditas, savo kūriniuose skaitytoją viliojantis į istorijos, meno, kultūrinių atradimų labirintus, jo knygas galima skaityti kone kaip enciklopedijas. Jis visų pirma siūlo mums suprasti, kaip mūsų pasaulyje susipina Rytai ir Vakarai, kokius naujus žvilgsnius pasiūlo atsivėrimas kitoniškumui.
O kartu jis ir tarsi rašytojas – chameleonas, kiekviename naujame kūrinyje siūlantis vis kitokį literatūrinį pažinimą. Nuo sudėtingų, raizgių pasakojimų, iki kone žurnalistiniu stiliumi parašytų romanų ar svajingo, melancholiško žvilgsnio.
Jis apdovanotas daugybe premijų, o už knygą „Kompasas“ jam įteikta garbingiausia Prancūzijos Goncourt‘ų premija. Kitas lietuvių kalba išleistas jo romanas „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ apdovanotas licėjaus mokinių Goncourt'ų literatūros premija. Lietuvių kalba išleistas ir dar vienas jo romanas „Vagių gatvė“, kuris apdovanotas „Liste Goncourt / Le Choix de l'Orient“, „Prix littéraire de la Porte Dorée“ ir „Prix du Roman-News“ premijomis. Visas jas į lietuvių kalbą vertė Violeta Tauragienė, išleido leidykla „Baltos lankos“.
Šią savaitę jis lankėsi festivalyje „Open books“ ir prieš susitikimą su skaitytojais davė štai šį interviu 15min.
– Praėjusį kartą iš jūsų interviu ėmiau prieš šešerius metus, kaip tik buvo prasidėjusi koronaviruso pandemija. Ir jūs tuomet sakėte, kad galbūt be visų blogų dalykų, kuriuos ji atnešė, bus ir gerų pokyčių. Jūs sakėte: „Taip, ši situacija labai liūdina, kita vertus – galbūt mums reikia poilsio, planetai reikia poilsio. Yra ispaniškas posakis, kad kiekvienas blogis atneša ir kažką gero. Galbūt koronavirusas yra didelis blogis, tačiau galbūt tai privers mus susimąstyti, kas mes esame, ko mes norime, kas yra geriau planetai, gamtai“. Kaip manote, ar tų teigiamų pokyčių įvyko?
– Taip, galbūt tai buvo proga atsikvėpti ir pamąstyti apie mūsų gyvenimus. Galvojau, kad tai atneš mums daugiau pokyčių, ir, deja, manau, kad po pandemijos mes grįžome į tą pačią padėtį, kurioje buvome ir anksčiau. Visiškai nepasikeitė mūsų supratimas apie aplinką, tai, kaip reikėtų rūpintis pasauliu, gamta. Tai tebuvo iliuzija. Gavome savotišką įspėjimą, – įspėjimą keisti gyvenimo būdą, tačiau to nenutiko. Lėktuvai ir toliau skraido kaip ir anksčiau.
– Ir pasaulis tapo dar labiau poliarizuotas.
– Taip. O paskui dar ir prasidėjo karas, ir mes ne tik grįžome prie buvusio gyvenimo būdo, bet ir gyvename kur kas labiau smurtu persmelktame pasaulyje nei anksčiau.
– Viena svarbiausių jūsų kūrybos temų yra kitoniškumo priėmimas, skirtingų kultūrų susiliejimas. Dabartiniame pasaulyje mes matome augančias radikaliąsias jėgas, panašu, kad gyvename pasaulyje, kuriame nepakantumas migrantams didesnis nei buvo prieš keliasdešimt metų. Kita vertus, keliaujame kur kas daugiau nei anksčiau.
– Tai iš tiesų keistas paradoksas. Nes tam tikra prasme pasaulis yra atviresnis nei anksčiau, bet tai daugiausia susiję su turizmu, kai keliaudami dažnai išties nenorime įdėmiau pažvelgti į vietas, į kurias atvykstame, tenorime jas išvysti iš tolo, labai greitai. Europa, ir ne tik ji, tampa labai ksenofobiška, užsidaro nuo kitoniškumo. Jungtinės Valstijos daro tą patį. O tai visiškai beprotiška, nes juk šioje šalyje migrantai visada buvo svarbūs, kiekviena amerikiečių šeima turi savo migracijos istoriją. Ir vis dėlto jie tiesiog sako, kad imigracija yra blogai. Ir taip, tai itin pastebima pastaruoju metu.
– Ar jūs negalvojate, kad visgi migracijos politikoje buvo padaryta klaidų?
– Nežinau. Tačiau manau, kad tai labiau susiję su ta absurdiška filosofija, kuri teigia, kad migrantas, – tas, kuris atvyksta iš užsienio, yra blogis, nes jis atneša pokyčius, nes jis yra kitoks. O kai pažiūrime, ką kalba Trumpas – jis tiesiog sako, kad migrantai yra blogi, nes jie iš Meksikos, o neseniai pasakė, kad musulmonų migrantai yra blogiausi, jie esą pavojingi, visi yra teroristai arba užsislėpę teroristai. Tai labai keista žmonijos vizija.
Peržengti laiko ir erdvės ribas
– Festivalyje „Open books“ viešėjo ir istorikas Peteris Frankopanas, kuris savo knygoje „Šilko keliai“ rašo apie tai, kaip pasaulyje Rytai paveikė, keitė Vakarus, o šių įtaka keliavo į Rytus. Kad gyvename pasaulyje, kuris formavosi šioms kultūroms susiliejant. Kodėl, kaip jūs manote, kartais Vakaruose sunku priimti Rytų įtakas, suvokti, kokią reikšmę tai istoriškai turėjo?
– Man labai patinka P.Frankopano knygos. Ir tai tiesa, mes gyvename pasaulyje, kuriame kultūros yra smarkiai susipynę. Manau, kad tai globalizacijos ir „ilgojo XIX amžiaus problema“, – įsivaizdavimas, kad pasaulis suskirstytas į dvi dalis, Rytus ir Vakarus. Tačiau taip nėra. Juk nėra tų griežtai atskirtų polių, kiekvienas pasaulio regionas bendrauja su Šiaure, Rytais, Vakarų ir Pietų pusėmis bei keičiasi.
Žinoma, Osmanų imperijos įtaka Europoje buvo milžiniška ir tebėra milžiniška. Taip pat milžiniška buvo Irano įtaka pačiai Osmanų imperijai. Galbūt mes pamirštame, kad pasaulis yra įvairesnis, nei manome. Mes linkstame, ypač Europoje, įsivaizduoti save kaip uždarą erdvę, tarsi sakydami: „Europa – tai mes, už mūsų ribų nėra nieko įdomaus“. Bet juk mes visada buvome susiję su kitomis kultūromis. Todėl visiškai sutinku su P.Frankopanu, kai jis sako, kad viskas visada buvo susiję.
– Savo knygose, ypač „Kompase“ jūs rašote apie istoriją, religiją, meną, tai, kaip praeitis persiduoda šių dienų pasaulyje. Ar manote, kad literatūra yra vienas iš būdų kovoti prieš užmarštį, išsaugoti senąjį pasaulį, jo ženklus?
– Taip, aš noriu, kad senasis pasaulis būtų šalia mūsų. Palestiniečių poetas Mahmoudas Darwishas yra parašęs labai įdomią knygą „Dhakirah li-al-nisyan“, kas išvertus reikštų „Atmintis užmiršimui“. Ji nurodo į prieštarą: reikia pamiršti, kad galėtum prisiminti, o prisiminimas – būdas atrinkti tai, ko reikėtų nepamiršti.
Knygos – savitas prisiminimų ir atminties žemėlapis, kurį sukuri, kai rašai apie praeitį, istoriją. Ir būtent tai yra literatūros galia – tuos praeities žemėlapius susieti su tuo, kas vyksta šiandien. Galima susieti akimirkas, laikotarpius, apjungti juos. Pavyzdžiui, miestai yra puikus pavyzdys to, kaip sugyvena įvairūs laikotarpiai – vieni mūsų gyvena naujuose pastatuose, kiti – senuose, bet mes visi kuriame bendrą ryšį su miestu. Mes gyvename šioje erdvėje dabar, žmonės čia irgi gyveno prieš 200 metų, dalijamės su jais tomis akimirkomis laike. Savo knygose ir bandau sukurti ryšį tarp šiandienos skaitytojo ir labai senos arba nesenos praeities, o kartais galbūt net ir ateities. Būtent literatūroje ir knygose galima iš tikrųjų patirti tą jausmą, kai peržengi erdvės ir laiko ribas.
– Kartais rašydamas apie praeities įvykius jūs ne tik aprašote juos, bet ir interpretuojate, įsivaizduojate, kas galėjo būti. Tarkime, taip darote knygoje „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“, kur aprašote tariamą Michelangelo kelionę į Stambulą. Kelionę, kuri skaitant knygą atrodo labai reali, tačiau pasigilinęs supranti, kad tai tebuvo jūsų vaizduotės vaisius.
– Man tai pasirodė išties įdomu, nes kai kas iš tos istorijos yra tikra – yra šaltinių, liudijančių, kad Michelangelui išties buvo išsiųstas kvietimas atvykti. Osmanų sultonas labai norėjo, kad Michelangelas atvyktų pas juos, jie taip pat buvo pakvietę Leonardo da Vinci. Pagalvojau: „Kokia gi būtų buvusi Michelangelo viešnagė Stambule?“
Osmanų imperija ir Stambulo sultonai Italijoje buvo galios simbolis. Turime paties Michelangelo ranka rašytus sonetus, pasirašytus „Michelangelo in Turquía“ („Michelangelo Turkijoje“). Žinoma, tai buvo labai prieš popiežių nukreiptas kūsinys. Net jeigu tuo metu fiziškai jis nebuvo Turkijoje, galėjo save įsivaizduoti esantį ten – popiežiaus priešą. Yra daug dalykų, siejančių jį, kaip ir daugybę to meto Italijos žmonių, su Osmanų imperija ir sultonais.
Taigi, tai nebuvo tokia jau beprotiška mintis – jau minėtas Leonardo da Vinci galvojo apie kelionę ten. Žinome, kad jis mokėsi turkų kalbos, turime jo piešinių, iš kurių matyti, kad jis bandė išmokti abėcėlę, nes tikriausiai galvojo: „Kodėl gi nenuvykti ir nedirbti Stambule?“ Sultonas buvo galingiausias valdovas Viduržemio jūros regione, be to, jis mokėjo didelius pinigus, todėl ten vyko daug menininkų, pavyzdžiui, dailininkai. XIX amžiuje į Stambulą vyko ir ten dirbo daug muzikantų.
Religijos klausimas irgi buvo svarbus popiežiaus ir sultono konfliktų metu. Kova dėl valdžios Viduržemio jūros regione vyko nuolat. Tačiau buvo įmanoma ten nuvykti ir dirbti, ir mes žinome daugybę istorijų apie žmones, kurie paliko šiaurinę ar vakarinę Viduržemio jūros dalį, kad persikeltų į kitą pusę.
– Skaitydamas kai kurias jūsų knygas, kad ir „Kompasą“, gauni gausybę informacijos, panyri į įvairiausius kontekstus. Kaip jūs stengiatės išlaikyti balansą tarp šio enciklopediškumo ir įtraukiančio pasakojimo?
– Manau, kad reikia rasti tinkamą pusiausvyrą: kaip teisingai pateikti norimą informaciją, o kartu paimti skaitytoją už rankos ir tarsi nusivesti jį į kelionę. Leistis su juo į nuotykį, pasakoti jam istorijas, stengiantis neprarasti jo dėmesio. Suprantu, kad kai kurios mano knygos sudėtingos, jose gausu žinių, daug vardų, vietovių ir laikotarpių, bet stengiuosi, kad jos būtų ir lengvai skaitomos, kad pasakojimai būtų įtraukiantys, tarsi, Šeherezados pasakojimai.
Aš stengiuosi sudominti skaitytoją taip, kad jis pasakytų: „Ne, dabar knygos aš neužversiu. Dar vieną naktį praleisiu skaitydamas knygą, nes noriu sužinoti, kas įvyko toliau“. Norint tai pasiekti reikia sukurti tam tikrą įtampą.
Svarbu, kaip kalba skamba
– Visos trys lietuvių kalba išleistos jūsų knygos labai skirtingos, netgi gali būti priskiriamos skirtingiems žanrams. Ar iš karto, prieš pradėdamas rašyti, jau tiksliai suplanuojate, kaip pasakosite tą istoriją, o gal tai išsivysto rašymo metu?
– Kiekviena knyga – tarsi skirtingas projektas, kuriam reikalingas vis kitoks pasakojimo tonas, kitoks rašymo stilius. Kai pradėjau rašyti „Vagių gatvę“, Egipte, Sirijoje vyko „Arabų pavasaris“, įvykiai nuvilnijo ir iki Barselonos. Aš tuo metu, kaip ir dabar, gyvenau Barselonoje. Norėjau pasakoti taip, kaip tai darytų žurnalistas – rašyti apie įvykius esamuoju laiku. O tam reikėjo tam tikro stiliaus – labai energingo jauno pasakotojo, kuris pasakotų apie nuotykius tarp Tanžero ir Barselonos. Šios knygos negalėjau parašyti taip pat kaip „Kompaso“.
„Kompasas“ – pasakojimas apie seną vyrą, muzikologą iš Vienos, todėl jo balsas negalėjo būti toks pat kaip Lakdaro, jauno marokiečio iš Tanžero. Jie gyveno visiškai skirtinguose pasauliuose, todėl man teko rasti labai skirtingus rašymo būdus.
– Taigi, jūs kruopščiai planuojate. O kokį vaidmenį čia vaidina spontaniškumas, intuicija?
– Žinoma, rašymui labai svarbi gali būti ir intuicija, bet galbūt man tai ne visai tinka. Taip, visada yra tam tikra vaizduotės, intuicijos dalis, bet man reikia žinoti, kur einu. Net kai rašau apie čia ir dabar vykstančius įvykius, kaip kad „Vagių gatvėje“, turiu žinoti, kas kalba, kas jis per personažas, ką jis ketina daryti. Priešingu atveju, jei nerandu to balso – to, kaip jis kalba su skaitytoju, man būtų labai sunku rašyti, nes tuomet tai pasakočiau iš savo paties perspektyvos. Tai taip pat galimas variantas, bet tai būtų visiškai kitoks projektas. Man reikia, kad pasakotojas turėtų savitą balsą.
– Kalbėdamas apie „Vagių gatvę“ jūs jau užsiminėte, kad iš dalies tai buvo tarsi ir žurnalistinis pasakojimo būdas. Jūs ir pats kurį laiką dirbote žurnalistu. Kaip tai paveikė jūsų rašymą? Ir kokia literatūra daro jums įtaką?
– Aš nebijau įtakų, nebijau pokyčių. Ir yra tam tikra literatūra, kuri vis dar daro man didelę įtaką, pavyzdžiui, arabų romanai, persų poezija, Osmanų imperijos literatūra. Didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad, taip, esu paveiktas tų kūrinių. Kiekviena knyga turi skirtingą istoriją, skirtingas knygas, kurios atsispindi jose. Kai kurie rašytojai sako, kad rašydami savo knygas neskaito kitų kūrinių. Man tai visiškai nebūdinga, ir rašydamas aš skaitau daug.
– Jūsų knygos labai muzikalios, ritmiškos. Jums svarbu, kaip skamba jūsų sakiniai? Galbūt garsiai skaitote rašomus kūrinius, kad išgirstumėte, kaip jie skamba?
– Taip, aš skaitau garsiai savo kūrinus. Man labai svarbus yra ritmas – man reikia žinoti, kaip skamba mano sakiniai.
– Tai tarsi kompozitoriaus darbas su literatūros kūriniu?
– Šiek tiek panašu į kompozitoriaus darbą, bet muzikos kūrimas skiriasi nuo rašymo, nes santykis su laiku yra visiškai kitoks. Bet taip, sakykime, kad ritmo kūrimą literatūroje galima palyginti su muzika.
Kaip pasikeitė Barselona?
– Autobiografiškumas literatūroje – apie tai daug kalbama pastaruoju metu. Autofikcija – vienas populiaresnių žanrų, bent jau Prancūzijoje. Tačiau atsiranda ir kritikuojančių šias tendencijas, sakančių, kad romanų rašymas visų pirma yra vaizduotės žaismas. Kad rašytojai galbūt pernelyg koncentruojasi į savo patirtis, vietoje to, kad kurtų naujus pasaulius. Koks jūsų santykis su tuo?
– Manau, kad vaizduotė niekur nedingo. Pavyzdžiui, matome, kad fantasy labai svarbus žanras, taip pat trileriai. Vaizduotė vaidina labai svarbų vaidmenį, tačiau taip – tai tiesa, tarkime, paryžietiškoje literatūroje autofikcija labai populiari.
Be to, žmonės visada rašė su autobiografija susijusius kūrinius. Viena mėgstamiausių mano knygų yra Casanova memuarai – ir tai yra visiškai autobiografiška grožinė literatūra, mes žinome, kad jis ne visada sako tiesą, supina pramanus su tikrais įvykiais. Tai puikus kūrinys – kelionių knyga, memuarai, labai svarbus XVIII amžiaus rašytinis paminklas. Taigi negaliu sakyti, kad autofikcija nėra svarbi ar įdomi, manau, kad gal tiesiog dabar ją labiau pastebime, jos rašoma daugiau. Bet manau, kad vaizduotė visada buvo ir visada bus ypatingai svarbi knygose ar filmuose.
– 23 metus gyvenate Barselonoje. Kuri literatūrinė tradicija jums artimesnė – prancūziškoji ar Barselonos?
– Rašau prancūziškai, tad turbūt reikėtų sakyti, kad esu labiau „prancūziškas“ rašytojas. Bet manau, kad man artimesnė Barselonos nuotaika nei Paryžiaus. Tokie autoriai kaip Roberto Bolaño, Enrique Vila-Matas. Arba jaunesni, tokie kaip Juanas Gabrielis Vásquezas. Daugelis čia gyvenančių rašytojų yra mano draugai. Taigi aš turbūt priklausau šiai literatūrinei aplinkai kur kas labiau nei Paryžiaus.
– Kaip Barselona pasikeitė per visą šį laiką? Daug kalbama apie tai, kad turizmas smarkiai pakeitė šio miesto centrą, senieji gyventojai traukiasi toliau nuo jo.
– Tai tiesa, žmonės išvyksta iš centro. Ir aš pats išsikrausčiau iš centro. Turizmo srautai keičia miestą, yra vietų, kur mes tiesiog nebeiname. Pavyzdžiui, senamiestis yra visiškai paliktas turizmui, mes jame nebesilankome, nebeiname išgerti į La Ramblos gatvę – tiesiog nebeįmanoma to daryti.
Kuria literatūrinius žemėlapius
– Jūs pradėjote naują literatūrinį projektą – iš keturių knygų susidedančią seriją. Gal galite papasakoti apie jį?
– Prieš kelerius metus pradėjau rašyti seriją iš 4 knygų, dvi iš jų jau išleistos. Jas galima vadinti savotiškais kelionių pasakojimais, jos taip pat tarsi yra literatūrinis žemėlapis. Pirmoji knyga buvo skirta Berlynui ir Vokietijai, antroji – Balkanams ir kelionei nuo Venecijos ir Stambulo per Balkanus.
Bet tai ne tik fizinė kelionė, bet ir literatūrinis vietų aprašymas – kaip knygose atsispindi šie miestai. Aš pasakoju pirmuoju asmeniu, rašau apie autorius, kurių knygas mėgstu, kurių kūrinius verčiu. Tai poetinės kelionės – labiau poezija nei proza.
– Jūsų kūrybai labai svarbūs miestai. Atrodo, kad savo kūriniuose stengiatės perprasti jų esmę, sielą.
– Taip, man patinka, kad miestai visada labai mišrios erdvės. Bet mane domina ir gamta, ir antroje knygoje viskas susiję su upėmis. Žinoma, ten rašoma apie Dunojų, bet taip pat ir apie mažas upes. Pavyzdys man Ungaretti, italų poeto, eilėraštis – jis yra parašęs autobiografinį eilėraštį, kuriame pasakoja savo gyvenimą per upes. Jis gimė Egipte, tad pirmoji jo upė – Nilas. Vėliau jis studijavo Paryžiuje, tad Sena taip pat tapo viena iš jo upių. Jo tėvai kilę iš Toskanos, ir ten teka upė, pavadinta Serčio, kuri taip pat tapo jo upe. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis kovojo prie Isonzo upės, kur 1915–1918 metais vyko mirtini mūšiai. Aš irgi naudoju šį metodą – pasakoti savo gyvenimą per upes – ir klausiu savęs, kokios būtų mano upės. Ir pabandau šiek tiek apie jas papasakoti.
– Ar atvykęs į miestą tyrinėjate jį rašytojo žvilgsniu, darotės užrašus, bandote įsivaizduoti, kaip jis galėtų persikelti į literatūrą? Ar galbūt leidžiate sau laisvai tyrinėti jį, ir tik vėliau kažkas iš to apsilankymo virsta kūrinio dalimi?
– Kai atvykstu į kokią nepažįstamą vietą, pirmiausia leidžiu sau būti paveiktam to, ką matau, tiesiog mėgautis ta vieta, kurioje esu, nekeldamas jokių literatūrinių klausimų. Bet vėliau jau imu klausinėti savęs, kur aš esu literatūrine prasme? Ką literatūra pasakė apie tai, kas mane supa? Bet tai paprastai būna jau vėliau.
Kaip keičiasi knygų reikšmė
– Kai neseniai buvau Frankfurto knygų mugėje, daug buvo kalbama apie tai, kad knygų pradavimai smunka, kad skaitoma vis mažiau. Ar ir jūs pats pastebite, kad gyvename laikais, kai knygų reikšmė sumažėjusi?
– Nesu tikras, kad žmonės skaito vis mažiau ir mažiau. Manau, kad žmonės skaito vis daugiau ir daugiau, bet ne knygas. Juk jei pagalvotume apie save, – mes skaitome visą laiką, ištisai leidžiame laiką su savo telefonais. Mes tiesiog skaitome trumpas žinutes, rašome trumpus tekstus, skaitome naujienas, bet ne knygas ar ilgas istorijas. Bent jau ne taip, kaip anksčiau.
Manau, kad yra dvi pagrindinės tokių tendencijų pasekmės. Pirmoji – bent jau Prancūzijoje didelių leidyklų pardavimai kasmet mažėja, bet mažų, į rimtąją literatūrą orientuotų leidyklų pardavimai išlieka tokie patys. Tai reiškia, kad yra branduolys žmonių, kurie vis dar domisi literatūra, ir tas branduolys išlieka toks pats. Tai teikia vilties literatūrai. Visada buvo ir vis dar yra žmonių, kurie rimtai domisi knygomis, net ir sudėtingomis knygomis, jų stiliumi.
O taip pat matome ir tai, kad kuriasi vis daugiau knygų bendruomenių, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose, žmonės aktyviai organizuoja knygų klubus. Sutinki vis daugiau skaitytojų, gauni vis daugiau pakvietimų kalbėti apie savo knygas.
Bet tiesa ir tai, kad kai ką praradome. Prieš 20 metų knyga tikrai buvo kultūrinės visatos centre. Ji buvo prestižiškiausia, ji buvo svarbiausia, rašytojas ir knyga – abu jie tarsi buvo mūsų pasaulio centre. Dabar to nebėra. Tikriausiai dabar fikcija persikelia į serialus ar filmus, komunikacija vyksta labiau per socialinius tinklus. Tai – tam tikras pereinamasis laikotarpis tarp dviejų labai skirtingų pasaulių. Nežinome, koks bus kitas pasaulis, bet jau dabar jaučiame, kad su dirbtiniu intelektu ir socialiniais tinklais jis gana skirsis nuo to pasaulio, kurį pažinojome prieš šiuos išradimus.
Taigi, viena vertus, manau, kad literatūra ir knygų visata tikriausiai prarado savo centrinį vaidmenį, bet manau, kad ji vis dar kai kuriems iš mūsų lieka labai svarbi ir kad kuriasi labai aktyvios literatūrinės bendruomenės.
– Jūs teisingai pastebėjote apie besikeičiančią rašytojų rolę. Anksčiau visuomenei būdavo labai svarbu tai, ką įvairiais klausimais pasakys rašytojai, dabar, regis, toks jų autoritetas sumenko. Be to, rašytojai, jei nori, kad jų knygos būtų skaitomos, parduodamos, turi būti labai aktyvūs – būti socialiniuose tinkluose, susitikimuose, jie nebeturi prabangos leisti laiką vienumoje tiesiog rašydami knygas.
– Taip, ir čia įdomi, prieštaringa situacija – knygų pardavimai krenta, bet žmonių, kurie eina pasiklausyti autorių literatūros festivaliuose, skaičius vis didėja. Jie neperka knygų, bet nori pasiklausyti, ką kalba rašytojai. Tai man labai keista. Prancūzijoje kone kiekvieną dieną atsiranda naujas knygų festivalis. Tad kas tie žmonės, kurie neperka knygų, bet mėgaujasi buvimu tuose renginiuose? Tai keista, bet taip yra.
– Galbūt tai ir tam tikras mūsų visuomenės bruožas – noras kažką patirti „iš pirmų rankų“, betarpiškai. Nusifotografuoti su rašytoju, bet nebūtinai skaityti, ką jis parašė?
– Būtent. Ir net nežinau, ką tiksliai tai pasako apie mūsų kultūrą.
Knygų skaitymas suteikia vilties
– Skaitant jūsų knygas, nesvarbu, kokios skirtingos jos būtų, apima melancholijos jausmas. Ar tai atspindi ir jūsų paties charakterį, santykį su pasauliu?
– Manau, kad pačioje literatūroje yra kažkas labai melancholiško, nes juk knygos yra būdas kalbėti su mirusiaisiais, susitaikyti su mirtimi. Kai žiūrį visas tas knygas aplinkui (mes kalbamės Prancūzų instituto bibliotekoje – aut. past), suvoki, kad galbūt 80 proc. tų knygų autorių yra mirę. Galbūt ir daugiau.
Taigi, knygų skaitymas iš dalies yra melancholiškas – tarsi žiūrėjimas į praeitį, mėgavimasis tuo, kas atkeliauja iš jos. O rašydamas žinai, kad kuri tai ir žmonėms, kurių niekada nesutiksi.
Galbūt tai kažką pasako ir apie mane patį, galbūt aš turiu melancholiškąją pusę.
Bet mano kūryboje yra ir to, ko nematote tose trijose lietuviškai išleistose knygose, – kituose kūriniuose yra ir džiaugsmo, humoro. To, kas man taip pat labai patinka literatūroje – gyvenimo džiaugsmas, juokas, draugų susiėjimai. Ten yra ir pasakojimų apie draugystę. Draugystės istorijos – viena mano mėgstamiausių temų literatūroje. Ir nors esu šiek tiek melancholiškas, taip pat labai mėgaujuosi ir laimingomis akimirkomis ir stengiuosi perteikti jas savo knygose.
– Mes jau kalbėjome apie tai, kad dabartinis pasaulis persmelktas nerimo. Karas Ukrainoje, radikalizmo išaugimas, klimato kaita, daugybė kitokių grėsmių. Kas jums teikia viltį šiame pasaulyje?
– Manau, kad knygų skaitymas yra būdas rasti viltį, jose surandame vilties teikiančius žmogiškumo aspektus – pavyzdžiui, puikius poetus, rašančius Gazoje, ar karius, kuriančius poeziją Ukrainoje. Ne todėl, kad jų aplinkybės teikia vilties, bet todėl, kad tai yra būdas dalintis žmogiškumu. Ir šioje bendroje erdvėje, vadinamoje poezija, literatūra, man tai yra būdas rasti viltį – galbūt tai būtų galima pavadinti naujuoju humanizmu.
Pirmiausia eina į restoranus
– Dabar atvykote į Vilnių. Kas yra pirmosios vietos, kur einate mieste, norėdamas pažinti jį? Vaikštinėjate gatvėmis, stebėdamas žmones, galbūt einate į knygynus, muziejus?
– Aš einu į restoranus.
Pirma vieta, į kurią eičiau, būtų knygynas, bet aš, deja, nemoku lietuvių kalbos, tad knygynas man būtų gana varginanti vieta. Žinoma, gali pamatyti, kas yra išversta į lietuvių kalbą, kas toje šalyje pagrindiniai autoriai, ir net jei nesupranti kalbos, pamatai šiek tiek tos vietos literatūrinio pasaulio.
O restoranai labai įdomūs, nes matai, kaip ta vieta atrodo globaliame pasaulyje. Kokių turite patiekalų? Ar tai labai nacionalinė virtuvė, ar ne? Kaip patiekiate patiekalus?
Kokie žmonės eina į restoranus? Ar tai turistai, ar vietiniai? Labai įdomu tai pamatyti.
Tai galima pamatyti ir baruose.
Žinoma, vaikštinėjimas gatvėmis irgi kažką pasako.
O muziejai yra tarsi knygos, jie nukelia į praeitį. Jie labai įdomūs, bet nedaug pasako apie miestą šiandien, apie dabartinę miesto nuotaiką.
– Kokių šalių virtuvę labiausiai mėgstate?
– Man patinka visų šalių virtuvės. Esu parašęs didžiulę knygą apie kulinariją, maisto produktus.
Žinoma, geriausiai pažįstu Vakarų Europos, tokių šalių kaip Prancūzija, Italija, Ispanija virtuvę.
O taip pat, be abejo, arabišką virtuvę. Arabiška virtuvė – viena mano mėgstamiausių, nes joje susipina įvairios tradicijos. Osmanų imperija buvo tokia didžiulė, kad joje susimaišė įvairiausių kraštų įtakos. Pavyzdžiui, Sirijos virtuvė yra mišinys to, kas atkeliavo iš Armėnijos, Kaukazo, Vakarų. Viskas susipina tradiciniuose arabiškuose patiekaluose.
Tai visada įdomu, o taip pat labai skanu, nes galiausiai tai juk ir svarbiausia.
– Jeigu negyventumėte Barselonoje, kokius kitus penkis miestus galėtumėte išskirti kaip tuos, kuriuose galėtumėte gyventi?
– Aš moku gerai prisitaikyti, taigi, galėčiau gyventi daugybėje miestų.
Vienas pirmųjų miestų, kurį galiu išskirti, yra Beirutas Libane. Galėčiau ten gyventi, tiesą sakant, ir esu ten gyvenęs.
Galėčiau gyventi Stambule, net jei tai sudėtinga vieta gyvenimui, nes tai milžiniškas, sudėtingas dėl daugelio priežasčių miestas. Bet tai nuostabi vieta, kupina energijos.
Galėčiau gyventi Venecijoje, galbūt todėl, kad jaučiu ryšį su vandeniu. Net jei gyventi Venecijoje dėl daugybės priežasčių taip pat būtų sudėtinga, daugiausia todėl, kad tai miręs miestas, tai tiesiog miestas-muziejus, kuriame daugiausia gyvena tik turistai.
Galėčiau gyventi ir Berlyne. Esu ten gyvenęs.
Bet galbūt būčiau labai laimingas gyvendamas kaime, toli nuo miesto, mažame namelyje, miško viduryje Vokietijoje, Lenkijoje ar Lietuvoje, visiškoje izoliacijoje, tai taip pat būtų puiki patirtis, kodėl gi ne.
– Žinant, kaip jūs mėgstate miestus, turbūt kokioms dviems dienoms.
– Turbūt (juokiasi).
