Knygoje „Globoti ją“ pasakojama XX amžiaus Italijos istorija, o kartu kalbama apie aistrą, meilę, draugystę, tikėjimą, meno prigimtį. Perteikdamas savo herojų istorijas, jis smeigia savo žvilgsnį ir į tai, kokius virsmus išgyveno visa šalis – fašizmo atėjimą, karą, nelaimes, epochines permainas, kintančias ideologijas ir santvarkas. Tai ne pirma lietuvių kalba išleista šio autoriaus knyga (anksčiau buvo pasirodęs jo kūrinio „Mano karalienė“ vertimas), tačiau būtent „Globoti ją“ pelnė rašytojui prestižiškiausią Prancūzijos literatūrinę Goncourt'ų premiją, o kartu ir pasaulinį pripažinimą.
Pokalbio pradžioje rašytojas sakė, kad tikisi, jog jo knygos tema lietuviams, kurie XX amžiuje irgi patyrė daugybę sudėtingų istorinių lūžių, šis kūrinys bus labai aktuali. „Žmonės pamiršta istoriją, totalitarinę priespaudą, kurią patyrėme XX amžiuje, tačiau tokiose šalyse kaip Lietuva, kurios susiduria su dabartine geopolitine situacija, ši tema yra aktualesnė, labiau jaučiama skaitytojams. Labai tikiuosi, kad knyga primins, jog nereikia užmigti ir pamiršti tų temų“, – sakė rašytojas.
Knygos autorius yra sakęs, kad siekė parašyti tokį kūrinį, kokį būtų norėjęs skaityti jaunesnis. Į klausimą, ko jam trūko prancūzų literatūroje jaunystėje, jis atsakė taip: „Prancūzų literatūroje trūksta fantazijos, magijos, humoro, o juk šie dalykai neprieštarauja mokslui, politikai, religijai. Aš manau, kad mokslas ir magija žengia koja kojon. Taip pat manau, kad ir praeitis su ateitim žengia koja kojon, ir, pavyzdžiui, italų literatūroje tokių sienų nėra, galima pereiti iš vieno žanro į kitą. O prancūzų literatūra atmeta tai, kas fantastiška, kas juokinga, man trūko būtent šių dalykų. Manau, kad apie sudėtingus dalykus turi kalbėti su didesniu humoru, lengvumu, ir taip sunki tema bus lengviau priimta“.
Kiekvienais metais skyrus Goncourt’ų premiją kyla diskusijos dėl to, koks kūrinys apdovanotas. Pokalbyje dalyvavęs profesorius Vytautas Bikulčius pabrėžė, kad šis kūrinys sulaukia itin didelio susidomėjimo, didžiuliai knygos pardavimai rodo, kad ji pataikė į skaitytojų širdis. Pats rašytojas sakė, kad tai, jog knyga palietė tokį platų skaitytojų ratą, nereiškia, kad ji yra mažiau literatūriška. „Galima parašyti knygą, kuri kartu yra ir gili, ir parašyta lengvai, – sakė jis. – Knyga turi pirmiausi skatinti jausmus, emocijas, o jau paskui darbą perima smegenys. Kūrinys, kuris išjudina tik mūsų jusles ar intelektą, yra nesėkmė. Aš rašiau knygą ne tik dėl malonumo, bet ir norėjau parodyti pasaulį“.
Svarbiausia gyvenime – meilė
Meilės – sudėtingos, neįmanomos, asketiškos meilės – istorija yra šio romano centre. „Meilė verčia suktis pasaulį. Kai nėra meilės, pasaulis irgi sukasi, tačiau už kiekvieno tirono, už kiekvieno smurtautojo yra žmogus, kuriam trūko meilės, – sakė garsus prancūzų rašytojas. – Meilė taip pat gali būti susijusi su turėjimu, valdymu. Tačiau aš nenorėjau kad žmonės galvotų, jog tai yra meilės romanas. Kai knyga pasirodė JAV, buvo rašoma, kad tai yra bestseleris, meilės romanas, ir man tai užkliuvo, – tai istorija apie du žmones, kurie vienas kitam jaučia meilę, draugystę, bet kartu ir neapykantą, kartais tai yra labai sudėtingi jausmai“.
Jis sakė, kad ir menas, kuris taip pat labai svarbi tema šiame kūrinyje, yra meilės išraiška. „Mano knygos kalba apie menininko likimą, ir čia labai svarbi meilė literatūrai. Aš jaučiu meilę knygoms. Manau, kad politika taip pat sukasi aplink meilę. Kaip politikas galėtų vesti šalį į ateitį, nejausdamas meilės? Prancūzijoje sakoma, kad visi politikai yra blogi, tačiau aš gerbiu tam tikrus politikus, kurie dirba su meile“, – sakė autorius. Jis sakė, kad skulptūrą savo knygai pasirinko todėl, kad jam buvo svarbi misterija, tai, kaip kūrinys sukelia tokius jausmas, kodėl jis paslepiamas. O iš dalies knygą įkvėpė ir režisieriaus Paolo Sorrentino, kurį jis labai mėgsta, filmas.
Turėjo kovoti dėl galimybės rašyti
Svarbi jo kūryboje ir kitoniškumo, pastangų įrodyti, kad esi talentingas, vertas meilės, dėmesio, tema. Rašytojas sako, kad jam svarbu kalbėti apie atstumtuosius. Iš dalies tai susiję ir su jo paties gyvenimo istorija.
„Mano paties gyvenimas nėra toks jau gražus ir romantiškas. Jau nuo devynerių metų norėjau tapti rašytoju, kovojau su visu pasauliu, kad man leistų juo tapti – kovojau su mokykla, visuomene, kur tikrai nebuvo vietos menininkui, rašytojui. Visuomenė šlovina menininkus, bet tik tuomet, kai jiems pasiseka. Iki tol menininkai tarsi neegzistuoja. Mokykla nenorėjo, kad tapčiau menininku, sakė, kad čia ne profesija. Mano šeima, labai mylinti šeima, nenorėjo, kad aš tapčiau rašytoju, sakė, tu mirsi skurde, gatvėje, be pinigų. Šeima mėgo skaityti knygas, tačiau nenorėjo, kad aš tapčiau rašytoju. Taigi, kovojau su tėvų, draugų nepatiklumu, ir štai vieną dieną maną pavyko. Tačiau prieš tai ilgus metus jaučiausi vienišas, galvojau, gal man ir nepasiseks, tačiau nenorėjau atsisakyti džiaugsmo rašyti, – sakė jis. – Taigi, tą kovą perdaviau ir savo personažams. Kai dabar matau kokį žmogų, kurį daugelis laiko jį išprotėjusiu, aš jo neteisiu. Aš suprantu, kad mes visi esame paveikti tam tikrų sąlygų ir galbūt tas išprotėjimas yra kitokia pasaulio vizija. Galbūt tas išprotėjęs žmogus galiausiai pakeis pasaulį“.
Knygoje aiškiai parodoma, kad istorija nėra pasyvus procesas, kad žmonės gali paveikti tai, kas vyksta pasaulyje, kad abejingumas gali privesti prie diktatūros. „Kai matome besikeičiančias naujienas, tekančias tarsi upė, ir galvojame, kad tai vyks be mūsų įsikišimo, aš prisimenu, kad juk ir kai Mussolinis paėmė valdžią, žygiavo į Romą, taip įvyko todėl, kad karalius nesikišo, nesustabdė jo, ir taip įsigalėjo fašistinis režimas. O būtų užtekę vieno sprendimo. Žinoma, kartais būna istorinių įvykių, su kuriais sunku kovoti, tačiau visgi kartais galima kovoti, tiesiog nereikia pamiršti, kad viskas mūsų rankose. Mes galime dekoduoti gaunamą informaciją. Prancūzijoje atmetama tradicinė politika, stiprėja kraštutinės jėgos, bet aš išlieku vidurio žmogumi – man svarbios humanistinės vertybės – dora, viltis ir tikėjimas, kad pasaulis keisis į gerąją pusę. Viskas eina geryn, nepaisant krizių. Ir dabar vykstanti kova yra mūsų rankose“, – sakė jis.
Rašytojas kalbėjo ir apie savo rašymo metodus, kurie iš dalies atkeliavo ir iš darbo kine patirties. Jis sako, kad nepasikliauna tik vaizduote, jam reikia aiškios struktūros, plano, konstrukcijos – tokios pat kaip kad statant namą ar laivą.
„Knygą rašome tam, kad išreikštume labai gilų tikrumo jausmą“, – sakė jis.
