Dabar populiaru
Publikuota: 2021 gegužės 9d. 17:01

Ignė Zarambaitė: „Skaitant bet kokią knygą vaizduotė dirba labiau, nei spoksant į televizorių ar bukai naršant internete“

Šių metų balandžio mėnuo buvo įsimintinas rašytojai Ignei Zarambaitei. Už savo kūrybą jai buvo skirta vaikų literatūros premija. Po kelių dienų paskelbta, kad jos debiutinė knyga paaugliams „Juodavandeniai“ išrinkta „Metų knyga“. „Nesitikėjau, nes apie apdovanojimus nelabai galvoju“, – sako rašytoja. 15min kalbasi su I.Zarambaite – apie pelnytus apdovanojimus, įkvėpimo paieškas, mėgstamas bei nemėgstamas knygas ir kada išvysime pačios rašytojos iliustruotą kūrinį.

Igne, šis balandis tau buvo įsimintinas. Tau atiteko Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija, o visai netrukus debiutinė knyga paaugliams „Joodavandeniai“ buvo paskelbta „Metų knyga“. Ar tikėjaisi, kad vienu metu sulauksi tiek įvertinimo?

– Nesitikėjau, nes apie apdovanojimus nelabai galvoju. Aišku, kai jie ateina, atskrenda, atkeliauja pas mane – labai džiaugiuosi. Iš tiesų ypatingas šis balandis – nėra taip buvę. Anksčiau buvo visokių nominacijų, apdovanojimų – pavyzdžiui, knyga „Stebuklingi senelio batai“ pernai irgi tapo vaikų „Metų knyga“ – bet šį kartą viskas sukrito vienu metu.

Dabar gyvenu toliau, rašau toliau – pasidžiaugiau ir gana. Nes, visų pirma, rašau dėl skaitytojų, ne dėl apdovanojimų.

Vygaudo Juozaičio nuotr./Ignė Zarambaitė
Vygaudo Juozaičio nuotr./Ignė Zarambaitė

O jei kalbėtume apie „Jupodavandenius“ – debiutinė knyga paaugliams. Koks didelis tavo džiaugsmas, kad šis kūrinys neliko nepastebėtas?

– Reikėtų parodyti – neparodyčiau, koks jis didelis (juokiasi).

Buvo įvairių abejonių, kai ėmiausi idėjos rašyti vyresniam skaitytojui, nes iki tol visos mano knygos buvo skirtos vaikams. Bet aš jaučiau malonumą ir prasmę rašydama patį tekstą – mane pagavo istorija. Vis galvojau, kad su „Juodavandeniais“ viskas turi būti gerai. Gal dėl to, kad rašiau apie upę, paralelę tarp žmogaus ir vandens, mintys taip sruvo. Maniau, galbūt ir knyga taip pat savo vaga tekės ir keliaus – taip ir nutiko.

Abejones patys skaitytojai vėliau laužė, nes gana greitai gavau pirmuosius atsiliepimus – kaip ir apie visas knygas, jų yra įvairių. Tačiau nemaniau, kad taip dažnai parašys paaugliai, nes dažniausiai reiškiasi vaikai – jie mėgsta rašyti ir popierinius, ir elektroninius laiškus. Dabar dar dažniau gaunu laiškų iš paauglių. Jie sako – laukiam antros knygos. Tai man yra didžiausias įvertinimas.

Tad ar sulauksime antros knygos paaugliams?

– Bus. Šiuo metu esu pradėjusi ją rašyti. Sunku prognozuoti, kada ją užbaigsiu, nes niekada negaliu prognozuoti, koks bus rašymo terminas. Pabaigiu tada, kai jaučiu, kas visus ingredientus įdėjau ir skaitydama jaučiu, kad bent jau tuo metu negalėčiau padaryti geriau. Tada ramia širdimi knygą atiduodu leidyklai.

Manau, kad kitais metais turėtų pasirodyti antra knyga paaugliams, tik nesiryžtu prognozuoti, tikslaus laiko.

Kaip visgi prasidėjo tavo vaikų rašytojos kelias? Ir kodėl būtent knygos vaikams?

– Galbūt prasidėjo nuo mano vaikystės, nes vaikystėje skaičiau įvairiausias knygas – jos buvo labai skirtingos. Pavyzdžiui, siaubo knygas. Prisiskaitydavau ir eidavau šiurpinti kiemo draugų, pasakodavau jiems tas skaitytas istorijas. Tačiau bibliotekininkė kartais, pasakysiu tiesiai šviesiai, įkišdavo man kokią vieną storesnę knygą ir sakydavo, kad ji gera, bus įdomi. Kadangi tuo pačiu skaitydavau iš tėčio pasiėmusi įvairias astronomines knygas apie žvaigždynus ir planetas, jos man buvo įdomiausių knygų, tai tos storos knygos manęs negąsdindavo, pasiimdavau jas.

Dabar neatsimenu nei vienos siaubo istorijos, bet atsimenu tas knygas, kurias man papildomai duodavo bibliotekininkė. Tai daugiausia būdavo leidyklos „Alma littera“ leista serija „10+“ – Eleanoros H.Porter „Poliana“, Philippos Pearce „Tomo vidurnakčio parkas“, Lucy Maud Montgomery „Anė iš Žaliastogių“, Lois Lowry „Siuntėjas“ ir t.t. Vėliau jau pamatydavau knygų serijos ženkliuką ir pati čiupdavau tas knygas – man nebereikėdavo siūlyti papildomai.

Kas mane užburdavo tose knygose? Jau užversdama paskutinį puslapį norėdavau verkti, kad turiu skirtis su knygų veikėjais, tomis jų vietovėmis. Iki šiol tos knygos mane lydi. Dabar, kaip suaugęs žmogus, suprantu, kad jos augino mane iš vidaus. Kai susidurdavau su sunkumais – būtent tie veikėjai man stovėdavo už nugaros ir savo optimizmu, ryžtu mane vedė pirmyn. Būdama vaikas pasąmoningai suprasdavau, kokia ypatinga galia slypi knygose.

Kai suaugusi pamačiau, kad vyksta toks Nacionalinis vaikų literatūros konkursas, pagalvojau, kad ir aš kažkada rašinėdavau ir dėdavau viską į stalčių – o gal pabandyti dalyvauti? Taip sau išskėliau iššūkį, galvojau – ką aš galiu prarasti, o gal pasiseks? Taip atsirado pirmas rankraštis – „Emilio laiškas“ – ir jis tapo geriausiu metų debiutu. Tad taip pasirodė viena knyga, po to kita.

Manau, kad kitais metais turėtų pasirodyti antra knyga paaugliams, tik nesiryžtu prognozuoti, tikslaus laiko.

Galbūt tuomet atėjo noras rašyti. Supratau, kaip vaikui ar bet kuriam žmogui gali padaryti įtaką knyga – netgi viena vienintelė perskaityta. Norėjau tokia stebuklinga galia pasinaudoti ir pažiūrėti, ar aš turiu tos galios (šypsosi).

Regis, visi vaikystėje turėjome bent vieną knygą, kurią mokėdavome mintinai ir galėdavome ją cituoti nesustodami. Ar tu turėjai tokią knygą?

– Aš labai keistas knygas skaičiau. Pavyzdžiui, viena iš knygų, kurią mokiausi atmintinai, buvo Williamo Shakespeare'o „Hamletas“ – nežinau, kodėl būdama aštuonerių ar devynerių metų sugalvojau ją mokytis atmintinai, bet nemažai puslapių buvau išmokusi (juokiasi). Taip pat mokėjau daug žvaigždynų, atpažindavau juos danguje – dabar jau išgaravę iš galvos, kaip tuos orientyrus atrasti, tiek nebeatpažįstu. Dar labai mėgdavau enciklopedijas, įvairiausius faktus žinodavau – kas greičiausias žinduolis žemėje ir t.t.

Gražių knygų pasirodydavo, jos bibliotekoje dar kvepėdavo dažais. Būdavo, kad bibliotekininkė man atrakindavo spintelę, kur tos knygos būdavo po užraktu, ir duodama knygą sakydavo, kad aš skaitytoja tai galiu šią knygą paskaityti. Galvodavau, kad esu ypatinga, kad tokią naują knygą duoda paskaityti (šypsosi).

Mane lydėjo ir Hanso Christiano Anderseno, lietuvių liaudies literatūros knygos. Bet kodėl užsienio autorių pasakos įsiminė labiau nei lietuvių? Lietuvių liaudies pasakose veikėjai dažniausiai būdavo valdomi aplinkybių, o kai kurių užsienio autorių knygose rasdavau vidinę veikėjo stiprybę, virsmą – labiau su jais susitapatindavau, rasdavau tų pačių emocinių taškų, kuriuos, kaip minėjau, susidūrus su iššūkiais panaudodavau. Bet čia mano asmeninė patirtis, galbūt kažkam tai kitaip atrodydavo.

Asmeninio archyvo nuotr./Ignė Zarambaitė namuose prie savo pačios kurtos instaliacijos
Asmeninio archyvo nuotr./Ignė Zarambaitė namuose prie savo pačios kurtos instaliacijos

O kaip dabar rašydama gaudai savo įkvėpimą? Juk būna, kad kūrybinė mūza pabėga, kaip tuomet ją atrandi iš naujo?

– Su tinkleliu gaudau (juokiasi).

Iš tikrųjų įkvėpimas atkeliauja labai įvairiai. Aš jo net negaudau – laukiu kaip koks laidininkas, kol mane kas nors pasieks. Būna, kad galvoji, kur nors nukeliausi ir tai įkvėps kokių nors idėjų arba pažiūrėsi filmą ir gausi minčių, tačiau taip neįvyksta. Atsisėdi rašyti ir supranti, kad visai kiti dalykai sukrenta iš galvos, tarsi iš kokio nors akvariumo žuvelės suplaukia. Ir dažnai atrodytų, kad tai nereikšmingi dalykai, kasdienybės fragmentai. Bet būna ir keistų dalykų, pavyzdžiui, kai būsimas knygos veikėjas atskrenda į balkoną – tai buvo baltas balandis, atskridęs, pabarbenęs man į langą ir užsukęs į svečius. Aš jam pradariau balkono duris, jis užėjo, daviau jam palesti ir taip mes susidraugavome. Dabar jau keletą mėnesių jis kiekvieną dieną atskrenda. Kaip gali apie tokį balandį neparašyti knygos? Kaip tik dabar rašau knygą „Debesėlis“, nes vaikai per susitikimus jam išrinko tokį vardą.

Asmeninio archyvo nuotr./Ignė Zarambaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Ignė Zarambaitė

Būna, kad ką nors susapnuoji, kas nors pasako keistą frazę arba nesąmonę – atrodo galbūt nereikšmingi žodžiai, bet vėliau įplaukia į siužetą.

Tad geri viską iš aplinkos, o vėliau kažkas iškyla į paviršių ir to negali prognozuoti. Galbūt tuo ir žavi kūryba, kad nepavyksta planuoti ir turėti vieno recepto, kaip įkvėpimą prisišaukti ir parašyti geriausią knygą.

Kokia esi skaitytoja – kokias knygas skaitai dabar?

– Neapibrėšiu. Matyt, kaip iš vaikystės atsinešiau daugialypę literatūrą, taip yra iki šiol.

Visų pirma, jei rašai vaikams, turi daug vaikų literatūros perskaityti – tad daug skaitau vaikų literatūros. Taip pat intensyviai skaitau paauglių literatūrą, nes rašau ir paaugliams. Bet ir suaugusiųjų knygas skaitau – grožinė, filosofinė literatūra, meniniai ar istoriniai žurnalai.

Manau, yra gerai, kad neapsistoju ties kokia nors viena sritimi, pavyzdžiui, skaityti tik vaikų knygas. Dažnai būna, kad į vaikų knygas faktus ar filosofines mintis integruoji, būna, kad iš vaikų literatūros į paauglių ką nors įskiepiji.

Asmeninio archyvo nuotr./Ignė Zarambaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Ignė Zarambaitė

Tad negalėčiau pasakyti, ką mėgstu labiausiai.

Tam įtakos galbūt turi ir tai, kad ketverius metus dirbau bibliotekoje, ten spėjau padirbti ir vaikų literatūros, ir suaugusiųjų literatūros skyriuje – matydavau, kokias knygas ima skaitytojai.

O kai dirbai bibliotekoje, taip pat aktyviai skaitantiems vaikams traukdavai knygas iš užrakintos spintelės ir taip skatindavai juos skaityti, kaip tave skatino vaikystėje minėta bibliotekininkė?

– … (juokiasi). Aš stengiausi, kad tos knygos nebūtų spintelėse, bet tuo metu nebuvo tiek daug naujų knygų. Dabar bibliotekos gauna papildomų knygų, o anksčiau buvo jų mažiau, tad tas brangesnes saugodavo, matyt.

Aš stengdavausi jas dėti į priekį, kaip mūsų, bibliotekininkių, rekomenduojamas, kad jos būtų pasiekiamos. Bet tai būdavo knygos ne po užraktu. Kaip tik stengdavaisi su skaitytoju bendrauti, kalbėtis, nes vieni į biblioteką ateidavo konkrečių knygų su didžiausiu sąrašu kaip su žemėlapiu, o kiti ateidavo kaip pasimetę ir į tamsų mišką papuolę. Vedžiodavai po vieną ar kitą literatūros skyrių kaip kokiose orientacinėse varžybose, parinkdavai skirtingų knygų ir išsiaiškindavai žmogaus skonį kartu su juo. Po to ateidavo jie vėl ir dar daugiau skaitydavo.

Grįžkime prie tavęs kaip skaitytojos. Ar yra tokių knygų, kurių tu negali skaityti?

– Nebent jos būtų kokia nors kalba parašytos, kurios aš nesuprantu. Bet jei omenyje turima, kokios man nepatinka, tai ne visas jas suprantu – meilės romanai.

Iš tikrųjų įkvėpimas atkeliauja labai įvairiai. Aš jo net negaudau – laukiu kaip koks laidininkas, kol mane kas nors pasieks.

Aš pritariu tam, kad įvairių knygų turi būti, nes galbūt tau atrodo tai geros knygos, bet kitam jos tokios neatrodys ir tas žmogus atsimuš nuo skaitymo. Bet šiek tiek nesuprasdavau, kodėl tiek žmonių, tiek skaitytojų ima skaityti meilės romaniukus. Galvodavau – kas juose tokio yra? (šypsosi). Jas imdavo kaip saulėgrąžas – po dešimt. Paskaitydavau, bet man jos būdavo kaip lengvas anekdotas. Nesakydavau tiems skaitytojams, kad imkite rimtesnes knygas, nes skaitant bet kokią knygą vaizduotė dirba labiau, nei spoksant į televizorių ar bukai naršant internete, pavyzdžiui, feisbuke skrolinant.

Yra įvairių patarimų, kaip padėti vaikams išsirinkti rinkti knygas – pagal jų laisvalaikio pomėgius, interesus ir t.t. O koks būtų tavo patarimas?

– Vieno recepto nėra. Vieną vaiką gali imti už rankos ir klausti, ką jis mėgsta veikti, kokie jo pomėgiai. Bet kas veikia su vienu vaiku, neveiks su kitu, nes galbūt jis ne toks bendraujantis, uždaresnis. Tad kitam turi leisti atrasti – leisti vaikščioti kone valandą tarp lentynų, uostinėti, čiupinėti, knygas pajusti juslėmis, ir jis atras pats knygą ir jausis kaip atradęs lobį, jam nuo to atradimo ateis noras skaityti.

Išties tu daug bendrauji su vaikais – turi daug susitikimų, knygų pristatymų mokyklose, bibliotekose. Žinoma, šiuo metu nuotoliniu būdu. Bet visgi kokia tavo patirtis, ką tu matai – kokia vaikų skaitymo situacija? Ką jie skaito?

– Vaikai skaito. Sakau kaip bibliotekininkė ir kaip rašantis žmogus – esu įsitikinusi tuo. Kaip ir visais laikais, buvo vaikai, kurie tiesiog rijo vieną knygą po kitos, kurie kartais paskaito ir kurie visai neskaito. Vieni mėgsta knygas su kuo mažiau teksto, nesinori tik mokykloje atsiskaityti. Bet pamenu, viena mergaitė atėjo į suaugusiųjų literatūros skyrių, jai gal buvo dešimt ar vienuolika metų, aš, neturėdama blogų paskatų, užsiminiau, kad viršuje yra vaikų literatūros skyrius, o ji man sako – nusibodo pasakas skaityti, noriu paskaityti apie Černobylį (juokiasi). Vėliau ji atėjo dar kartą – pradėjo skaityti apie rimtus dalykus.

Aš susitinku su kokia penkiasdešimčia vaikų iš karto ir jų paklausiu – kas yra skaitęs mano knygas? Žinau, kad nebūtinai kartais perskaito, bet pakyla nemažai rankų, vaikai pradeda pasakoti ir apie kitas knygas. Skaitančių vaikų yra daug. Esu dėkinga mokytojams, nes jie deda daug pastangų – yra idealistų mokytojų, kurie daro skaitymo skatinimo užsiėmimus.

Asmeninio archyvo nuotr./Skaitytojų laiškai, kurių sulaukia Ignė Zarambaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Skaitytojų laiškai, kurių sulaukia Ignė Zarambaitė

Turiu tau dar kelis klausimus, kurie turėtų leisti tave pažinti geriau kaip skaitytoją. Tad pradėkime – knyga ar filmas?

– Knyga.

Knygos vaikams – lietuvių autorių ar verstinės?

– Vis tik užsienio autorių – galbūt taip nuo vaikystės likę. Bet atsiranda labai gerų lietuviškų pasakų knygų vaikams.

Namai su daug knygų ar namai knygomis neapkrauti?

– Turiu nemažai.

Astrida Lindgren ar broliai Grimai?

– Astrida Lindgren.

Tau turėjo būti gudrus klausimas, bet mano užmojis pavyko ne taip, kaip tikėjausi. Bet turiu tau vieną tikrai suktą klausimą – kokia tavo mėgstamiausia tavo pačios parašyta knyga?

– Sunkiai skaudus klausimas. Palieku spręsti skaitytojams. Kaip minėjau, rašau tol, kol negaliu tą akimirką parašyti geriau. Ta jausena buvo su visomis knygomis, galbūt atsigręžusi į praeitį ką nors jose būčiau pataisiusi, bet tuo metu jose tiek širdies ir smegenų ląstelių sudėta.. Jos visos nuglostytos, kaip kačiukai (šypsosi). Negaliu išskirti vienos. Tegul vertina skaitytojai, kritikai. Galbūt tos knygos girdi – sako, kad knygos yra su siela (šypsosi).

Asmeninio archyvo nuotr./Ignės Zarambaitės darbo vieta
Asmeninio archyvo nuotr./Ignės Zarambaitės darbo vieta

Šiame cikle pokalbį paprastai baigiame klausimu, ko pašnekovų skaitytojams tikėtis ateityje. Vieni kalba apie būsimus debiutus, kiti pasakoja apie kitus savo kūrybinius sumanymus. Tačiau šį kartą noriu tavęs paklausti kitko. Žinau, kad ir pati tapai, esi savo namus papuošusi savo kūryba. Kada išvysime tavo pačios iliustruotą knygą arba tavo kurtą knygos viršelį?

– Dažnai šį klausimą girdžiu ir tam ruošiuosi savo vidumi, bet to nepaskubinsiu. Tikiu, kad per gyvenimą bent jau vieną tokią knygą sukursiu – viršelį arba visą iliustruotą.

Kodėl to nėra? Aš labai nemažai įdedu pastangų į tekstą ir man labai įdomu, kaip kitas žmogus mato tą istoriją – dvigubas įdomumas, kai gauni iliustruotojo iliustracijas ir analizuoji, ar kitas žmogus pamatė, ką aš norėjau pasakyti, ir kuo papildė nuo savęs. Toks dviejų žmonių tandemas man priimtinas.

Bet galbūt bus tokia istorija, kai suprasiu, kad niekas geriau nenupieš ir neatskleis, negu aš pati. Tikiu, kad taip bus.

Ačiū už pokalbį.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:36
52:13
17:22

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata