Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Išdaviko asmenybės anatomija

Arvydo Anušausko knygos „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“ pristatymas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Arvydo Anušausko knygos „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“ pristatymas
Šaltinis: „Naujasis Židinys-Aidai“
2
A A

Arvydas Anušauskas, „Išdavystė: Markulio dienoraščiai“, Vilnius: Versus aureus, 2017, 192 p., 1000 egz. Dailininkas Saulius Bajorinas.

Rašyti apie ginkluotą pokario rezistenciją, su ja glaudžiai susijusius asmenis – iššūkis nemažas. Plačioji visuomenė dažniausiai labai domisi šia tema, kai tuo tarpu kolegos istorikai, mažiau įsigilinę į Lietuvos partizanų istorijos problematiką, neretai tik pavargusiu balsu nutęsia: „Taigi viskas jau parašyta...“ Tad profesionaliam tyrėjui tenka stengtis ne tik pateisinti išalkusios minios lūkesčius, bet ir gerąja prasme nustebinti savo kolegas, nuolat ieškoti naujų prieigos taškų bei būdų.

Naujausio Arvydo Anušausko bandymo įveikti šią nelengvą užduotį startas išties puikus – vasario pabaigoje vykusioje Vilniaus knygų mugėje jo knyga Išdavystė: Markulio dienoraščiai sulaukė didelio susidomėjimo, buvo viena perkamiausių (1). Leidinio nugarėlėje esanti anotacija intriguoja žmonių silpnybių, pasitikėjimo kelių ir gyvenimo klystkelių tyrimu, o pats autorius sakosi stengęsis atskleisti vieno iš didžiausių išdavikų Lietuvos istorijoje elgesio motyvus sąmoningai ir ilgą laiką išduodant turėtą lietuvių pogrindžio dalyvių pasitikėjimą (p. 8).

Tyrimas, kai mėginama į istorinį laikmetį pažvelgti iš vieno asmens perspektyvos, mikroistorinės prieigos pasitelkimas, dažnai būna ne tik įdomus ir įtraukiantis skaitinys (masinantis, tarsi žvilgsnis į svetimą gyvenimą pro rakto skylutę), bet ir moksliškai vertingas, atskleidžiantis detales, kurių procesų tyrėjai, susikoncentravę į bendro vaizdinio sukūrimą ir schematizavimą, tiesiog nepastebi, tad esama pagrindo viltis, kad ir skeptiškai nusiteikę kolegos liks maloniai nustebinti.

Verčiant pirmuosius knygos puslapius džiugina, kad rašydamas autorius nepasuka lengviausiu keliu ir nepasiduoda pagundai tiesiog paprastai atpasakoti pasirinkto (anti)herojaus gyvenimo istorijos.

Verčiant pirmuosius knygos puslapius džiugina, kad rašydamas autorius nepasuka lengviausiu keliu ir nepasiduoda pagundai tiesiog paprastai atpasakoti pasirinkto (anti)herojaus gyvenimo istorijos, remdamasis įvairiais archyviniais šaltiniais ir per tyrimo metus asmeniniame archyve atsidūrusiais dokumentais, liudijančiais Juozo Markulio kasdienybę ir mintis. Apstu čia gerai biografijai būtinų mažų intrigų, yra net ištraukų iš meilės laiškų. Akys tiesiog ryte ryja vieną pastraipą po kitos, apima nekantrumas, ką gi žada kitas puslapis, skyrelis. Autorius sklandžiai konstruoja pasakojimą, kuris sugeba įtraukti, tad knygos pradžia palieka puikų įspūdį. Viena vertus, tai – įdomių ir informatyvių šaltinių nuopelnas, kita vertus, negalima paneigti, kad istorikas, vietoje ir laiku pasitelkęs vaizduotę, sėkmingai ir įtikinamai modeliuoja galimas praeities situacijas. Jose atsiskleidžia besiformuojanti Markulio asmenybė, ryškėjantys būdo bruožai, interesai ir preferencijos. Pamatuotas pretenzijas į akademiškumą ir neginčijamus Anušausko kaip mokslininko įgūdžius ir įžvalgumą implikuoja mėginimas užčiuopti veiksnius, galėjusius nulemti Markulio išdavikišką veiklą, tiriant jo tarpukario pažįstamų, draugų laikyseną ir skirtingai susiklosčiusius gyvenimus. Akivaizdu, kad įdėta daug kruopštaus darbo, o gauti rezultatai tikrai įdomūs (nors taip ir lieka iki galo neaišku, ar iškalbingi). Vis dėlto tokių asmenų biografinių duomenų smulkmeniškas pateikimas pačiame tekste (pvz., p. 30–37) jį ganėtinai apsunkina, skaitytojui lengva pamesti mintį, pasiklysti tarp daugybės pavardžių ir datų, tad nors autoriaus užmojų būta išties gerų, tačiau pats įgyvendinimas kvestionuotinas. Galbūt pritrūko šiek tiek daugiau įkontekstinimo, apibendrinamųjų minčių, akcentų sudėliojimo. Taip pat pastebėtina, kad dalies bendražygių gyvenimo aprašymus Anušauskas palieka išnašose, tad tokie netolygumai smulkmeniškesnį skaitytoją gali šiek tiek gluminti.

Jeigu autorius būtų įvykdęs savo pirminį sumanymą ir čia aptariamas veikalas būtų gimęs ne knygos, o pjesės pavidalu (2), pastatytas teatro scenoje, beveik neabejotina, kad daugiausia režisieriaus, pagrindinio vaidmens atlikėjo pastangų ir įdirbio pareikalautų dalis, vaizduojanti Markulio persimainymą – ambicingo, iškalbingo, tradicines moralines vertybes puoselėjančio jauno gydytojo tapimą sovietų agentu. Knygoje ir be menininkų pagalbos Anušauskas išsisuko puikiai – skyriuje „Graužiąs dualizmas: Makovo ąžuolas“ (p. 46–60) tarsi patyręs autorius dramaturgas augina įtampą, sugretindamas skirtingu metu Markulio užrašytas kardinaliai priešingas mintis įtvirtina šio veikėjo transformaciją, pamažu nudažo jo portretą tamsiais atspalviais. Papildomos dramos prideda trumpai atskleista artimo Markulio draugo tremtis, abiem bičiuliams savaip lemtingais 1945 m. (p. 60).

Psichologiniam pagrindinio veikėjo portretui ir apskritai išdavikų (iš)gyvenimų tyrimams bei aprašymams pooperacinis (t. y. po agentūrinės operacijos „Zapad“) Markulio gyvenimas, jo rašytinis palikimas taip pat tinkamas ir patogus. Autorius disponuoja krūva informatyvių (tiesa, kartais gal ir ne itin patikimų) šaltinių, galinčių patenkinti išrankiausio ir smulkmeniškiausio skaitytojo-faktografo norus – nuo asmeninių telegramų, iki ištisų laiškų, ir, svarbiausia, dienoraščio puslapių, kuriuose apmąstomi praeities pasirinkimai. Tiems, kam svarbus istorinis teisingumas, taip pat neliks nuvilti – išdaviko gyvenimo vingiai ir asmens gyvenimo jausenas liudijantys dokumentai byloja apie (bent jau kurį laiką) buvusią nepavydėtiną situaciją. Net iš pirmo žvilgsnio kaip svetimkūnis pasirodžiusi, knygą užbaigianti Barboros Žagarietės palaikų pradanginimo siužetinė linija (p. 164–170) vykusiai įprasmina Markulį kaip nevykusį, nešvarius valdžios užsakymus vykdantį profesorių, kurio menkoje asmenybėje išsikerojęs nepamatuotas teisuolio jausmas periodiškai vis buvo pamaitinamas įvairiausias padėkos raštais ir apdovanojimais.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Arvydas Anušauskas ir Aleksandras Matonis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Arvydas Anušauskas ir Aleksandras Matonis

Visapusiškai pasidžiaugus, norėtųsi pasidalyti mintimis ir pastebėjimais apie kiek silpnesnį knygos skyrių, kuriame dėmesys sutelkiamas į agentūrinės operacijos „Zapad“ vykdymą (p. 61–126). Tai vienintelė knygos vieta, kuriai pritrūko įtikinamumo ir dinamikos. Taip galėjo atsitikti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, ankstesnis skyrius (aptartas prieš tai) yra ko gero stipriausias ir įtaigiausias visoje knygoje, iš esmės atsakantis ar bent pasufleruojantis atsakymus į visus svarbiausius tyrimo pradžioje keltus klausimus. Tad nė kiek nekeista, kad po kulminacijos seka atoslūgis. Taip pat jame nukrypstama nuo psichologinio išdaviko portreto kūrimo, čia daug kitų įvykių, vardų ir pavardžių, kurios ne padeda atskleisti Markulio asmenybę, o jį paverčia kontekstu, kartais net ne itin reikšmingu. Tam irgi yra labai paprastas paaiškinimas – Anušauskas viešojoje erdvėje ne kartą išreiškė tam tikrą nusivylimą, kad kiek kitaip nei tikėjosi ir įsivaizdavo, dienoraščiuose ir kitame asmeniniame rašytiniame Markulio palikime nebuvo jokių reikšmingų įrašų iš veiklos partizanų gretose metų. Taigi autorius šiuo atveju rėmėsi arba sausa baudžiamųjų/agentūrinių bylų medžiaga, arba naudojosi jau esama istoriografija. Tenka pastebėti, kad aptariamame skyriuje ne visose vietose sugebėta išlaikyti siužeto vientisumą, tam įtakos galėjo turėti ir pasitelktų anksčiau atliktų tyrimų kokybiniai tarpusavio skirtumai, skirtingi jų tikslai. Kita vertus, čia minimos pagrindinės agentūrinės operacijos vykdymo tema rašyta jau ne kartą, tad visai suprantama, kad autorius nebebandė išrasti dviračio.

Savaime suprantama, kad pasakojant šio laisvės kovotojų išdaviko istoriją visiškai nuošalyje palikti agentūrinę operaciją „Zapad“ būtų tiesiog nedovanotina, tačiau galbūt būtų užtekę gerokai lakoniškesnio skyriaus. Juk, ko gero, didžioji dalis knygos skaitytojų ir taip puikiai žino juodus Markulio darbus bei pagrindinius tos istorijos akcentus. Norėtųsi išreikšti apgailestavimą, kad trilerio scenos vertą skyriaus atkarpą apie tai, kaip partizanai demaskavo ir ruošėsi nužudyti Markulį, pabaigti dviem šaltais ir neiškalbingais sakiniais: „Tačiau planas nebuvo įgyvendintas. J. Markuliui-Ereliui mirties pavyko išvengti“ (p. 101).

Kita vertus, būtina akcentuoti ir tai, kad nepriekaištingas pokario laisvės kovų istorijos išmanymas Anušauskui leidžia pasakojant vieno asmens gyvenimo istoriją pateikti ir kur kas platesnį vaizdą, apčiuopti svarbius, tačiau retai istoriografijoje nagrinėjamus partizaninio karo niuansus (pavyzdžiui, pogrindžio veikėjų ir jų ryšininkų tarpusavio ryšį, beatodairišką pasitikėjimą, p. 99–100).

Nepaisant kelių įvardytų naujausios Anušausko knygos minusų, kurie labiau priskirtini pastebėjimų ir pageidavimų, o ne priekaištų kategorijai, akivaizdu, kad Išdavystė: Markulio dienoraščiai – solidus, vertingas ir įdomus kūrinys. Gerai atskleistas psichologinis išdaviko portretas, apčiuopti asmenybės kismo niuansai ir daugeliu atvejų puikus įkontekstinimas leidžia teigti, kad tai ne tik kokybiškos biografijos, bet ir pokario laisvės kovų istoriografijos per se pavyzdys.

1 Mažvydas Karalius, Audrius Ožalas, „Vilniaus knygų mugė: kurios knygos buvo populiariausios, kas paveikė jų pardavimus, kas buvo išpirkta mugei tik prasidėjus“, in: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/vilniaus-knygu-muge-kurios-knygos-buvo-populiariausios-kas-paveike-ju-pardavimus-kas-buvo-ispirkta-mugei-tik-prasidejus-286-760762.

2 Vaidas Saldžiūnas, „Garsiausias Lietuvos išdavikas, pražudęs šimtus žmonių: mano sąžinė rami“, in: http://www.delfi.lt/news/daily/medijos-karas-propaganda/garsiausias-lietuvos-isdavikas-prazudes-simtus-zmoniu-mano-sazine-rami.d?id=73860064.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą