Lietuviškai ši knyga pirmą kartą pasirodė 1992-aisiais, tačiau šis leidimas buvo nepilnas ir netikslus. Poema buvo išversta iš 1989 m. V. Muravjovo suredaguotos ir sutrumpintos originalo versijos ir nuosekliai sucenzūruota, keiksmažodžius pakeičiant sunkiai suvokiamais trumpiniais. Naujame „Kitų knygų“ leidime pateikiamas naujas Dalios Saukaitytės vertimas iš rankraščio originalo, kuris 1973-iaisias buvo publikuotas Jeruzalėje leistame žurnale „Ami“.
Poemos „Maskva–Petuškai“ siužetas daugeliui turbūt žinomas. Autoriaus prototipas – intelektualus girtuoklis ir liaudies filosofas Venička, nubudęs nežinia kokioje laiptinėj ir kamuojamas baisių pagirių, sėda į elektrinį traukinį Maskva–Petuškai, kad aplankytų mylimąją ir trejų metukų sūnelį, jau pažįstantį raidę „J“. Paprasta kelionė virsta metafizinės utopijos ir dvasinio idealo paieškų odisėja. Venička klaidžioja vingiuotais nuskaidrėjusios pasąmonės labirintais, cituoja Bibliją ir marksizmo klasikus, filosofuoja su Dievu bei angelais ir (žinoma!) kiekvienoje stotelėje malšina nenumaldomą sielos troškulį.
Venediktas Jerofejevas (1938–1990) – vienas „undergraundinio“ literatūros postmodernizmo pradininkų – gimė Murmansko srities kaimelyje „Neva-2“. Tėvas buvo represuotas ir išsiųstas į lagerius, tad Venička augo vaikų namuose. Aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą. Ėmė studijuoti filologiją Maskvos valstybiniame universitete, tačiaunetrukus buvo pašalintas už paskaitų nelankymą. Dėl tos pačios priežasties buvo išmestas iš dar trijų aukštųjų mokyklų.
Per 1958–1975 m. pakeitė 12 profesijų: dirbo mūrininku, tinkuotoju, pagalbiniu darbininku, bibliotekininku, stiklo taros supirkėju, milicijos budinčiuoju, kūriku, laborantu, kelių darbininku... Visą laiką rašė.
Dar būdamas 17-os, parašė veržlius ir energingus „Psichopato užrašus“, kurie išleisti tik 1995-aisiais. 1962 m. sukūrė filosofinio žanro apysaką „Geroji žinia“, 1970 m. – poemą „Maskva–Petuškai“, 1973 m. – esė rinkinį „Vasilijus Rozanovas ekscentriko akimis“, 1985 m. – pjesę „Valpurgijos naktis, arba Komandoro žingsniai“, 1988 m. – koliažą „Mano mažoji leninijana“. Po mirties atskira knyga, pavadinta „Nenaudinga iškasena“, buvo išleistos jo užrašų knygelės. Pats autorius sakėsi 1972 m. parašęs romaną „Šostakovičius“, tačiau buvęs apvogtas elektriniame traukinyje – rankraštį kažkas „nušvilpęs“ kartu su dviem neaiškaus gėralo buteliais.
Įdomi ir poemos „Maskva–Petuškai“ sukūrimo istorija. Ją V. Jerofejevas pradėjo rašyti 1969 m. sausio 19 d. Anot autoriaus, tai buvo metas, kai jis „galų gale atrado savąją rašymo manierą“. 1970-ųjų vasarą knyga ėmė plisti iš rankų į rankas samizdato būdu. Autorius buvo apstulbęs. Juk jis poemą parašė „jokių pretenzijų neturintiems 7–8 savo draugams, kad šie galėtų dešimt puslapių pasijuokti, o vėliau aštuonis puslapius nuliūsti ir susimąstyti“.
1973 m. poema buvo pirmą kartą publikuota Jeruzalėje platintame rusų imigrantų žurnale „Ami“. 300 egz. tiražu išleistą žurnalą finansavo neseniai įsikūrusi mažytė liberalų partija, tikėdamasi pritraukti imigrantų balsus. Po mėnesio partija nutraukė savo veiklą. 1976 m. „Maskva–Petuškai“ buvo išleista anglų, lenkų ir prancūzų kalbomis. 1977 m. Paryžiuje įsikūrusi „YMCA-Press“ leidykla išleido kūrinį atskira knyga. Tai pirmasis poemos leidimas rusų kalba. 14-ame Prancūzijoje platinamo žurnalo „Kontinent“ numeryje pasirodė pirmoji anoniminė poemos recenzija.
1988-ųjų pabaigoje poema buvo pirmą kartą publikuota Sovietų Sąjungoje. Paradoksalu, kad ji pasirodė M. Gorbačiovo antialkoholinio vajaus laikais ir buvo paviešinta žurnale „Blaivybė ir kultūra“. 1989 m. SSRS leidykla „Prometej“ poemą išleido atskira knyga. Autorius leidyklai iškėlė sąlygą, kad knyga būtų parduodama už 3 rublius ir 62 kapeikas – būtent tiek knygos rašymo laikais kainavo butelis degtinės.
1990 m. Maskvos leidykla „Interbook“ išleido poemą milžinišku 450 000 egz. tiražu. 1992 m. didžiuliu 30 000 egz. tiražu „Maskva–Petuškai“ pasirodė ir lietuviškai. Šiandien Lietuvos skaitytojai gali mėgautis nauja poligrafijos kokybe ir tiksliu vertimu iš V. Jerofejevo rankraščio originalo.
