Knyga apie Vytautą Klovą (1906–2009) atveria iš archyvų, prisiminimų, nuotraukų ir dokumentų sudėliotą lietuvių kompozitoriaus, pedagogo pasaulį. „Su kuo pirmiausia asocijuojasi šis vardas? Daugelis atsakytų – su opera „Pilėnai“, jos Ūdrio daina „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“. Manau, visuomenei būtų įdomu sužinoti apie šią asmenybę daugiau. Tam ir proga atsirado – 2026 metų sausio 31-ąją kompozitoriui ir pedagogui Vytautui Klovai sukanka šimtas metų“, – knygos pratarmėje rašo autorius, muzikologas, kompozitorius, pedagogas Paulius Andriuškevičius. Kartu su kompozitoriaus šimtmečiu 2026-aisiais sukanka septyniasdešimt metų nuo legendinės operos „Pilėnai“ premjeros.
Talentingas lietuvių kompozitorius, klasikas ir lyrikas sukūrė daugybę vertingų Lietuvos muzikos lobyną papildžiusių kūrinių. Klovos gyvenimas ir kūryba knygoje atskleidžiami per pokalbius su kompozitoriaus kolegomis, jo operose dainavusių solistų (tarp jų – Aušra Stasiūnaitė, Vladimiras Prudnikovas) atsiminimus, asmeninius dokumentus, laiškus, publikuojamus pirmą kartą, taip pat asmenines fotografijas, šaržus, paties Klovos piešinius. Skaitytojams pateikiamas visų kompozitoriaus kūrinių sąrašas, operų siužetų aprašymai, įdomūs pasakojimai apie jo kūrybą ir gyvenimą.
Leidinys suteikia puikią progą iš naujo atrasti Vytautą Klovą – kūrėją, kurio vardas tapo Lietuvos kultūros istorijos dalimi.
Knygos redaktorė Irena Stankevičienė, dailininkas Saulius Bajorinas, iliustracijas spaudai parengė Laima Gelčiūtė. Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Gruodžio 4 d., ketvirtadienį, 18 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyks kompozitoriaus atminimui skirtas vakaras, kurio metu bus pristatyta naujoji knyga.
Renginyje dalyvaus autorius, dainininkė doc. Aušra Stasiūnaitė, muzikologė prof. Rūta Gaidamavičiūtė, Vaiva Klovaitė. Skambės fragmentai iš operos „Pilėnai“, dainuos Kamilė Globytė (sopranas), Goda Zakarauskaitė (mecosopranas), Lukas Sandhu (bosas). Renginyje skambės pirmieji Vytauto Klovos sukurti kūriniai fortepijonui „Žvaigždutė“, „Vasaros sapnas“ (1942 m.), juos atliks pianistas Aleksandras Vizbaras.
Kviečiame skaityti ištrauką iš Pauliaus Andriuškevičiaus knygos „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom. Vytautas Klova“.
„Pilėnai“: geriau mirtis negu vergovė!
Dažnai keliamas klausimas, ar lietuviai turi nacionalinį epą.
Muzikinį epą neabejotinai turime – tai Vytauto Klovos opera „Pilėnai“, tvirtai įrašyta ne tik į nacionalinės muzikos istoriją, bet ir į tautos savimonę. Neretai atsitinka, kad didžiausius muzikos, literatūros, dailės genijus pažinti ir atminti neprireikia nesuskaičiuojamų kūrinių, užtenka vieno, bet ryškiai spindinčio perlo. Toks perlas švyti ir kompozitoriaus Vytauto Klovos kūrybos lobyne. Daugelis nedvejodami atpažintų garsiąją Ūdrio ariją iš vienos žymiausių lietuviškų operų „Pilėnai“. Į šią ariją kompozitorius įaudė kilniausius tautos idealus: ryžtą aukotis, meilę savajai žemei ir ištikimybę jai.
„Pilėnai“ – romantinio stiliaus istorinė herojinė opera su realizmo bruožais. Kūrinys labai dramatiškas, bet jame yra ir lyrinių scenų. Lyriniuose operos epizoduose aiškiai jaučiamas nacionalinis koloritas, atsispindi gilus liaudies poezijos, muzikos pajautimas. Iš liaudies melodijų sukurti Eglės ir Ūdrio paveikslai, iš tautos intonacinių ir ritminių elementų išplėtota monumentali Pilėnų ir Margirio tema. Liaudiškos intonacijos ypač ryškios Eglės partijoje. Išradingos ir nepagrindinių veikėjų muzikinės charakteristikos. Operos muzika melodinga ir paprasta, jai būdinga muzikinės kalbos aiškumas, vokalo įvairumas, vyrauja melodinis elementas.
