Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gegužės 21d. 20:01

I.Šimonytė: spausdintos knygos egzistuos, kol bus tokių išprotėjusių dėl knygų kaip aš

Ingrida Šimonytė Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Ingrida Šimonytė

Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė neslepia, kad yra didelė knygų gerbėja. „Esu knygų žiurkė“, – laidai „15min knygos“ pasakojo ekonomistė. O kokius kūrinius ji skaito?

Į interviu I.Šimonytė atvyko nešina savo mėgstamiausia knyga – čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko romanu „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“.

Knyga – 1987 metų leidimo. Tokios dar reikėtų gerai paieškoti. Viename iš jos puslapių – sunkiai įskaitomas bibliotekos antspaudas. „Jei žinočiau, kuriai bibliotekai ši knyga priklauso – grąžinčiau. Kol kas ji lieka pas mane“, – sako I.Šimonytė.

Šis romanas jai – knygų knyga, kuri perskaityta per 20 kartų, tačiau vis dar žavi savo sąmoju.

Ką skaito Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja? Kokių knygų ji vengia? Kodėl knygos brangios? Jūsų dėmesiui – mėnesio „15min knygos“ interviu su I.Šimonyte.

Visus specialius 15min reportažus apie knygas galite rasti čia.

– Kas jus sudomino knygomis?

– Kai buvau maža, su manimi laiką leisdavo senelis. Jis mane gana anksti išmokė skaičiuoti, pažinti raides ir aš anksti pradėjau skaityti. Negaliu pasakyti, kad mane kažkas sudomino knygomis, aš tiesiog anksti pradėjau skaityti. Aš to neatsimenu, bet man pasakojo, kad jau vėliau, kai pradėjau lankyti darželį, mane auklėtojos palikdavo grupėje su vaikiškomis knygelėmis, kurias aš skaitydavau kitiems vaikams.

Knygas, kiek aš atsimenu, skaičiau visą laiką. Bibliotekos Antakalnyje ar Adomo Mickevičiaus biblioteka buvo mano nusiaubtos, nes aš išsinešdavau viską – ir tai, ką privaloma buvo skaityti, ir tai, kas man pačiai buvo įdomu.

Knygų tuo metu buvo mažai, bet aš galėjau neblogai skaityti rusiškai ir lenkiškai, tai turėjau šiek tiek didesnį pasirinkimą.

Skaičiau ir po antklode su staline lempa, taip susigadinau akis. Mat jei skaitydavau su sienine lempa, tai kaimynė, pamačiusi per balkoną, kad dega šviesa, eidavo ryte ir mamai skųsdavo, kad labai ilgai skaitau knygas, iki trijų arba keturių ryto. Taip aš pradėjau slėptis.

– Turite knygą iš vaikystės ar paauglystės, kurią ir dabar mielai paskaitytumėt?

– „Pepė Ilgakojinė“. Aš manau, kad Astrida Lindgren ne veltui buvo tokia pakvaišusi senutė su polėkiu. Aš apskritai nežinau, kiek tokios knygos yra skirtos vaikams, nes mane, tiesą sakant, „Pepė Ilgakojinė“ veža iki šiol. Aš skaitau tai kaip kokį „punką“.

Kai buvau maža, su manimi laiką leisdavo senelis. Jis mane gana anksti išmokė skaičiuoti, pažinti raides ir aš anksti pradėjau skaityti.

Vaikai tose knygoje mato kažką kitą. Čia kaip tie animaciniai filmai, kur būna su tokiais paslėptų prasmių pokštais, kuriuos iš tiesų gali suprasti tik suaugę žmonės, ir nežinau, kodėl tai laikoma filmukais vaikams. Vaikai turbūt žiūri į piešinukus, jiems smagu ir jie savo džiaugsmą patiria.

– Esate didelė Jaroslavo Hašeko romano apie Šveiką gerbėja. Kuo jis jus žavi?

– Aš negaliu pasakyti. Man atrodo, kad ta knyga turi kažką tokio absoliučiai stebuklingo. Tą knygą perskaičiau tik iš antro karto, o vėliau iš viso perskaičiau gal dvidešimt kartų. Kai pirmą kartą paėmiau ją į rankas, man buvo keliolika metų, aš buvau paauglė, pradėjau skaityt, bet man buvo visiškai nejuokinga, visiškai neįdomu ir aš tą knygą padėjau į šoną.

Ten šone ji gulėjo, kol sulaukė savo laiko. O to laiko sulaukė per kažkurią studentišką vasarą. Tuomet skaičiau šią knygą ir tiesiog negalėjau atsitraukti, aš beveik visą laiką juokiausi balsu. O kai ją užverčiau, buvo jausmas – Oh My God, O Dieve, aš negaliu tos knygos atskaityt atgal. Aš daugiau nebegalėsiu taip niekada perskaityti šios knygos.

Tiesą sakant, vėliau jau, kai pradėjau dirbti valstybiniame sektoriuje, aš toje knygoje pradėjau rasti tokių puikiai atspindėtų marazmų, kurių, labai gaila, bet tokiame darbe yra užtektinai. Tai knyga apie vieną žmogų, bet kartu apie valstybės mašiną ta blogąja prasme. Visi žinome, kad valstybė turi būti kuo geresnė ir kuo ji geresnė, tuo geriau mums, bet kartais pasitaiko visokių tokių paranormalių arba idiotiškų situacijų, o tas situacijas šioje knygoje ir atpažįsti.

– Turite mėgstamą Šveiko patarimą arba citatą?

– Yra tokia ironiška citata apie tai, kaip Šveiko paklausė apie valstybę ir jis atsakė, kad su valstybe neturįs nieko bendra, bet kartą turėjęs aklą senbernarų veislės šuniuką, kurį maitinęs kareiviškais sausainiais ir šuniukas pastipęs.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Ingrida Šimonytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Ingrida Šimonytė

Tai skaitant galima kažkaip pagalvoti, kad tai nesąmonė. Bet jei pasižiūri giliau, tai tas „pastipo“ yra liūdnai ironiškas. Kartais dėl įvairių neprotingų dalykų, kuriuos labiau daro ne valstybė, o turbūt tai, kas yra valdžia, kas nors iš tikrųjų pastimpa. Gaila, bet tame yra tiesos.

– Ką skaitote šiuo metu?

– Šiuo metu skaitau Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymus“. Juos jau esu skaičiuosi, kai jie buvo atšviesti dauginimo aparatu ant paprastų A4 formato lapų, rusiškai. Dabar knyga yra išversta ir išleista lietuviškai. Stora knyga.

Skaičiau ir po antklode su staline lempa, taip susigadinau akis.

Aš paprastai skaitau keletą knygų vienu metu. Neseniai perskaičiau Michaelo Lewiso „The Big Short“ anglų kalba. Dar turiu keletą knygų, kurios tarsi truputį pradėtos, bet gal nelabai kabina. Tai negaliu pasakyt savo santykių su jomis – ar aš jau jas skaitau, ar aš vis dėlto jas padėsiu į šoną.

– O kaip iš tų tūkstančių knygų lentynose išsirenkate, ką skaityti?

– Einu kiekvieną rytą kavos į knygyną nusipirkti, kuris yra šalia mūsų biuro. Knygyne einu ratais ir kas nors man prilimpa prie rankų, ką nors būnu girdėjusi, kas nors būna pagyręs. Labai įvairiais būdais tos knygos į mano rankas patenka. Ne visada būnu patenkinta tuo, ką pasirenku, bet jei jau būnu nepatenkinta, tai ir padedu į šoną.​

Pavyzdžiui, dabar labai madingi skandinaviški detektyvai. Kelis jų kai perskaitai, tai atrodo tokie gana įdomūs, bet paskui pradedi matyti, kad jie visi tokie patys. Dar vienos Jo Nesbo knygos jau nepirksiu, nes ji ir vėl bus apie tą patį.

– Kokias penkias geriausias skaitytas knygas išskirtumėt?

– Labai sunku išskirti penkias knygas. Aišku, Šveikas be konkurencijos yra knygų knyga. Ir net nežinau, ar čia knyga, ar gyvenimo būdas.

„Pepė Ilgakojinė“ yra iš vaikystės knygų. Manau, kad ji yra viena iš tokių gražiausių knygų, kokios tik yra parašytos. Jerome K.Jerome „Trise valtyje neskaitant šuns“ – visiškai nuobodi knyga, baisi, nesuprantu, kas joje gali patikti. Bet „Trise dviračiais“ tikrai nepaprastai šmaikšti, juokinga, ironiška, ir tas anglų humoras yra toks, koks turi būti.

Patinka Kurtas Vonnegutas, bet nepasakysiu, kuri knyga – „Skerdykla nr. 5“ ar „Katės lopšys“. Tai rinkinys knygų, kurios visą laiką guli kažkur netoliese, kad galėčiau pasiimti.

Dar gal Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Labai geros Billo Brysono knygos, kurias esu skaičiusi, – apie daiktų istoriją, apie aviaciją. Tai žmogus, kuris rašo visai negrožines knygas, o apie kažkokius kambarius arba daiktus, namo vietas. Bet tai toks įtraukus rašymo stilius ir toks įdomumas, kad man jo knygos yra iš tų, kurių man gaila, kad negaliu atskaityti atgal.

Šveikas be konkurencijos yra knygų knyga. Ir net nežinau, ar čia knyga, ar gyvenimo būdas.

– O kokių knygų vengiate skaityti?

– Grįžtant prieš Šveiko, ten buvo toks pulkininkas, kuris mėgdavo viską paaiškinti. O paklaustas, kas yra knyga, jis atsakė, kad knyga – tai šūsnis ketvirtainiškai supjaustytų lapų, kurie yra suklijuoti ir įrišti.

Tai jei pagal tą jo principą sakytume, kad tai yra knygos, tai aš niekada neskaitysiu visokiausių sąmokslo teorijų. Knygų, kurias parašo žmonės, vedami kokių nors interesų.

Nelabai skaitau fantastinės literatūros. Neturiu santykio su fantastika nuo vaikystės ir paauglystės. Negaliu pasakyti, kad man visiškai nepatinka, nes, pavyzdžiui, kokį J.K.Rowling „Harį Poterį“ su malonumu perskaičiau, bet jau tai tikrai fantastika, kažkaip man gal trūksta fantazijos. Bet keletą knygų esu skaičiusi.

Neskaitau tų vadinamųjų savipagalbos knygų, kaip sakydavo Bridžita Džouns. Irgi ne todėl, kad kažką bloga matyčiau, bet manęs tai nedomina.

Labai geros Billo Brysono knygos, kurias esu skaičiusi – apie daiktų istoriją, apie aviaciją.

Neskaitau ir tų sentimentalių, vadinamųjų moteriškų, romanų. Esu gyvenime keletą paskaičiusi, bet labiau dėl to, kad žinočiau, kaip jie atrodo. Bet ačiū, žinau, turbūt daugiau neskaitysiu.

– Kokie yra jūsų skaitymo įpročiai?

– Mano skaitymo įpročiai yra labai blogi. Aš vienu metu skaitau kokias septynias knygas. Nebent pasitaiko viena knyga, kuri taip labai įtraukia, kad tada ją vieną skaitau, kol perskaitau, padedu į šoną ir būnu patenkinta. Bet dabar tokių knygų man pasitaiko labai retai. Tai paprastai skaitau keletą. Ir paskaitau iki kažkur, padedu atverstą. Pas mane namuose būna viena atversta, kita atversta. Skirtukus pametu visą laiką, tad aš labiau laikau tas knygas atverstas ir atvirkščiai padėtas.

Po knygų mugės tai septynios atverstos knygos būna tikrai. Jei kažkokiu ramesniu metu, kai nevyksta joks masinis užsipirkimas arba pro oro uostą nepravažiuoju, kur vis nusiperku knygų, tai tada gali būti šiek tiek ir mažiau atverstų.

– Namuose turite didelę knygų biblioteką?

– Taip turiu, bet toje bibliotekoje yra labai daug tokių knygų, kurių aš niekada neskaitysiu ir mielai atiduočiau kam nors. Esu surinkusi, sudėjusi į šoną ir norėčiau surasti kokią nors nepagrindinio miesto mokyklos biblioteką ir atiduoti, nes tarp tų knygų yra tikrai daug tų vadinamų „einamomis“, kurios yra gana brangios. Aš jas perskaičiau, padėjau į šoną ir žinau, kad prie jų niekada negrįšiu.

Aš nelabai mėgstu knygas laikyti dėl to, kad būtų lentynos užkištos, kad atrodytų, jog pas tave yra labai daug knygų. Tikrai yra daug tokių knygų, kurias perskaitei ir prie kurių daugiau niekada negrįši.

Kažkada iš manęs draugė pasiskolino Dano Browno „Da Vinčio kodą“ ir, kai jį man atnešė atgal, tai sakė: „Žinai, mano katinas jį sudraskė.“ Ir aš sakau: „Tu man geriau būtum tos knygos ir negrąžinus, nes tas katinas suprato tos knygos vertę ir teisingai su ja pasielgė.“

Tai va, tokių knygų iš tikrųjų man nereikia. Jei tokias kas nors pasiskolintų, tai gali ir negrąžinti, pasilikti sau arba pamesti. Bet yra ir tokių, kuriomis reikia dalintis su žmonėmis.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Ingrida Šimonytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Ingrida Šimonytė

– Kaip suprantu, jūs renkatės spausdintas knygas, bet ne elektronines?

– Aš neskaitau elektroninių knygų. Ne todėl, kad turiu ką nors prieš jas. Man knyga turi būti ketvirtainiškai supjaustyti ir įrišti lapai. Man ir kvapas knygos yra. Skaityklėje skaitau dokumentus arba darbui reikalingą lektūrą. Kartais lėktuve, kas yra patogiau. Bet knyga, kurią skaitau sau, visuomet yra tik popierinė.

Aš manau, kad tokių žmonių yra ir daugiau. Žmonės, kurie sako, kad popierinės knygos mirė, yra tikrai neteisūs, nes kol bus tokių freakų (išprotėjusių) kaip aš, spausdintos knygos tikrai nemirs.

Aš nelabai mėgstu knygas laikyti dėl to, kad būtų lentynos užkištos, kad atrodytų, jog pas tave yra labai daug knygų.

– Jūs – ekonomistė. Kaip manote, kodėl knygos yra brangios?

– Paaiškinimų yra visokių. Yra tam tikrų interpretacijų, kurių aš nelabai galiu patikrinti, kur daugiau yra iš serijos „žmonės sako“.

Yra ir objektyvių priežasčių. Pagalvokit, pavyzdžiui, kokia rinka yra angliškai knygai pasaulyje ir kokia yra lietuviškai knygai. Yra auditorija, kur yra šimtai milijonų žmonių, kur gali platinti tą pačią knygą ir Australijoje, ir JAV, ir Jungtinėje Karalystėje, ir aibėje kitų šalių, kurių nepagrindinė kalba yra anglų, bet yra skaitančių anglų kalba. Tai tiesiog kaštų požiūriu yra visiškai skirtingas dalykas. Čia yra objektyvių ir rinkodarinių dalykų, kaip ir su kalafioru.

– O ar yra receptas, kaip sudominti žmones knygomis?

– Man atrodo, kad dabar sudominti ypač sunku. Ir man atrodo, kad nėra kito būdo kaip tik jei tėvai sudomina šeimoje.

Mus sudominti turbūt buvo lengva, nes mes neturėjome kitų alternatyvų. Per atostogos tai vis „Kapitonas Tenkešas“ buvo rodomas per televizorių, galėjai dar kieme ką nors veikti, bet jei norėjosi kažkokių pojūčių, tai visi pojūčiai buvo knygos. Be to, liepdavo skaityti, dvejetus rašydavo, galbūt kažką taip irgi motyvuodavo. Man to nereikėjo, aš ir tas nuobodžias knygas esu perskaičiusi.

Bet dabar, kai yra didelis pasirinkimas, tam, kad sužinotum, kaip baigsis D'Artanjanui su trimis muškietininkais, nereikia perskaityti šūsnies ketvirtainiškai išpjaustytų lapų, galima tiesiog pasižiūrėti kokį nors filmą, pažaisti kokį žaidimą. Turbūt ta motyvacija yra gerokai mažesnė.

Tai toks namų vertybių klausimas. Kiek tėvai sugeba sudominti, kiek patraukia dėmesį, tai tiek ir yra.

– Galime tikėtis, kad vieną dieną išvysime Ingridos Šimonytės knygą?

– Kai baigiau darbą Finansų ministerijoje, manęs klausė: „Gal dabar parašysi knygą?“. Aš sakiau: „Gal parašyčiau, bet dar visi gyvi.“ Čia toks juodasis humoras.

Bet aš šiek tiek rašinėju, man rašyti visada patiko, aš tai darau savo tinklaraštyje, kartais šiaip ką nors parašinėju. Aš neatmesčiau to.

Tiesa, kadangi žiūriu į save gana savikritiškai ir ironiškai, vėlgi, turbūt Šveiko apsiskaičiusi, manau, kad žmonės turi rašyti knygą tada, kai bent jau jiems atrodo, kad turi ką žmonėms įdomaus parašyti. Nes žmonių, kurie rašo knygas, kurių niekas neskaito, man atrodo ir taip yra per daug.

Jei aš kada nors pajusiu, kad turiu žmonėms ką pasakyti būtent tokia forma, tai pasistengsiu tai padaryti.

– Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas