Kavinėje negrojo muzika, tad išėjo taip, kad gyvai klausiausi jų turinio. Bet labiausiai suklusau išgirdusi:
– Ar kas nors dar išvis skaito knygas? – klausė vienas.
– Manau, žinok, neskaito, aš jau treji metai nieko neskaičiau.
„Instagramo“ išminčiai. Tokia štai minčių trupinių kultūra ir jos karaliai, kurie dominuoja internete. Minčių, už kurių dažniausiai nieko nėra. Nė vienos knygos per trejus metus. Nes mąstymas per lėtas algoritmui. Netelpa į 15 sekundžių. Mąstymas netinka greičio diktatūrai.
Nebuvo taip, kad nustebau dėl šito fakto, bet sumaniau pagūglinti, kur vis tik esame pagal skaitymo statistiką kaip šalis. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje apie 50 procentų žmonių per metus neperskaito nė vienos knygos. Pusė šalies. Neskaito išvis. Bet socialiniuose tinkluose prasėdi vidutiniškai po 2,5 valandos per dieną. Daugiausia rinkdami minčių trupinius dopaminui ir stimuliacijai.
Estai – treti Europoje pagal skaitančiųjų dalį. Islandai – aukštai ir dar pirmi pasaulyje pagal parašytų knygų skaičių vienam gyventojui. Pirmi pasaulyje. Sako, dėl to, kad yra labai maža tauta ir nacionaliniam identitetui svarbu storytellinti. Ir kad nėra ką veikti, kai pusę metų tamsu ir šalta, tad visa tauta skaito ir rašo. Kai ką primena?
Neseniai vieno Vilniaus baro administratorė manęs paklausė, kodėl aš kaip kokia senė rašau ilgus tekstus, o ne keliu reelsus. Net pasimečiau. Matai, sakau, aš mąstau ilgomis mintimis, netelpa jos į reelsus. Nešoksiu aš „tiktoko“ šokių. Ir žmonės aplink mane mąsto ilgomis mintimis ir skaito daug knygų. Ir tada mes ilgai, giliai kalbame ir taip kartu mąstome.
Kai nebeperskaitome ilgų tekstų – nebemąstome ilgomis mintimis. Realybė niuansuota ir sudėtinga. Dažnai dalykams pasakyti neužtenka 30 sekundžių. Neužtenka tweeto. Negali įsigilinti į temą pažiūrėdamas tris „tiktokus“. Net ir dvidešimt „tiktokų“, tiesą sakant. O jei nesi įsigilinęs – negali rasti tiesos. Tada pradedi gyvent informaciniam triukšme nebeatrinkdamas ir nerūšiuodamas. Kaip sako T. Snyderis – tai ir yra pavojingiausia situacija – ne tada, kai visi kažkuo tiki, o tada, kai niekas niekuo nebetiki, kai nebelieka skirtumo tarp tiesos ir melo.
Suprantu, kad tendencijos panašios visame pasaulyje – jau dešimtmetį vyksta diskusijos apie lėtą literatūros mirtį ir trumpo turinio obsesiją. Nesame unikalūs šioje situacijoje. Netikiu, kad ta tendencija kaip nors iš esmės apsivers. Bet, priešingai nei daugumai, mums, mažai šaliai ant geopolitinės siūlės, mąstymo raumens atrofija gali būti kritinė klaida.
Ironiška, kad pas mus, Vilniaus rajone, žymimas Europos geografinis centras. Bet mes patys visa siela jaučiame, kad esame Europos kraštas. Paribys, pafrontė. Riba, už kurios sienų prasideda kita civilizacija. Geopolitinė sandūra, kur praplautagalviai kaimynai kontrabandos balionais ar migrantų miniomis nuolat primena, kad stabilumas nėra duotybė. Gyvenimas ant ribos reiškia, kad sujudėjus pasaulio tvarkai tai, kas mums yra Lietuva, žemėlapyje gali būti tik derybų ir dalybų vienetas. Ginamas arba aukojamas.
Šiandien kaip tik yra tas laikas, kai sujudėjo pasaulio tvarka ir paribio žmonės įsitempė. Atėjo ribinis laikas, arba end of an era – kai senos pasaulio taisyklės byra, o naujos dar nepasirodė. Pirmomis Donaldo Trumpo kadencijos savaitėmis dar atrodė, kad gal tuoj visi pabusime iš šito kraupaus sapno ir tuoj pasaulis grįš, kur buvęs. Atgal į stabilaus pasaulio ašį laikančią JAV ir Europos partnerystę. Bet šiandien nujautimas, kad nebebus, kaip buvo, labai aiškus.
Dėl šito naujai ateinančio nesaugumo iš knygų lentynos išsitraukiau seniai skaitytas ribinių laikų knygas: S. Zweigo „Vakarykštį pasaulį“, A. Škėmos „Baltą drobulę“, Cz. Miłoszą, net E. M. Remarque „Juodąjį obeliską“. Norėjau pokalbio su jais. Norėjau vėl pajusti, ką jie jautė. Neramiais laikais. Prieš karą. Tarp karų. Pasaulio persitvarkymo metu. Totalitarinių režimų kilimo akimirkomis. Kokios buvo nuotaikos, kokie tylūs ir iš pažiūros nekalti ženklai jiems išdavė, kad artėja tamsa? Rašytojai – jautrūs žmonės, jie viską jaučia pirmieji. Ir mums užrašę palieka – kaip atminties ir išgyvenimo kodą.
Kai buvau labai jauna ir paika, stebėdavausi, kad lietuvių literatūroje nėra linksmų knygų. Visos jos liūdnos. Nes lietuvių literatūra visada kilo iš gyvenimo erdvėje, kurią T. Snyderis vadina „bloodlands“ – pereinamų, mindomų, dalinamų žemių. Dėl to mūsų knygos liūdnos, nes gyvenusiųjų čia prieš mus gyvenimai pažymėti svetimų karų, svetimų kalbų, tremčių, okupacijų, sulaužytų sielų ir pavogtų likimų. Literatūra kaip mūsų kolektyvinė nervų sistema. Mūsiškė – pertempta ir jautri.
Gimus čia, ant ribos, negali vėpsot. Kritinis mąstymas mums – išgyvenimo taktika.
Atsimenu vieną paribio identiteto įsisąmoninimo momentą. Buvo 2014 metai. Gyvenau ir dirbau Londone. Tais metais daug kartų patyriau, koks didelis skirtumas yra būti iš Vakarų ir būti iš Rytų Europos. Tuo metu skaičiau knygą apie Čečėnijos karą ir žurnalistės Anos Politkovskajos persekiojimo ir nužudymo namų lifte istoriją. Vienas mano britas kolega, pamatęs tą knygą, paklausė, kodėl aš visada skaitau tokias liūdnas knygas ir kas gali norėti savo laisvalaikiu skaityti tokius dalykus.
Atsimenu, kad net nesusimąsčiusi atšoviau, jog „I am from Eastern Europe, we have to read this“. Nežinau, iš kur aš turėjau tą vidinį imperatyvą, nes niekas man nebuvo davęs privalomosios Rytų europiečio literatūros sąrašo. Man tiesiog atrodė, kad aš privalau taip daryti iš solidarumo su tais žmonėmis, kurie buvo prieš mus. Kad mes niekad neturėjom istorinės ir geografinės prabangos skaityt lengvą turinį, nes mums nebuvo pažadėti lengvi likimai.
Gimus čia, ant ribos, negali vėpsot. Kritinis mąstymas mums – išgyvenimo taktika. Kiekvienas mūsų žingsnis turi būt apgalvotas ir strateginis. Turime sausumos ir oro pajėgas. Bet kokio stiprumo mūsų kritinio mąstymo pajėgos, kai pusė tautos neskaitė nė vienos knygos? Ar tikrai atsparumo ir kritinio mąstymo sistemos aktyvuotos?
Ant ribos gyvenanti tauta negali sau leisti negalvoti, neskaityti ir nerašyti. Mažos tautos negali sau leisti turėti silpno mąstymo. Nes kai nyksta skaitymas, nyksta gebėjimas įvertinti grėsmę, atskirti faktą nuo melo, tiesą nuo antivalstybinės propagandos. O tai jau ne kultūrinė, o saugumo problema.
Skaitymas yra ilgo mąstymo treniruotė. Mąstymas – tai pilietinis pafrontės žmonių įsipareigojimas. Tik skaitydami ir mąstydami galime būti atsparūs manipuliacijoms. Tik iki galo ir giliai suvokę savo paribio identitetą, įsiklausę į paribio rašytojų mums paliktus kodus galime išlaikyti sąmonės suverenitetą. Tik taip galime nepasimesti informacinėje sumaištyje ir nepasiduoti kitų parašytiems naratyvams.
Kadangi žinau, kad šis tekstas nuguls žurnale daug skaitantiems ir rašantiems žmonėms, noriu visus padrąsinti ir paskatinti daugiau rašyti ir palaikyti rašančius. Daugiau ilgų minčių Lietuvai ir apie Lietuvą. Niekas kitas mums jų neužrašys, tik mes patys. Gyvename naratyvų kare. Savo sąmonės suverenumą ginti turime ir galvose. Kaip niekad reikia refleksijos ir aktyvios savikūros. Kaip niekad reikia pasakojimo, kas mes esame ir kur einame. Jei neįsivardysime patys, mus įvardys kiti, todėl skaitymas ir rašymas tampa suvereniteto forma. Tokiu ribiniu laiku. Ribinėje žemėje. Naratyvus reikia kurti patiems, kad nesužiemotų vidus. Mūsų tekstai – laiko gynybos linija galvose, kuri saugo sąmonės suverenitetą.
Lietuva – nepažadėtoji žemė. Jei neskaitysim ilgo formato – neturėsim proto barikadų. O tada jau galėsim „tiktoko“ šokius šokt ant tikrų barikadų.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