Šioje pirmojoje operoje Vytautas Klova atskleidė melodisto talentą, kūrybinę brandą, pasiekė didelio populiarumo ir pelnė lietuvių operos klasiko vardą. Pasitelkdamas vis naujus melodinius resursus kompozitorius sukūrė kontrastais grįstą draminę sintezę. Dėl melodingumo, artimumo tautos kūrybos dvasiai opera labai išpopuliarėjo, buvo mėgstama atlikėjų ir publikos, ypač plačiai iki šiol atliekamos jos arijos, reikšmingi chorai, tarsi didžiuliai paveikslai masinėse scenose kartu su orkestro faktūra ir liaudies intonacijomis. Tai epinio žanro kūriniui suteikia didingumo.
Operos „Pilėnai“ idėją pagimdė bičiulių Vytauto Klovos ir Jono Mackonio pokalbiai apie tautos didvyrišką praeitį. Jos libreto pagrindą sudaro XIV amžiaus metraščiuose aprašytas dramatiškas įvykis – Pilėnų žūtis. Pagal metraščius, 1336 metais Pilėnų pilis netikėtai buvo užpulta kryžiuočių. Negalėdami atsilaikyti įnirtingoje kovoje prieš žymiai gausesnį priešą ir nenorėdami pasiduoti vergijon pilėniečiai su kunigaikščiu Margiriu priešakyje pasiryžta žūti savo pačių susikurto laužo liepsnose. Pasiremdamas šiuo istoriniu faktu Jonas Mackonis sukūrė operai libretą, pagrįstą pasakojimu apie herojišką pilėniečių kovą ir jų žūtį.
Libreto autorius Jonas Mackonis ir kompozitorius Vytautas Klova buvo seni bičiuliai, tad jų kūrybinis darbas prie operos „Pilėnai“ vyko darniai. Jūratė Kovienė savo atsiminimuose apie šį tandemą rašo: „Dirbant mokykloje, Kauno jaunimo teatro režisierius V. Sipaitis pasiūlė mokinių spektakliui „Pelenė“ parašyti muziką. Tai buvo pirmoji mini opera, kurią atliko moksleiviai. Tuo metu Vytautas Klova dar tik studijavo kompoziciją konservatorijoje.
Dar besimokydamas Dailės institute, Vytautas vadovavo saviveiklai. Gal ką ir pats parašydavo. Susibičiuliavo su tapybą studijavusiu Jonu Mackoniu. Šis paprašė parašyti dainą sopranui jo paties tekstu, mat buvo nusižiūrėjęs dainininkę. Vytautas neskubėjo. Ir gerai. Netrukus Jonas atskuba: Žinai, neberašyk sopranui. Rašyk mecosopranui.
Įkrito Jonui į akį Liudmila Kazanaitė, kuri mokėsi konservatorijoje vokalo klasėje pas dėstytoją Barniškį. Graži, liekna blondinė, malonaus tembro mecosopranas. Liudos tėvas Kazanas buvo sušaudytas lageryje, broliai partizanai irgi žuvę. Motina nuteista dešimčiai metų kalėti lageryje. Partorgė Naktinienė apsiėmė globoti, perauklėti Liudutę. Gal todėl ji ir buvo konservatorijoje.
Liudos ir Jono draugystė baigėsi vedybomis. Nepabijojo Jonas prarasti savo karjerą, vesdamas nuotaką iš tokios šeimos. Vieniša našlaitė atsirėmė į tvirtą Jono petį.“ (Jūratė Klovienė, Vytautas Klova, p. 32–33.)
Nedideliame kompozitoriaus bute skambėjo pirmieji melodijų bandymai – jis prisipildydavo viltingo jausmo, kad gimsta kažkas ypatingo. Vienas rašė muziką, kitas – tekstus, abu drauge nuolat diskutavo, taisė, ginčijosi, bet neatsisakė pradėtos idėjos. Kompozitoriaus žmonos Jūratės prisiminimuose juntamas tikras kūrybos džiaugsmas, iš kurio radosi opera, ilgainiui tapusi tautinio pakilimo simboliu: „Tarp Jono ir Klovos gimsta idėja rašyti operą „Pilėnai“. Nepaprastai gera tema, ypač šiems laikams, kai reikia tautai priminti jos didvyrišką praeitį. Sutarė. Jonas imasi rašyti libretą, kuris buvo svarstytas, kaltas prie kryžiaus daug kartų. Dzūkas su žemaičiu neatsisakė idėjos, nepasidavė.
Vytautas pradėjo rašyti. Pirmąją ariją iš antrojo veiksmo savo gražiu mecosopranu pabandė padainuoti Liudmila. Mūsų mažame butelyje gimsta Mirtos arija. Skamba! Yra vilčių, kad seksis ir toliau. Dirba jaunas kompozitorius ir jaunas dailininkas libretistas.
Jonas Mackonis kilęs iš dainų krašto – Dzūkijos. Rašydamas tekstus, girdi muziką. Kritikuodavo, kad jo tekstai pernelyg liaudiški, bet buvo muzikalūs. […] Operos spektaklį ruošėsi diriguoti patyręs dirigentas I. Altermanas, kuris mielai teikė patarimus ir dėl operos orkestruotės. Visi buvo geranoriški. Spektaklio režisierius Juozas Gustaitis, dailininkas Juozas Jankus. Ruošėsi su dideliu entuziazmu. Sumanė statytojai nuvažiuoti į Punios piliakalnį, kur, anot legendos, vyko garbingoji tragedija. Kalno apačioje vingiuoja Nemunas, apie patį piliakalnį būta gilių griovių, kitoje Nemuno pusėje – Punios šilas. Skardžiai dainuoja dzūkų piemenėlis – pilėnaičių
ainis. Man atrodo, kad visa tai turėjo įtakos spektaklio atmosferai. Libretas vis dar būdavo paredaguojamas. […]
Madingos tuomet buvo perklausos. Libreto perklausoje būta įvairių pasisakymų. Kai kam kliudė, kad nėra socialinio motyvo. Prasidėjus generalinėms repeticijoms, buvo nutarta surengti operos „Pilėnai“ spektaklio peržiūrą, kuri įvyko gegužės pradžioje. Joje dalyvavo daug muzikos veikėjų, kompozitorių, muzikologų. Peržiūra praėjo gerai. Atrodo, J. Čiurlionienė pasakojo, kad vyriausybinėje ložėje sėdėjęs kultūros ministras Juozas Banaitis nubraukė ašarą.“(Jūratė Klovienė, Vytautas Klova, p. 41–42). Nors būta ir priekaištų, anot Jūratės, teatro administracija, laikėsi tvirtai: „Pilėnai“ buvo pirmoji sovietmečiu pastatyta opera, sužadinusi patriotinius jausmus. Pagarba ministrui J. Banaičiui. Jis daug prisidėjo, kad šis kūrinys išvystų rampos šviesą.“ (Jūratė Klovienė, Vytautas Klova, p. 43).
„Pilėnai“ įtvirtino Klovą kaip kūrėją, bet Konservatorijoje kilo abejonių dėl jo tinkamumo pedagoginiam darbui. Jūratė Klovienė atsiminimuose rašo: „Netrukus, po kelių dienų, Vytautas buvo pakviestas užeiti pas konservatorijos direktoriaus pavaduotoją mokslo reikalams p. J. Tamuliūną. Jis Vytautui pasakė esąs įpareigotas pranešti, kad, Mokslo tarybos nuomone, tokios operos rašymas gadina muzikantą, ir kad Vytautas nepraėjo pedagogų konkurso. Todėl esąs atleistas iš darbo. Konservatorijos rektorius tuo metu buvo J. Karnavičius. Vytautas kreipėsi į kultūros ministrą J. Banaitį, papasakojo, kad dėl rašomos operos netekęs darbo konservatorijoje. Supykęs ministras telefonu paskambino konservatorijos rektoriui J. Karnavičiui: Kas ten pas jus vyksta? Kad man viskas būtų sutvarkyta. Ministras Vytautui pasakė: Eikite, viskas bus gerai. Padėkojęs už pagalbą, Vytautas išėjo. Taip ir liko jis konservatorijoje, išdirbo joje 40 metų.“ (Jūratė Klovienė, Vytautas Klova, p. 43).
