Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 13d. 11:32

Išrinktas Kristinos Sabaliauskaitės trumpojo rašinio konkurso nugalėtojas

Pagrindinis konkurso prizas
Organizatorių nuotr. / Pagrindinis konkurso prizas

Praėjusią savaitę buvo paskelbtas rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės kartu su leidykla „Baltos lankos“ organizuoto trumpojo rašinio konkurso nugalėtojas. Ketvirtus metus iš eilės vykstančiame konkurse išbandyti jėgas buvo kviečiami 8–12 klasių ir jas atitinkančių gimnazijos klasių moksleiviai. Šių metų tema „Mano demonai“ pakvietė griebti neatsiejamą žmogiškosios brandos palydovą – vidinį demoną – už ragų ir jį aprašyti. Konkursas sulaukė rekordinio dalyvių skaičiaus.

„Stebina – geriausia prasme – raštingumas ir gebėjimas atvirai kalbėti žiūrint į veidrodį. Dėmesio, mamytės ir tėveliai, tamstos mokytojos ir mokytojai, – jūs net neįsivaizduojat, kokiu greičiu ir dėl ko plaka jūsų vaikų širdelės. Jie beveik neturi vilties, kad jų balsai bus išgirsti. Ir dar: paliesta, išprovokuota skaudi tema, apie tai mokykloje nekalbama arba kalbama labai nedaug ir netiesiogiai, skaitant, pavyzdžiui, Faustą, bet efektas įdomus: labai sumažėjo mokykliniams rašiniams būdingų klišių, kalba kur kas gyvesnė ir gilesnė, o dramatizmas tikras. Kaip mokyklai reikėtų daugiau tokių gyvenimo gūsių“, – apie skaitant darbus kilusias mintis pasakojo vertinimo komisijos narys, vadovėlių autorius, leidėjas Saulius Žukas.

„Sutinku su Sauliumi Žuku, kad išgirdome autentiškus jaunų žmonių balsus, atsikračiusius „rašinėliškų“ klišių, nustebinusius gilia ir tikra kalbos pajauta. Skaitant konkursui atsiųstus rašinius ir mano širdis plakė tankiai: skaudėjo. Jaučiausi, tarsi vėl būčiau septyniolikos metų. Norėjosi, kad galėčiau su kiekvienu atsisėsti kartu ant vienatvės suolelio kur nors apleistame užkampyje ir pasakyti: bliamba, taip gerai atsimenu ir tebežinau, kas tai yra. Buvo tikrai labai sunku išrinkti laimėtojus, nes kiekvienas rašinys yra parašytas „krauju“. Bet jau vien tai, kad išdrįsote taip atvirai, taip drąsiai rašyti, yra jūsų pergalė. Juk demonai ir chimeros kerojasi tyloje ir abejingume. Nesate vieni ir vieniši – tiesiog turime daugiau kalbėtis. Jei nedrąsu – kalbėkimės per kūrybą“, – sakė Kristina Sabaliauskaitė.

Šiais metais geriausiu rašiniu išrinktas Vilniaus Užupio gimnazijos IV klasės moksleivio Nikolajaus Elkanos Eimučio kūrinys (mokytoja Lina Cholinienė).

Šį rašinį galite rasti teksto apačioje.

K.Sabaliauskaitės teigimu, Nikolajaus rašinys sužavėjo ne tik savo brandumu, filosofiškumu, bet ir gilia pastanga tamsius, šaltus, šiaurietiškus autoriaus demonus užčiuopti ir įveikti apmąstymo šviesa.

Antroji vieta atiteko Kauno „Saulės“ gimnazijos IV klasės moksleivei Kotrynai Stankevičiūtei (mokytoja Auksuolė Marčiulionienė), o trečioji – Vilniaus Užupio gimnazijos IV klasės moksleivei Augustei Kotrynai Verikaitei (mokytojas Alius Avčininkas).

I vietos nugalėtojas bus apdovanotas išskirtine Kristinos Sabaliauskaitės dovana – tetralogijos Silva rerum I–IV dalimis su autorės autografu bei auksine plunksna. II ir III vietos nugalėtojus leidykla apdovanos savo įsteigtais prizais.

Nikolajaus Elkanos Eimučio rašinys „Mano demonai“

Et, dar ne rytas – pirma mintis, šaunanti į galvą, kai pajunti, kad smegenys lakoniškai priima sąmonės diktatūrą. Ramindamas vidujai kylančias reakcijas mėgaujiesi sapninga tyla, kurią po nakties dar gali šiek tiek užuosti. Aišku, nė kiek nejudini kūno. Kitaip sugrįžtum ne tik į laiką (kurį, šiaip ar taip, vangiai jauti), bet ir į erdvę. Vienas velnias sakė, jog pasaulio pirminis pradas turi būti laikas ir erdvė. Jis taip pat bruko, kad subjektas visada suponuoja objektą. Filosofinei doktrinai išvalius ir paruošus naujai dienai smegenų rieves, imi svarstyti, ar išvis verta keltis. Juk jei tu neatsimerksi, pasaulio šiandien nebus. Taip mãno demonai.

Naktis apskritai yra smagus laikas. Kažkas kalbėjo apie jos sakralumą, dvasingumą, bet vien tai, kad naktimi mėgautis gali visi, man suvirpina širdį. Liguistai praleidęs dieną vis tiek atsidursiu horizontalėje. Arba kaip atgailaujantis teisėjas prancūzas kur nors trinsiuosi ir į plaučius trauksiu ramų orą. Sutemus prarandu galimybę matyti detales. Tiesa, ir paprastai jų ne itin daug pastebiu, tačiau guodžia tikimybė: gal kas kris į akį. Tamsoje jos nebėra. Aplinka užglaisto savo ydas deficitu – šviesos ir garsų trūkumu. Susiliejantis su tamsiu fonu biustas traukia labiau nei ryškiai apšviestas monumentas. Ne tiek estetiškumu, kiek supančia ramybe, mįslingumu. Kuo mažiau rėkiama į akis, tuo lengviau kūnas gali atsipalaiduoti, tuo paprasčiau panirti į gamtos hipnozę ir pripiešti trūkstamas vaizdinio detales pagal skonį. Tamsa tam puiki substancija. Juolab kad užsimerkęs nematau balto popieriaus lapo – už vokų drobė juoda – visų spalvų mišinys. Iš jo ir kuriuosi papildinius užtamsintam kambariui, gatvei, miestui, pasauliui. Net juokinga – pripiešdamas detales erdvei aš transformuoju savo aplinką, lyg būčiau koks raganius. Ritualo metu iki tol nueiti atstumai, išsakyti žodžiai, rankų mostai susilieja į vienį ir prišaukia naują viziją, kuri kaip mažytė dėlionės dalis papildo visumą. Kas tai?.. Taip, màno demonai.

Vaikai turi gerą intuiciją, sako, jaučia ne tik pyktį, bet ir dvasias, vėles. Kai buvau mažas, bijojau tamsos. Įtariu, jau tada nutuokiau, kad joje kažkas tūno, tik dar neturėjau sąmoningumo tą slėpinį įminti – dėlioti buvau vos pradėjęs, demonai vis dar slėpėsi po lova. Tačiau vis tiek mano tiltas tarp vidaus ir išorės, mediatorius tarp sąmonės ir pasąmonės jau buvo nakties atmosfera. Manyje ji užfiksavo savą tėkmę lėto laiko, kurios pradžia – vaikystės paslaptis. Ir dabar sutemus niekur neskubu, nemirksėdamas žiūriu į savo vokų vidinę pusę, išnyksta prarastas laikas. Tiesiog gana paprasta susitapatinti su reiškiniu, uždangstančiu detales; taip slapstaisi ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Išties, noriu elgtis kaip koks burtininkas: mano šešėlio asociacija nėra nei blogis, nei piktadarystės, ji – mįslė, kurios atsakymo logiškai įvertinti negalėčiau, nes besistengiant ją įminti pasikeis visa moralė ir išeis šnipštas. Didžiausia kiaulystė, kad būtent ten ir slypi visi nuostatai – mano demonuose...

Stengtis kažką aiškiai apibrėžti visuomet yra bergždžia ir vaikiška, nes kitaip nebūtų smagu, tad stoju greta Ingmaro Bergmano, norėdamas sukonkretinti savo vidaus demoniją. Jaučiu, kad, kaip ir dramaturgo, mano pasaulyje ji yra viskas: kiekvienas kūno troškimas, smegenų kibirkštis, skrandžio gurgtelėjimas, rankos virptelėjimas kuria naują demoną arba yra negęstantys senesniųjų siluetų sintezės ratilai. Paprastas išskirstymas į darbo, profesijos, katastrofos gaivalus, „išblyškę, bet dailiai apsirengę“ demonai manęs netenkina – pernelyg buitiška, trūksta misticizmo, nelinksma. Nepajėgčiau pakilti į tokias arogancijos aukštumas, kad apibūdinčiau energijų knibždėlyną kaip chaosą ar kažką, kas bent kiek primintų kilnųjį graikų panteoną. Tačiau laiko kaip dievybės sampratai darau išlygą, nes kitaip neišsisuksiu vien remdamasis sava pompastika. Stichijai visuomet reikėjo atnašauti, kad ir kokio prado ji būtų. Elementaru, kad aukoti pridera ir tam, kas slypi many. Sakyčiau, kad net turiu atskirą prižiūrėtojų padalinį, kuris tas aukas surenka, – prisiminimų demonai, pavaldūs užmarščiai. Jie – padarai, ryškiausiai kuriantys mano savastį, apibrėžiantys ribas tarp to, ką patyriau, ko nežinau, ir to, kas išvis mano nekukliam asmeniui bus neskirta. Turbūt sunkiai rasčiau reikalingesnį ir brangesnį elementą tam, kas esu šią akimirką, nes būtent tai ir apibūdina mano būtį. O, kokia fantasmagoriška ir vertinga tampa tai dovana! Lengva atiduoti tai, ko ir taip nereikia; grožis slypi žinioje, kad atsisveikinama visiems laikams, – davinys dar neseniai turėjęs atsiminimų pavidalą, paliks savo vietą, prisijungs prie užmirštųjų gretų. Miegant korifėjai gauna kas geriausia ir sukuria naują demoną. Taip iš giliausių atminties klodų siurbiami syvai, nyksta praeitis. Laikui dar leidžiant egzistuoti, galiu ir apie demonus pamanyti.

Norėčiau tikėti, kad mano demonai turi daugybę pavidalų, – juk nesielgiu kasdien kaip prisukamas robotas. Tačiau materialioje erdvėje egzistuoja tik vienas jų kūnas – aš. Aiškaus atsakymo į klausimą, kas mus tikrai susieja, nėra. Iš vienos pusės – savo gyvenimu prišaukiu, išsikviečiu, o kartais net sukuriu gaivalus, iš kitos – egzistuoju kaip jų dirbinys, vidinių pajėgų mistinės mašinerijos suformuotas golemas. Turbūt teisingos abi perspektyvos: dvasios plotmėje dėl pagarbos, patoso ir didybės pertekliaus mano kūrėjai atitiktų tai, ką Karlas Gustavas Jungas apibūdino kaip anima archetipą, tikslą, antrą pusę, o Žemėje jie – „aš“ kūnas. Tai, ką regiu, visa erdvė, aplinkos peizažai, gamtos didybė, begaliniai miesto gatvių labirintai, tai, kas lieka už nakties tamsos, – mano išorės demonija. Ji įsikūnija į priešais stovinčių žmonių kūno kalbą, žvilgsnius, ištartus sakinius, į prie namų durų snaudžiančias laukines kates, slampinėjančius šunis ir išreiškia tai, ką dviguba sąmone, jos išburtu kūnu noriu matyti, apčiuopti, jausti. Animalistinės skrandžio ir abstrakčios proto smegenys selektyviai pabrėžia tik gyvybiškai svarbius ir estetiškai patrauklius, tenkinančius ego vaizdinius. Pasirenku tik tuos išorės demonus, kurie yra mano viduje. Mūzos, įkvepiančios kurti, vienadienės inspiracijos, norai, troškimai, vertybinės nuostatos, susikurtos iš to, ką pasirinkau regėti, – vidaus demonija. Tačiau pradžioje neturėjau moralinio kriterijaus, pagal kurį galėčiau vertinti, ką noriu matyti, tad išorė buvo beribis vidaus tęsinys. Ir dabar tą ribą suvokiu tik kaip abstrakciją... Tad dabar tenka pripažinti tai, ko nebūčiau suvokęs vaikiškomis rankomis grabaliodamas po lova: mano demonai yra ir viduje, ir išorėje, jie patys kuria save, kuria ir mane, o koncepcija, bandanti išaiškinti jų egzistenciją, susipina dar tą pačią naktį, nepramerkus akių, kurios dar tik ruošiasi kitos dienos pasaulio vaizdiniui.

„Atgal ir į priekį – vienodai žengta, / viduj ar išorėj – lygiai ankšta...“ – rašė Henrikas Ibsenas misticizmo persmelktoje pjesėje Peras Giuntas. Šie žodžiai vėl sukelia norą panirti į naktį, atgaivina likusią atmintį. Jei laikas ir erdvė iš tiesų yra egzistencijos pamatai, tuomet tavo demonas, priimantis atsiminimų auką, kūnas, kaip homunkulas, priglaudžiantis gyvybę, tiesiog yra viena dalis to, apie ką mąstei. Jei šiandien pasaulio nebus, o rytoj vėl atsiras, jis skaičiuos laiką, tarsi dienos tarpo net nebūtų buvę, nes tu – demonas...

Pranešimas spaudai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/