Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 10d. 18:27

Iš Antano Vienuolio reportažų – apie Lietuvos ir sovietų Rusijos taikos derybas Maskvoje 1920 m.

Antanas Vienuolis-Žukauskas. „Iš karo korespondento užrašų“
Knygos viršelis / Antanas Vienuolis-Žukauskas. „Iš karo korespondento užrašų“

1920 m. liepos 12 m. Lietuvos taikos sutartis su sovietų Rusiją – viena svarbiausių sutarčių Lietuvos diplomatijos istorijoje. Nors jai jau šimtas metų, tačiau sutarties pasekmės jaučiamos iki šiol, ji tebelieka mokslininkų dėmesio akiratyje ir vis dar kelia aistras visuomenėje.

Kartu ši sutartis – pirma, kurios rengimo peripetijas stebėjo Lietuvos žurnalistai, konkrečiai, Lietuvos delegacijos sudėtyje buvęs dienraščio „Lietuva“ karo korespondentas Antanas Vienuolis. Derybų metu Maskvoje jis siuntė pranešimus laikraščiui, o grįžęs į Kauną paskelbė reportažų seriją, kur aprašė ir derybų eigą, ir jų užkulisius, ir sovietų Rusijos sostinės gyvenimą.

Siūlome skaitytojams perskaityti porą ištraukų iš šių reportažų, paimtų iš A.Vienuolio knygos „Iš karo korespondento užrašų“:

<...> Antras oficialus posėdis buvo gegužės 7 dieną ir į visus padarė blogiausio įspūdžio, tas posėdis įtikino mus, kad Rusai yra ne mažesni, bet didesni impe­rialistai už buvusiuosius caro laikų imperialistus. Joffe savo kalboje daugiau afišavosi, varė propagandą ir kėlė į padanges bolševikų „principus“ ir „idėjas“, negu kad reikalą kalbėjo. Tiesa, kalbėtojas jis geras, diplo­matas apsukrus, bet iš akių matyt, kad jis neperkalbamas ir visuomet ras ir priekabių ir priekaištų į savo prie­šininką, įveikti. Jis greit atsako, bet visuomet ir labai dažnai taria ištisus žodžius: proletariat Rossija, sovet rabočich[1], k. k. d... ir taip toliau. Tas, be abejojimų, padeda jam orientuotis, o į menkai teišsilavinusį žmogų daro didelio įspūdžio. Diplomatinėse sferose jį vadina „auksoburniu politiku“. Ateidami į posėdį atsinešė jie ne tik visas, kada nors apie Lietuvos sienas išleistas knygas, bet ir kelių metų lietuviškus laikraščius ir citavo visus šiek tiek apie Lietuvos sienas rašiusius autorius. Posėdis tęsėsi nuo 12 val. 8 m. iki 3 val. 45 m. Su­grįžę į viešbutį vėl visi pasidalinome įspūdžiais ir net pasipiktinome komunistų taktika ir jų miklia iškalba.

Joffe atrodė dideliu džentelmenu ir elegantu. Jis ir kalbėdamas nenustodavo rūkęs. Klausydamas ir rūkė ir glostė savo gražią barzdą.

Vakare atnešė Delegacijos nariam ir ekspertam pasus. Tuo tarpu, kai D. nariam garantuojama visiška asmens neliečiamybė, ekspertam parašyta, kad ne­galima esą suimti tik Užsienio Reikalų komisarui neperspėjus. Visi ekspertai subruzdo ir pareiškia Pirminin­kui, kad prie tokios neaiškios padėties jie negali ramiai darbuotis ir jei Tarybų Valdžia negarantuos ir jiem ne­liečiamybės, tai jie prašo tuojau grąžinti atgal. Pirmi­ninkas prižadėjo paduot protestą. Bet po to protesto užsienio reikalų komisariatas gražiai pasiteisino, pareiškė kad čia esąs tik redakcinis nesusipratimas, kad jie parašysią kitaip, bet per 3 savaites jokių savo pasų nedavė ir visur lydėjo mus komisarai.

Trečiasai iš eilės posėdis buvo gegužės mėn. 8 dieną. Šis posėdis nedarė geresnio įspūdžio. Posėdžiaujant įėjo į salę buvusis Lietuvos ir Baltgudijos Karo reikalų komisaras Rasikas[2] ir, linktelėjęs visiem bendrai, atsisėdo už stalo. Kadangi jis užėmė vietą Rusų Delegacijos tarpe be tam tikro pareiškimo, tai mūsų Delegacija į tai ir nereagavo, nors paskiau teko gailėti.

Pirmame posėdy Joffe buvo pasakęs, kad Lietuva viena iš nedaugelio buržuazinių valstybių, kuri ne­vedusi prieš bolševikus karo, o tik gynusi savo sienas. Trečiame posėdy vienas Lietuvių Delegacijos na­rys pabrėžė, kad Lietuva esanti ne buržuazinė respub­lika, o ūkininkų respublika ir nurodė į tai, kad kaip Lietuvos valdžioje, taip Delegacijos Sąstate nesą nei vieno dvarininko nei buržujo, o kad visi ūkininkų sū­nūs ir vargu atsirastų bent vienas bajorų kilmės. Tas pareiškimas į Rusų Delegaciją padarė didelio įspūdžio. Trečiame posėdy tolimesnis derybų darbas buvo iš­dalytas tam tikrom komisijom. Jų darbus jau sprendė plenumo posėdžiuose, į sienų komisija R. D. nuskyrė Rasiką. Lietuvių Delegacija atsakė tylėjimu.

Gegužės mėn. 8 dieną, einant mums į teatrą, stai­ga už miesto lyg iš armotos iššovė; nepraėjo ir pusės minutės kai taip sutrenkė, kad tarytum, čia pat būtų perkūnas trenkęs ir už miesto iškilo padangėn dūmų debesys. Nesuspėjo žmonės atsipeikėti kai vėl kelis kartus padrioskėjo ir jau taip smarkiai, kad kai kurie žmonių parpuolė į žemę, trečdalio miesto išbyrėjo langų stiklai, atšoko tinkas ir iš sienų ir varpi­nių ištiško dulkės. Kilo panika; žmonės bėgo, nežinia kur lindo į namus, gulė žemėn. Po kelių smarkių sprogimų pradėjo tankiai tankiai it iš armotų šaudyti, tuo tarpu, kaip dūmų debesys uždengė visą vakarų padangę. Pasirodė, kad už miesto Gusevo sodžiuje užsidegęs šovinių sandėlis. Kadangi netoli, už 4 varstų, buvo kitas sandėlis, tai Tarybų valdžia pasiuntė visas miesto gaisrininkų komandas ir daug darbininkų ir raudonarmiečių išdraskyti tuos sandėlius. Gaisrinin­kai ir darbininkai, pamatę, kad šoviniai krinta net už kelių varstų, atsisakė eiti į sandėlius, tada Tarybų valdžia išstačius kulkosvydžius ir davusi keletą minu­čių pagalvoti. Sandėliai buvo išdraskyti. Tiesa, ryto­jaus dieną rašė laikraščiuose, kad neapsiėję be aukų, bet kiek būtų buvę aukų, jei ir kiti sandėliai būtų už­sidegę: tai ir numatyti sunku. Šoviniai sprogo visą naktį ir tik rytojaus dieną apie 12 v. nustojo tas keis­tas griausmas. Žuvusiųjų tarpe buvę ir du žymus ko­munistų komisarai. Sandėlių padegime buvo įtarti lenkai.

Prasidėjus tiem sprogimam, tuojau miestą apsupo kariuomenė, o gatvėse pasirodė patruliai, kurie ėmė medžioti įtariamus asmenis – lenkus. Mūsų Delega­cijai buvo pranešta iš komisariato, kad niekas neišei­tų iš viešbučio. Gatvėse patruliai patikrinėjo pasus; visus be pasų, arba šiek tiek įtariamus gabeno į če­rezvičaiką. Pakako jei pase buvo parašyta „katolik“, „Stanislav“, „Kazimir“. Tuojau kokį asmenį gaben­davo į čerezvičaiką, kaipo lenką. Tokiu būdu buvo sulaikytas gatvėje važiavęs automobiliu su palydovu Žukauskas. Kadangi jie nemokėjo lietuviškai išskaityti vizos, tai ir norėjo vežti į čerezvičaiką, bet palydovai protestavo ir sulyginę jį su fotografe – paleido.

Gatvės vienu matu ištuštėjo ir tik girdėjosi keis­tas už miesto griausmas. Naktį patruliai darė kratų ir vežiojo automobiliais į čerezvičaiką suimtuosius.

Rytojaus dieną mieste buvo išlipinti atsišaukimai ir įspėjimai saugotis lenkų šnipų, kurie jau įsiskverbę ir į Tarybų valdžios įstaigas ir darbuojas saviesiems. Buvę daug sukompromituota ir lenkų komunistų. Visą dieną mieste buvo menkas judėjimas.

Kadangi suimtųjų tarpe, kaip teko sužinoti, bu­vo daug ir lietuvių, ypač tų, kurie namie vartojo len­kų kalbą, arba per apsirikimą buvo prie lenkų būtos prirašyti, tai Delegacijos Pirmininkas įteikė Užsienio Reikalų Komisariatui tam tikrą pareiškimą ir prašė patikrinti sąrašus ir tuojau paleisti lietuvius. Komisariatas sutiko ir po keleto dienų pranešė Delegacijai, kad jie niekuomet nemanę, kad Maksvoje gyventa tiek daug lietuvių. Taip pat mūsų Pirmininkas pareikala­vo atšaukti per spaudą tą žinią, kuri neteisingai bu­vo pranešta piliečiam per spaudą, kad į Lietuvos Seimą patekę 37 lenkai, 30 žydų, 10 rusų, 10 vokiečių, o kiti krikščionys demokratai. Rytojaus dieną oficialiniame Tarybų organe „Izvestija“ buvo paskelbta tikroji Lietuvos Seimo sudėtis.

Paskelbus tas žinias visų Rusuose gyvenančių lietuvių labai pakilo ūpas ir jie visokiais reikalais ėmė kreiptis į Lietuvos Delegaciją. Tačiau retai ką prie Delegacijos prileisdavo, o ką ir prileisdavo, tai pirma nukopijuodavo jo popierius, surašydavo smulkiausias žinias ir kuo reikalu prie Delegacijos, ar kurio nors asmens kreipiasi. Taip vienas atsilankęs į Delegaciją lietuvis generolas rytojaus dieną buvo suimtas, o vie­nas daktaras, tuojau išėjus iš Delegacijos, buvo su­laikytas, o paskiau net tris kartus iškrėstas. Tuo tar­pu, kai Užsienio Reikalų komisariatas iš pradžių pri­leisdavo beveik visus, Lietuvos Reikalų Komisariatas[3] nieko į mus neprileisdavo ir sakydavo Maksvos ir iš kitus atvykusiems lietuviams, ypač darbininkams ir šiaip tamsesniems, kad tai atvažiavusi Lietuvos buržujų De­legacija pergabenti į Lietuvą kapitalistus ir jų kapita­lus, kad užsiimanti spekuliacija ir už pergabenimą į Lietuvos imanti kyšius (Lietuvos Reikalų Komisariato mitinge, gegužės mėn. vieną šventadienį buvo vielai pasakyta ir kas imąs kyšius). Žodžiu, Delegacija buvo apšmeižta. Kada vienas tautietis vis tik paprašė leidimą pasimatyti su Delegacijos bendradarbiu N., kuris, anot, nesąs buržujas, nes jis pažįstąs ir jo tėvus, ir kartu ganęs, tada vienas lietuvių komisaras paklausęs:

– O kam draugas nori su juo pasimatyti?

– Aš noriu įduoti savo tėvam laišką.

– O tamsta parašyk laišką, padėk adresą ir per 10–15 dienų gausi atsakymą.

Taip ir tas lietuvis nebuvo prileistas. Žodžiu, kurie ir buvo prileisti, tai tik inteligentai, o darbininkų niekas į mus neatsilankė.

<.....>

Jei antras posėdis padarė negero įspūdžio, tai pirmas sienų nustatymo komisijos posėdis, kur dalyvavo ir Rasikas, paliko labai negero įspūdžio: vie­nintelis asmuo, kuris taip priešinos Lietuvos sienų reikalui, tai buvo Utenos apskrities, Skiemonų parap. Klivenų sodžiaus ūkininko sūnus Rasikas. Kada Marchlevskis įrodinėjo, kad Vilniuj visai esą mažai lietuvių, o kad Vileikos ir Lydos apskrityse ir lietu­vių kalbos nesigirdi, Rasikas tylėjo ir žiūrėjo į žemlapį. Bet užtat kaip jis karštai gynė Rusų ar Lenkų reikalus, kai delegacija reikalavo, kad prie Lietuvos būtų prijungtas ir Gardinas su savo apylinkėmis. Ir kada, pagaliau, Rusai ir lenkas Marhlevskis pradėję svyruot tik dėl Gardino apylinkių, Rasikas į mūsų kariškojo eksperto pulkininko Kleščinsko[4] parodymus, kad miestas turįs turėt gyvenimui ir apylinkių išdė­jo savo argumentus ir nurodė į Bielgradą.

– Bet tamsta, kaip buvęs karo komisaras, turi žinot, kaip didelis laimikis Belgradas buvo austram ir kaip didelės žalos padarė serbam, – pastebėjo Rasikui mūsų karo ekspertas pulk. Kleščinskas.

Pagaliau, Rasikas, remdamasis tuo argumentu, kad nepažįstąs ir nežinąs Lietuvoj nė vienos partijos ir nė vienos srovės, kuri reikalautų Lietuvai Gardino su jo apylinkėm.

Rasiką aš pažįstu iš mažens: esam vienmečiai, vieno valsčiaus, drauge augom, drauge mokėmės, bet kai po kelių metų susitikom svetimoj šaly labai nepapra­stom aplinkybėm, buvusiojo milijoninko salėse – abu nukreipėm akis ir nepasisveikinom kaip tat daro dip­lomatai ir veidmainiai. Ir gal vieninteliai dėl to nenus­tojame viens kitam pagarbos. Atrodo jis neblogai. Vienam ekspertui jis paskiau aiškinęs, kad prieštara­vęs jis todėl, kad Lietuva, sudėta iš grynai lietuvių kraštu, būtų stipresnė ir patvaresnė.

Po posėdžių skirstydavomės jie sau, mes – sau.

Gegužės mėn. 15 dieną Seimo atidarymą šven­tėm ir mes tolimoj Maksvoj. Iš vakaro valgomam kambary gražiai išpuošėm Vytį, langus nutiesėm tau­tinėm vėliavom, staluos pastatėm gėlių. Į iškilmingus pietus pakvietėm latvių ir estų atstovus. Pietus buvo patekti iš atsivežtų produktų ir dar šis tas, pagražini­mui ir paskaninimui prisėjo pirkti savo lėšom.

Pirmutiniai atėjo estai, kurių atstovybė turi tam pat name apėmusi trečiąjį aukštą, bet čia pat kilo ma­žas nesusipratimas: dežuravęs prie mūsų komisaras pasakė, kad jis be aukštesnės vyriausybės leidimo nie­ko į lietuvius negalįs leist. Estai aiškinos, kad jie gy­veną vienuos su lietuviais namuos, bet ir tai nieko nepaveikė ir teko kreiptis į viešbučio komendantą. Komendantas pakalbėjęs telefonu su Užsienio R. K. – estus įleido. Kadangi latviai leidimą pasirūpino iš an­ksto, tai juos įleido be kliūčių.

Latvių atėjo Delegacijos pirmininkas su trim na­riais, estų – atstovybės pirmininkas su dviem nariais.

Pietų laike Lietuvių Delegacijos Pirmininkas pa­sakė kalbą lietuviškai maždaug taip:

„Gerbiamieji svečiai, Delegacijos nariai, ekspertai ir bendradarbiai! Prieš 125 metus Lietuva prarado savo nepriklau­somybę. Tai reiškia, kad per ištisus 125 metus Lietu­vių Tauta kentė sunkiausius vargus ir kančias. Koks rusų carizmo žiaurumas siautė Lietuvoj, galima su­prasti jau iš to, kad per 50 metų lietuviams buvo draudžiama spauda ir lietuvių tauta buvo atskirta nuo bet kurios kultūros: jai buvo atimtos visos žmonišku­mo teisės ir suvaržytas jos kultūrinis ūgis. Žodžiu, prieš mus buvo panaudotas toks įrankis, koks niekur j nebuvo naudojamas visam pasauly.

Pirmuosius didžiojo karo šūvius išgirdo pirmieji ir lietuviai ir pirmieji pajuto ant savo sprando visas tas sunkenybes, vargus, priespaudas ir žiaurumus. 4 metus lietuviai kentė sunkiausią vokiečių okupantą jungą. Sugriuvus Vokiečių galybei, Lietuvą užplūdo bolševikai, bermontininkai. Bet nuo jų nusikratėm patys. Dabar palieka tik lenkai, kurie dar laiko okupavę Lietuvos dalį.

Vienok, nepaisant to, mūsų tauta išbrido iš visų tų vargų, bėdų ir karo baisenybių ir mūsų valstiečių tautinis susipratimas vis augo, stiprėjo ir štai šiandien mūsų laikinoj sostinėj Kaune išrinktieji į Seimą atsto­vai jau ima tvarkyt savo kraštą ir deda pamatą mūsų naujai Demokratinei Valstybei.

Tad sveikinu visus Delegacijos narius, ekspertus ir bendradarbius sulaukus taip svarbios ir iškilmingos dienos, kurią švenčia visa Lietuva, kurią švenčiam tolimoj Maskvoj ir mes draug su mums draugingų valstybių atstovais m latviais ir estais, ir keliu savo taurę už Lietuvos Seimą. Valio!..

Po p. Naruševičiaus kalbėjo Latvių Delegacijas Pirmininkas p. Zebergas[5]. Jis savo kalboj palietė tuos ryšius, kurie nuo seno riša abi brolių tautas ir reiškė vilties, kad netolimoj ateity lietuviai ir latviai turėsis bendrų idealų ir bendrai jų sieksią ir kovosią dėl jų.

Estų Delegacijos Pirmininkas p. Karton pasakė, kad jie nepripuolamai čia esą, o kad bendras praeities erškėčių kelias rišąs ir jungas Lietuvius su Estais dabar.

Po pirmininkų kalbėjo ir svečiai ir lietuviai, visi kėlė savo taures už Lietuvos Seimą, už draugingus kaimynus latvius ir estus, už draugingųjų kaimynų ar­mijas, kurios, vydamos bendrus priešus paliko kruvi­nų pėdsakų. Buvo pakelta taurė už Pabaltijo valsty­bes ir jų atstovus. Kun. Vailokaitis priminė kareivį Mačiauską, kuris negalįs dalyvauti ir gulįs ligoninėj.

Paskiau dainavo lietuviai. Vieną dainelę padainavo ir estai. Svečiam labiausia patiko mūsų daina „Bijūnėlis“ ir jie net paprašė ją pakartoti.

Mūsų mergaitės apdovanojo svečius gėlėm; tie atsilygino.

Svečiai pradėjo skirstytis apie 2 valandą. Kai mes giedojom Lietuvos himną ir kitas tauti­nes dainas, dežuruoją prie mūsų raudonarmiečiai klausės net palipėję į antrą aukštą. Klausės ir komisarai, ir praeiviai.

Ypač stebino raudonarmiečius tai, kad mes visur drauge imam ir savo kareivius: drauge ir už stalo sodinam, tą pat valgį duodam, drauge į teatrą ir pasi­vaikščiot einam. Pradžioj raudonar. žiūrėjo į mus kaip į buržujus, o į mūsų kareivius kaip į baltagvardininkus ir buvo norėję juos pakreipti į savo pusę; be kita ko davė jiems ir komunistų literatūros; vienoj tų knygu­čių parodomi typai „Vanki umnago“ – komunisto ir „Vanki duračka“ – buržujų skvernų laižytojo! Bet, pamatę, kad mūsų kareiviai ne „Vanki“ – patys ėmė teirautis apie jų santykius su karininkais ir „buržujais“. O kada mūsų kareiviai imdavo kartais dainuot, tai ne tik sergstą mus raudonarmiečiai užsiklausydavo, bet ir gatvėj praeiviai. Labai jie stebėjos kai mes, susir­gus kareiviui Mačiauskui, visi apie jį rūpinomės, da­vėm vyno, konjako, važinėjom po miestą ieškodami daktarų, gailestingųjų seselių, ieškojom pieno, spalge­nų uogų.

Raudonarmiečių tarpe buvo ir lietuvių, nors jie ir nuduodavo nemoką lietuviškai, tačiau savo tautietį tuojau galima buvo atskirt nuo kitų. Visi jie su mum buvo labai mandagūs. Ir apskritai ir komisarai ir pa­lydovai visad ir visur apie mus rūpinos ir stengės patenkint kiekvieną mūsų norą ar reikalą. Pav. p. N. paprašė dežuruojančio komisaro lakštelio popirosam pirkt. Rytojaus dieną p. Jofė atsiuntė mum 2000 ge­riausių papirosų „Zefir“. Raudonarmiečiai labai nusis­tebėjo, kai tais papirosais pasidalinom visi lygiai ir su kareiviais. Po tos iškilmingos vakarienės raudon­armiečiai jau visai kitaip į mus žiūrėjo ir peikė savo komisarus ir karininkus, kad jie esą didesni buržujai, neg caro generolai buvę: „jie tik visur kaišioja savo „tovarišč“, o gyvent niekam laisvai neduodą“, kalbėjo jie rytojaus dieną.

[1] Proletariatas, darbininkų taryba (rus.).

[2] Rapolas Rasikas (1887. 4. 4 Klevėnų k. Anykščių raj. – 1938. 10. 19. Maskvoje), revoliucionierius, pedagogas, 1904 m. įstojo į LSDP, 1905-1907 m. revoliucijos dalyvis, 1907 m. surengė ginkluotą Vilkaviškio kalėjimo užpuolimą ir išlaisvino kalinius, 19019-1913 m. gyveno emigracijoje Krokuvoje, kur užmezgė ryšius su V. Lenino. Pasinaudojęs 1913 m. amnestija grįžo į Rusiją, dalyvavo I pasauliniame kare, 1917 m. Spalio perversme, dirbo Lietuvos reikalų komisariato karinio skyriaus vedėju, kartu su kitais suformavo Raudonosios armijos Vilniaus 5-jį pėstininkų pulką. 1919 m. grįžęs į Lietuvą buvo Sovietų Lietuvos karo reikalų liaudies komisaras, Vilniaus, vėliau – Kauno gubernijų karo komisaras, nuo vasaros veikė pogrindyje, metų pabaigoje pasitraukė į Baltarusiją, o nuo 1920 m. gyveno Maskvoje.

[3] Lietuvos reikalų komisariatas – RTFSR tautybių reikalų liaudies komisariato struktūrinė dalis, įkurtas 1917 12 8; svarbiausias uždavinys buvo skleisti bolševikines idėjas tarp lietuvių pabėgėlių.

[4] Konstantinas Kleščinskis (1879. 5. 1. Jelizavetpolis – 1927. 6. 1 Kaunas), Rusijos ir Lietuvos karinis veikėjas, generolas leitenantas. I pasaulinio karo dalyvis, pulkininkas. 1919 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1923 m. išėjo į atsarga, 1924 m. užverbuotas sovietų Rusijos žvalgybos, suimtas ir nuteistas mirties bausme.

[5] Aurelijs Zebergs (1879 – 1940), teisininkas, politinis veikėjas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/