Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 22d. 20:05

Į knygą savo išgyvenimus sudėjęs kunigas Ričardas Doveika: „Pašaukimas nėra vagis“

Kunigas Ričardas
Knygos viršelis / Kunigas Ričardas

„Ar esu geras kunigas? Spręsti žmonėms, ne man. Bet galiu tvirtai pasakyti – esu laimingas žmogus. Turiu tarnystę, kuri miela mano širdžiai. Man labai pasisekė“, – sako daugybės žmonių pamėgtas kunigas Ričardas Doveika. Tie, kurie renkasi klausyti jo pamokslų, kurie mato jį per televizorių, kurie prašo jo sutuokti, pakrikštyti vaikus ar palydėti į paskutinę kelionę, šiandien gali dar daugiau apie kunigą sužinoti, – leidykla „Alma littera“ išleido žurnalistės Laimos Lavastės parašytą knygą „Kunigas Ričardas“.

Prieš Kalėdų šventes pasirodęs pirmasis knygos tiražas buvo iššluotas. Daugiau nei prieš savaitę į knygynus atkeliavo antrasis tiražas, leidėjai neabejoja, kad knygos tiražas ir dar kartą bus pakartotas.

Taigi, kas jis – kunigas Ričardas? Visada besišypsantis, kiekvienam randantis paguodos žodį skausmo valandoje ir mokantis pasidžiaugti kartu su tais, kurie džiaugiasi?

Žurnalistė L.Lavastė knygoje rašo, kad kunigo Ričardo istorija prasidėjo alyvomis apaugusiose Šnipiškėse, visai šalia cerkvės ir Kalvarijų turgaus. Mažyčiame kambarėlyje su vienu langu ir krosnimi, be vandentiekio ir tualeto būsimasis kunigas augo dviese su pusantrų metų jaunesniu savo broliu Robertu. „Užaugau tame pačiame kieme, kuriame užaugo tėtis ir kuriame sutiko mano mamą. Todėl ta vieta man labai brangi. Mūsų šeima buvo labai draugiška, labai susitelkusi“, – prisimena savo laimingą vaikystę.

Kristinos Aleksynaites nuotr./Laima Lavastė
Kristinos Aleksynaites nuotr./Laima Lavastė

Dar mokydamasis mokykloje Ričardas peržengė bažnyčios slenkstį. Į mokyklą, prisipažįsta, niekuomet nenorėtų grįžti – ten sulaukė pašaipų, klasiokių būdavo apstumdomas dėl tikėjimo. „Jaučiausi menkavertis žmogus“, – neslepia anų dienų nuoskaudos.

Dvylikos būsimasis kunigas jau patarnaudavo Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje. Grįžęs namo, žaisdavo bažnytinę procesiją: prisiskindavo iš kiemo darželio gėlių ir eidavo palei namus barstydamas žiedlapius. „Gal per vaikiškus žaidimus tai ir buvo pirmasis mano supratimas, pirmoji užuomina, kur turėtų būti mano vieta?“ – svarsto ir pasakoja apie namuose, ant knygų lentynos įrengtą altorių su pirmaisiais religiniais ženklais – kryžiumi, religiniu paveikslėliu.

1987 metų rugpjūčio 23 dieną, kai prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvo surengtas pirmasis nesankcionuotas antisovietinis mitingas, skirtas Molotovo–Ribentropo paktui pasmerkti, Šv. Mikalojaus bažnyčioje paauglys Ričardas priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Bažnyčią lankantis jaunimas vis dažniau ėmė rinktis tikintiesiems sugrąžintoje Katedroje, kur juos globojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

„Švarinome patalpas, plovėme grindis, klauptus, nuo skulptūrų valėme dulkes. Mes, paaugliai, jautėme pasididžiavimą, kad esame atgimstančios Katedros dalis“, – prisimena.

Asmeninio archyvo nuotr./Ričardas Doveika Šv. Petro aikštėje Romoje, 2020 m.
Asmeninio archyvo nuotr./Ričardas Doveika Šv. Petro aikštėje Romoje, 2020 m.

Tačiau į kunigų seminariją Ričardą vedė aplinkiniai keliai. Baigęs devynias klases, įstojo į tuometę Prekybos ir verslo mokyklą Žirmūnuose. „Treji metai Prekybos ir verslo mokykloje man kompensavo devynerius metus vidurinėje mokykloje su tokiais antpelniais, kurie man yra neišsenkamas lobynas jau dvidešimt penkeri metai, – šiandien sako. – Ta mokykla man buvo tokia artima, kad po šešerių metų Katedroje įšventintas į kunigus ten organizavau iškilmingus pietus“.

Kunigų seminarijai jaunuolis pasirengė slapstydamasis nuo tėvų. Apie tai, kad mokysis kunigystės, pasakė tik tuomet, kai išlaikė egzaminus. „Jie, aišku, nujautė. Tėvai, močiutė buvo tikintys, patys mus, vaikus, priartinę prie bažnyčios. Ir vis dėlto, kai sužinojo, namuose buvo tyla. Tėtis tylėjo gal savaitę, mama praverkė gal tris savaites“, – prisimena ir sako, kad žodis seminarija yra kilusi nuo lotyniško žodžio seminarium, reiškiančio daigyną. Ateiti į seminariją tai atrasti arba subrandinti pašaukimą. Pasitikrinti, ar tikrai jį atradai.

Asmeninio archyvo nuotr./Ričardas Doveika su Jo Ekscelencija Valdu Adamkumi, 2019 m.
Asmeninio archyvo nuotr./Ričardas Doveika su Jo Ekscelencija Valdu Adamkumi, 2019 m.

Rodos, tapęs kunigu, Ričardas Doveika nesuklydo. Jis neabejoja, kad pašaukimas į žmogaus gyvenimą neateina kaip vagis, siekiantis ką nors pavogti. Kiekvienas pašaukimas tik parodo, išryškina kelią, kuriuo eidamas žmogus galėtų save geriausiai atskleisti, realizuoti. „Gyvenime svarbu negyventi kaip visi. Malonė yra gyventi pagal subrandintą, atrastą ir asmeniškai apsispręstą pašaukimą“, – įsitikinęs.

Jo pašaukimą mato ir žmonės, miniomis einantys paskui kunigą Ričardą ir tuomet, kai jis perkeliamas į mažai kam žinomą parapiją, ir tuomet, kai pradeda nuo pamatų statyti kitokią bažnyčią – lengvesnę, kupiną džiugesio ir vilties.

Knygą „Kunigas Ričardas“ parašiusi žurnalistė Laima Lavastė sakė, kad ji trejus metus įkalbinėjo kunigą drauge rašyti knygą. „Žinau, kad leidyklos apie tai kalbėjo su Ričardu daugiau nei dešimt metų. Jis vis sakydavo: per anksti, aš per jaunas, kam tai bus įdomu?

Asmeninio archyvo nuotr./Ričardas Doveika Vilniaus šv. Juozapo koplyčioje, 2020 m.
Asmeninio archyvo nuotr./Ričardas Doveika Vilniaus šv. Juozapo koplyčioje, 2020 m.

Dvasininkas, kurio klausosi tūkstančiai, manė, kad nekuklu pasakoti savo istoriją. Pagaliau sutiko, ištaręs – tebūnie tai Dievo kelionė per jo žmogaus gyvenimą. Ir gimė Knyga“, – pasakoja L.Lavastė.

Ji neabejoja, kad kunigas Ričardas yra ne tik dvasininkas asmenybė, bet ir labai drąsus žmogus. Ši knyga yra pirmoji, plačiau praverianti sunkias duris į gana uždarą, vidinį Bažnyčios gyvenimą, kuriame nestinga pūlinių. Kunigas nebijo atvirai prabilti apie tai, kiek jam kainavo jo „laimė“ būti matomam ir mėgiamam . Kalba apie savo klaidas, išgyvenimus, abejones, apie ir dvasininkijos sluoksniuose neretą pavydą bei intrigas.

Tačiau vis dėlto labiau – apie išsaugotą, išnešiotą meilę žmogui ir tikėjimą gėriu. „Knygoje rasite daug vaikystės spalvų. Pasakojimų, kaip tekdavo ruošti pamokas pasidėjus sąsiuvinį ant kelių, miegoti prie įšalusios sienos, kurią tėtis pridengdavo faneros lakštu“, – išduoda knygos autorė ir tiki, kad skaitantys joje ras ko ieško: klausiantys – atsakymų, nusivylę – padrąsinimo, abejojantys – naujai atvertų tikėjimo tiesų, o visi drauge – daug šviesos, rimties, saugumo ir gėrio, kurio taip trūksta neramiame šiandienos pasaulyje.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Apie laimę

Šiandien laimės prisilietimas yra gana svarbus ir reikalingas, kad didžiuotumės ir džiaugtumės, jog visa tai galime ir turime patirti. Tai yra forma, turinys. Bet esmė ta, kad laimė yra susieta su žmogaus prigimtimi, kad ji patikėta kiekvienam iš mūsų, kad yra, kas labai rūpinasi, kad būtume laimingi žmonės. Laimė taip pat yra galimybė išreikšti save ir praturtinti šalia esantį arba atsistoti ant pjedestalo, o kitą laikyti nieku. Gal tai irgi kam nors laimė. Laimės poreikis auga nuo tam tikros brandos, išsivystymo, galimybių. Ir turbūt natūraliai per visą gyvenimą ji susitelkia į labai paprastą dalyką, į vieną sakinį.

Žmogus, kuris jau yra ties riba išeiti į anapusinį pasaulį, vaikams išsako savo didžiausios laimės sampratą: „Vaikai, broliai, sesės, vienas kitą prižiūrėkite, būkite vienas kitam už mūrą, gyvenkite draugiškai. Ir aš būsiu pats laimingiausias išėjęs žmogus.“ Net iš šito gyvenimo išeinantis žmogus jaučia poreikį būti laimingas. Bet jis tą laimę perkeičia į kitą: aš būsiu laimingas, jei tavo gyvenimas bus visavertis. Tu išmokai motinos, tėvo perduotas pamokas, vertybes, padrąsinimus. Koks yra išeinančio žmogaus laimės suvokimas? Kad man išeinant iš šito gyvenimo, po manęs lieka daugiau gėrio. Tas, kuris pasiekia tokią laimės sampratą, visą gyvenimą į ją dėjo pastangas, siekius, brandą, apsisprendimus. Jis yra pats laimingiausias žmogus, nes išeidamas gali pasakyti, kad mano gyvenimas tikrai buvo laimės siekimas. Tai yra žmogaus prigimtis, iš jos tai ateina.

Laimės poreikis auga nuo tam tikros brandos, išsivystymo, galimybių.

Ką formuoja požiūris į asmenybes, į vertybes, į savo stuburą, apskritai į savęs atradimą, saviraišką? Manau, čia taip pat pasitarnauja religiniai dalykai. Esu įsitikinęs, kad niekada žmogaus nenuskriaus jo religingumas, tai, kad jis yra tikintis. Manau, būtent tikėjimas, kuris ateina su visu lobynu, padedančiu žmogui gyventi visavertį gyvenimą, santykio gyvenimą, dovanos gyvenimą, malonės gyvenimą, nepažeidžia jokių teisių, neužgožia jokių galimybių. Dažnai prikaišiojama, neva religija stokoja demokratijos. Bet jos sąranga yra pati demokratiškiausia.

Dviejų tūkstančių metų bažnyčios istorijoje mes turime šventųjų beraščių ir intelektualų. Turime šventųjų dvasininkų ir pasauliečių, šventųjų turtuolių, karalių, imperatorių ir vargšų. Tas laimės demokratiškumas, atsiskleidžiantis religinėje patirtyje ir dvasiniame gyvenime, yra būtent išlaikytas visas balansas. Vadinasi, visi esame pakviesti į šventumą patirti asmeninę laimę, ją perkeisti ir paversti bendruoju gėriu neištirpstant ir neatsisakant savęs. Nepasiduodant teisei nusivalkioti gyvenime ir degraduoti. Nusivalkiojimas ir degradavimas yra pirminis demonas, atimantis bet kokios laimės apraišką žmoguje.

Tas laimės demokratiškumas, atsiskleidžiantis religinėje patirtyje ir dvasiniame gyvenime, yra būtent išlaikytas visas balansas.

Tamsos demonas ateina per pažeistą prigimtį: neužtenka, negana, jaučiuosi neįvertintas, negebu panaudoti to sukaupto lobyno... Geriau bankrutuosiu arba dėl iliuzinės laimės paaukosiu viską, kartais net santykius, pajamas, poziciją. Ir kiek reikia turėti drąsos neužsikrėsti tuo minios mąstymu, apsaugoti save nuo „gyventi kaip visi“, „kaip pas visus“, nieko asmeniško. Kaip kunigas prie klausyklos langelio girdžiu, kokias nuodėmes šiandien žmonės išpažįsta.

Primindami, kad tu, kunige, nei piktinkis, nei mane auklėki ar barki. Kokios mano nuodėmės? Jos nei sunkios, nei lengvos – kaip visų. Dabar mes net asmeninių nuodėmių nebedarome. Jos tokios pat kaip visų. Gerai, jeigu psichologas ir dvasininkas sugeba padėti žmogų apsaugoti ar budėti prie tokios pažeistos prigimties iliuzinio dalyko ir iš tos masinės psichozės, iš tos masės išvesti į asmeninį gyvenimą, asmeninę raišką ir asmeninį laimės pajautimą.

Tuomet turime labai gražų paveikslą – žmogus jaučiasi laimingas. Vienas paralyžiuotas nuo kaklo iki kojų pirštų galiukų dantyse įsikandęs teptuką nutapo paveikslą ir klykia iš džiaugsmo. Kitas, nestokojantis materialinių dalykų, pastatęs ypatingo grožio namą, jame pasimeta su antrąja puse. Tai kuris yra laimingas? Teptukas dantyse ir nutapytas paveikslas ar laimė pasistatyti didžiulį namą, kuriame pasimeti su sutuoktiniu?

Laimės pojūtis yra labai asmeninis. Kiek yra žmonių, kurie yra laimingi dovanodami save? Mums reikėjo trisdešimt Nepriklausomybės metų, kad nebesijuoktume iš savanorių, nesityčiotume iš žmonių, kurie eina savanoriauti į hospisus. Dabar kartais savanorystė jau yra prestižo reikalas. Mes nebesistebime ir nebesijuokiame, kai girdime, kad užsienyje nesukaupęs tam tikro skaičiaus savanoriavimo valandų negausi gero darbo. Į tokį žmogų žiūrės kaip į egoistą. Ar jis bus naudingas bendrovei, verslui, darbo kolektyvui? Tas, kuris nepaskiria savęs nė valandai, kad kurtų bendrą visuomenės gėrį, nesuteikia niekam laimės, su niekuo nepasėdėjo, nepasikalbėjo, nepadėjo senukui pereiti per gatvę, nueiti į parduotuvę, nerado laiko aplankyti vaikų namus arba hospisą...

Laimės pojūtis yra labai asmeninis. Kiek yra žmonių, kurie yra laimingi dovanodami save?

Mums reikėjo trisdešimties metų, kad tai, iš ko juokėmės kalbėdami apie supuvusių Vakarų patogų gyvenimą, mums taptų būtina sąlyga apskritai patirti asmeninę laimę. O ten, kur susiduria skirtingos asmeninės laimės, visuomet susikuria bendrasis gėris kaip visuomenės branda, kaip teisingi socialiniai santykiai, kaip saugumas, visavertiška, atsakinga kaimynystė. Ir iš to tada formuojasi taikos aplinka.

Kartais žmonių klausiu – kai meldžiatės už taiką, ar esate taikos žmonės? Ar meldžiatės už taiką dėl to, kad bijote karo? Žmogus, kuris meldžiasi už taiką pasaulyje, bet kariauja su kaimynu dėl tvoros, dėl nenuvalyto takelio, dėl nepasakyto „labas rytas“, dėl šuns ar katės, kuri išmindė gėlytes. Tai kokia tada yra jo malda už pasaulio taiką? Jis tiesiog bijo karo, egoistiškai nori sau patogaus, komfortiško gyvenimo. Bet jis lygiai taip pat įsitraukia į karą ir kariauja su kaimynu dėl tvoros. Ir galiausiai lieka du nelaimingi žmonės.

Kompensacija ir laimės pajautimas yra skirtingi dalykai.

Laimė yra ne tada, kai gyvenu „sviesto“ gyvenimą. Ji atsiskleidžia tada, kai aš atsirandu iššūkių, didelių darbų, sukrėtimų akivaizdoje. Ir gebu visa tai pereiti išryškindamas ir sustiprindamas savo asmenybę, pasitvirtindamas savo vertybes. Ir vidinis pajautimas – aš gebėjau visa tai per save perleisti ir išlikau dar brandesnis! Tai yra vidinė laimė, susieta su gyvenimo prasme. Ji leidžia man pajausti, kad gyvenu savo asmeninį gyvenimą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai