Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 18d. 13:36

„Imperija“ – knyga, kuri privers susimąstyti ir prisidėti kuriant kitokią visuomenę, kitokį pasaulį

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Netrukus knygynuose pasirodysiantis Antonio Negri ir Michaelo Hardto veikalas „Imperija“, kurį išleido leidykla „Kitos knygos“ yra vienas svarbiausių XX–XXI amžių sandūros akademinių veikalų.

Vos parašyta, ši knyga prisidėjo stiprinant judėjimus, nukreiptus prieš kapitalistinę globalizaciją, amžinos skolos, finansų ir krizės ekonomiką; ji paskatino savimonės stiprėjimo procesus išnaudojimą patiriančiose pasaulio dalyse bei socialiniuose sluoksniuose. Šioje knygoje paskelbta analizė padėjo kurti veiksmingą kapitalistinei globalizacijai diriguojančių institucijų kritiką ir ardyti pačias institucijas; ji padėjo už socialinį teisingumą kovojantiems aktyvistams plėtoti savo tikslus ir vizijas – tapti Imperijai besipriešinančia daugybe.

Tai knyga, kurioje pateikiama ne tik solidi politinė, socialinė ir kultūrinė pačios dabarties analizė ir kritika. Svarbu tai, kad pasaulis, jo istorija, dabartis ir ateitis čia interpretuojama pasitelkiant perspektyvą, kuri dažnai lieka viešojo diskurso paribiuose – kairiąją neomarksistinę, arba neortodoksinio marksizmo, perspektyvą. Ši perspektyva tampa ypač reikšminga, kai atsiranda naujų jėgų, siekiančių kovoti su ekonominiu išnaudojimu, įvairiomis šiuolaikinės priespaudos formomis bei siekiant kurti teisingesnį pasaulį.

Kovų Italijoje pamokos

Vienas iš knygos autorių Michaelas Hardtas (g. 1960) savo kūrybinį kelią atrado Pensilvanijos koledže studijuodamas... inžineriją. Neblėstanti pasaulinė energetikos krizė vertė studentą domėtis alternatyviais energetiniais šaltiniais ir galvoti, kaip užuot užsiėmus akademine kritika būtų galima realiai prisidėti prie trečiojo pasaulio šalių gerovės. Vėliau jis ėmėsi literatūros studijų ir tik per jas 1986 metais Paryžiuje sutiko Antonio Negri. Apsigynęs daktaro disertaciją apie filosofo Gilles’io Deleuze’o kūrybą, jis jau ketvirtį amžiaus dėsto Djuko universitete (JAV).

Kitas knygos autorius italas Antonio Negri (g. 1933) 1986 metais politinio prieglobsčio sąlygomis gyveno Paryžiuje, kur dėstė universitetuose, gyvai diskutavo ir bičiuliavosi su garsiausiais to meto kairiaisiais prancūzų intelektualais – Foucault, Deleuze’u, Guattari, Derrida ir daugybe kitų, kurių teorijos padarys didžiulę įtaką „Imperijos“ autoriams. Jį persekiojo ir netgi be teismo kalėjime kurį laiką laikė Italijos valdžia, sufabrikavusi kaltinimus dėl tariamo bendradarbiavimo su teroristine Raudonųjų brigadų grupe. Tačiau, regis, tikroji persekiojimo priežastis buvo Negri dalyvavimas nepaprastai įtakingame intelektualus ir socialinius aktyvistus jungusiame „Potere Operaio“ judėjime, kurio nariai vėliau pasivadino autonomistais.

Šis judėjimas kilo XX a. 7 dešimtmečio pradžioje Šiaurės Italijoje, kur tuo metu įvyko didžiulis demografinis sprogimas – ekonominį pakilimą išgyvenusios Italijos vargingųjų sluoksnių gyventojai iš Pietų kėlėsi į augančius pramonės miestus ir masiškai stojo į aukštąsias mokyklas. Tarp darbininkų ir studentų populiarūs, stiprias ir maištingas tradicijas šalyje išlaikę radikalūs kairieji netruko paskleisti savo idėjų Šiaurės Italijos pramonės miestuose.

Naujai įgytas teorines žinias ir praktinę viso pasaulio socialinių judėjimų patirtį vienijo autonomistų atliekami dirbančiųjų tyrimai: dieną universitete dirbę dėstytojai ir studentai vakarais prisijungdavo prie darbininkų, klausydavosi jų pasakojimų ir stebėdavo buitį, nuolat pakurstydami dirbančiųjų sąmoningumą, jų savivertę, nepaklusnumą ir maištingumą. Toks fermentas 7–8 dešimtmečiais ėmė sproginėti: vyko visuotiniai streikai, masinio nepaklusnumo akcijos, pasibaigusios Italijos valdžios krize, po kurios valdžiai neliko nieko kito, kaip represuoti disidentus, juos įkalinti ir priversti emigruoti. Krizę išgyveno ir Italijos ekonomika, kartu su visu pasauliu įžengusi į neoliberalizmo epochą, pasižyminčią nežabota korporacijų veikla, finansų sektoriaus savivale ir naujų darbo formų atsiradimu – visu tuo, ką Hardtas ir Negri apibūdina Imperijos terminu.

Be minėtų judėjimų neįsivaizduojama ir pati „Imperijos“ koncepcija, paskatinusi daugelį jaunesnių kartų aktyvistų plačiau pasidomėti neortodoksiniu marksizmu. Šis judėjimas išplėtojo tris pagrindines idėjas. Pirma, dirbančiųjų klasė, arba proletariatas, nėra vien darbo jėga, ji turi savo poreikius, savivertę, savo gyvenimą ir privalo tapti kaip įmanoma labiau autonomiška nuo bosų, kad galėtų kovoti už savo teises. Antra, toks nepaklusnumas pastebimas ne tik ten, kur jis sankcionuojamas teisiškai (tarp fabriko sienų, biurokratinėse derybose); jis apima visą dirbančiųjų klasių egzistenciją, tampa kasdienine jų laikysena. Trečia, būtent toks nepaklusnumas ir maištingumas verčia suktis pasaulio ekonomikos dantračius.

Autonomistai iš esmės pakeitė ekonominės plėtros perspektyvą: jei ekonomistai mano, kad ekonomikos plėtrą ir pokyčius lemia technologinės naujovės, tai Hardtas, Negri ir jų bendraminčiai laikosi minties, kad pačius technologijos pokyčius lemia dirbančiųjų elgsenos pokyčiai, jų maištingumas, noras nusikratyti darbo prievole. Būtent nepaklusnūs dirbantieji kelia bosams pastovią baimę ir verčia keisti tiek darbo sąlygas, tiek priežiūros ir kontrolės formas, kurias sėkmingai atakuos ateities dirbančiųjų kartos.

Daugybė prieš Imperiją

„Imperijoje“ (išleistoje 2000) ir kitose dviejose Hardto ir Negri trilogijos dalyse – „Daugybė“ (2003) ir „Bendrija“ (2009) ne tik pateikiama ištisa dinamiškos modernybės panorama: vaizduojant esminius Naujųjų amžių konfliktus laikomasi minėtos autonomistų programos. Nuolatinė galios ir jai nepaklūstančių jėgų santykių įtampa parodoma, tarkime, vėlyvojo Renesanso politiniame ir intelektualiniame kontekste, kai reakcija į Europos humanistinės kultūros suklestėjimą tampa naujos leviataniškos galios strategijos. Parodoma, kaip iškilusi moderni valstybė vietoj naujais suvaržymais nepatenkintų masių imasi konstruoti nuolankią ir kartais fanatiškai ištikimą tautą.

Antipatiją nacionalizmui autoriai išlaiko ir aptardami šiandienos konfliktus: jie išreiškia šiuolaikinei kairei būdingą nuomonę, kad kapitalizmui neįmanoma priešintis ne tik užsidarius siauruose tautinių valstybių rėmuose, bet ir prisidedant prie autoritarinės galios stiprėjimo ir priespaudos augimo savojoje šalyje. Nacionalistas negali kovoti už ateitį – jis ne priešinasi pačiam išnaudojimui, bet atstumia tas jėgas, kurios gali jam padėti kovoje su jo paties išnaudotojais ir engėjais. Valstybių sienomis atsitvėrusiame pasaulyje kova už socialinį teisingumą yra bergždžia, kaip ir laisvė be socialinio solidarumo.

Šalia nacionalizmo puikiai atskleidžiamas ir pasaulinis kontekstas, kolonializmas, trečiojo pasaulio šalių pajungimas. Pajungtoms kolonijoms ir nuolatinę priespaudą iki šiol kenčiantiems jų gyventojų palikuonims turėtų būti dėkingesni ir svetingesni ir Europos dirbantieji: paradoksalu, bet būtent tų žmonių beveik vergiško darbo vaisiais dabar minta visa Europos visuomenė, netgi didžiausi imigracijos priešai.

Hardto ir Negri teorijoje iškyla daugybės samprata. Nors daugybės užuomazgas galima pastebėti jau atvirose renesanso visuomenėse, autoriai labiausiai analizuoja daugybės gyvenimą Imperijos kontekste. Dirbančiųjų judėjimas daugybe tampa tada, kai nepaiso jokių sienų ir apribojimų, siekia kovoti su jam primesto darbo laiko tironija, suvaržymais erdvėje, kai atskleidžia savo maištingą revoliucinį potencialą. Taigi, galima sakyti, kad tokiam judėjimui bent jau iš dalies priklausome mes visi, netgi tie, kuriuos darbo garantijų netekimas ar darbo praradimas verčia užsiimti nepriklausoma kūrybine veikla, netgi tie, kurie, tapdami patys sau darbdaviais verčiasi per galvą, norėdami įsiūlyti pasauliui kokią nors prekę ar paslaugą, kad galėtų susimokėti paskolas ir nuolatos jaučia baimę dėl ateities. Jau nekalbu apie emigrantus ar imigrantus, kuriems nauji miestai ir šalys suteikia daug naujos patirties, leidžia kurti naujus bendradarbiavimo tinklus, potencialiai turinčius galimybę tapti naujų kovų erdve.

Šiuolaikines emancipacijos galimybes Hardtas ir Negri mato ir naujose darbo formose. Jie teigia, kad svarbiausiomis šiuolaikinio darbo formomis tampa vadinamasis afektyvus darbas – darbas paslaugų sektoriuje, kuriam vis labiau prireikia ne tik mūsų techninių įgūdžių, bet ir emocinio intelekto, gebėjimo šypsotis, guosti, atiduoti visą save. Ir darbas informacinių technologijų srityje, kuris formuoja tai, kas knygoje vadinama bendriniu intelektu – leidžia praplėsti ne tik viešpataujančių, bet ir išnaudojamųjų klasių subjektyvų žinojimą.

Hardtas ir Negri kelia mintį, kad šie du šiuolaikinio darbo aspektai gali leisti daugybei emancipuotis ir palaipsniui gimti jos savivertei – leisti jai pasipriešinti kapitalui ir tapti autonomine galia, be kurios dalyvavimo tolimesnė kapitalo plėtra taps neįmanoma – jis sužlugs.

Deja, pastarojo dešimtmečio realybė tokioms utopijoms nėra ypatingai palanki. Stebėdami, kaip darbas tampa tikra, nors nepasiskelbusia šiuolaikybės ideologija, kaip įsitraukimas į kapitalistinės gamybos, vartojimo ir bendravimo tinklus pakeičia nuo kapitalo atsietas autonomines erdves – bendrijas, ar užima jų vietą, sunku neabejoti darbo kaip savivertės ar autonomiškumo užtikrintojo verte. Tad galima sakyti, kad darbas Imperijos mechanizmuose vertingas tiek, kiek jam priešinamasi ir su juo kovojama. Nurimus maištui, Imperija daugybę pajungia galutinai.

Imperija ir Lietuvos vieta joje

Jei ekonominis išnaudojimas Imperijoje dažnai maskuojamas ir galiausiai tampa tiesiog nepastebimas, tai Imperijos politinis veidas atsiskleidžia pačioje mūsų kasdienybėje. Hardtas ir Negri pastebi, kad Imperija yra trumpalaikis galios subjektas: jo egzistencija neatskiriama nuo krizės. Pati Imperija gyvuoja kaip reakcija į politinę, ekonominę ir socialinę krizę – pozityvių daugybės veiksmų sukeltą krizę. Šiuolaikinė Imperija gimsta tuomet, kai kapitalistinė globalizacija tampa nebesuderinama su tarpvalstybiniais ar skirtingų įtakos sferų (Šaltojo karo metais) barjerais.

Imperijoje tarpusavyje persikloja ir susipina valstybinės valdžios, verslo, nevyriausybinių institucijų, teisėsaugos tinklai. Pasaulinės politikos atžvilgiu tai gali atrodyti labai solidus tinklas, bet iš tikrųjų jis nepaliaujamai trūkinėja ir pleišėja, yra jautrus mažiausioms vibracijoms. Imperija ir gyvenimas joje neatsiejami nuo rizikos, nuo pavojaus, nuo terorizmo, riaušių, policijos savivalės, iki dantų ginkluotų kareivių budėjimo miestų gatvėse, nuolat į mus žvelgiančių vaizdo kamerų kontrolės.

Ir visgi pastaraisiais metais, kaip ir galima tikėtis, šitas galios monolitas ėmė sverdėti. Gaila, kad, skirtingai nei revoliucingame septintajame dešimtmetyje, dabar pamatai, regis, nedreba: konstrukcijos griūva nuo stogo. XXI a. pirmajame dešimtmetyje buvę aktyvūs kapitalistinės globalizacijos priešininkai – veiklioji daugybė – akivaizdžiai pavargo, susiskaidė, nors tebepuoselėja kritinę mintį ir veiksmą lokalesniu mastu. Problema tampa grįžtančios nacionalistinės fantazijos ir realūs autoritariniai režimai, pelnantys vis didesnes neoliberalizmo nustekentų visuomenių simpatijas tiek Imperijos dominuojančiuose centruose, tiek periferijoje.

Kita vertus, Imperija, nors nuolat patirdama krizę, lieka šiuolaikinės liberalios demokratinės galios reprezentante, kurioje konsoliduojamas visas teisinės valstybės ir tarptautinės teisės normų progresas. Ta teise ir normomis, žinoma, nesunku pridengti realų išnaudojimą, priespaudą, o kartais fizinę prievartą ir smurtą, ir tai nepaprastai komplikuoja daugybės emancipacijos siekiančių judėjimų situaciją, jų pasimetimą atsidūrus autoritarinių režimų grėsmės bei imperinės kontrolės sankryžoje. Tai – pačios daugybės dilema tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje.

Žvelgdami į Lietuvą iš „Imperijos“ autorių pateiktos perspektyvos galime kitaip pamatyti jos vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Nepaisant puikiai veikiančios šiuolaikinės propagandos kuriamų mitų, Lietuvą galima matyti nei kaip sparčiai į Vakarus žygiuojančią ir greitai „Švedijos lygį pasieksiančią“ šalį, nei kaip priešų apsuptą geopolitinį forpostą, bet kaip eilinę kapitalistinio pasaulio periferiją. Šios periferijos gerovę gali užsitikrinti tik pati visuomenė, kuri, kaip parodė mokytojų streikas, gali pakovoti už save. Visuomenės stiprėjimas nėra atskiriamas nuo konfliktiško dirbančiųjų galios stiprėjimo. Tik kovodami už save, brandindami klasinį sąmoningumą, nesuderinamą su nacionalizmu ir atvirą solidarioms jėgoms iš svetur, išlikdami kritiški ir abejingi nuolatiniam valstybės bandymui įtraukti mus į savo planus, kursime autonominę ir savo vertę jaučiančią subjektyvią galią.

Norisi tikėti, kad Michaelo Hardto ir Antonio Negri „Imperija“ privers mus susimąstyti ir prisidėti kuriant kitokią visuomenę, kitokį pasaulį. Tam prireiks kiekvieno iš mūsų emocijų, intelekto – atėjo laikas keisti požiūrio perspektyvą.

Kasparas Pocius, M. Hardt ir A. Negri knygos „Imperija“ vertėjas, filosofijos moklsų daktaras

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas