Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Išrinktas Kristinos Sabaliauskaitės trumpojo rašinio konkurso nugalėtojas: skaitykite pirmąją vietą laimėjusį kūrinį

Konkursas
Leidėjų nuotr. / Konkursas
Šaltinis: 15min
0
A A

Išrinktas jau antrus metus vykstančio Kristinos Sabaliauskaitės ir „Baltų lankų“ leidyklos organizuojamo trumpojo rašinio konkurso nugalėtojas. Šių metų rašinio tema – „Mano odisėja“.

Moksleiviai buvo kviečiami rašyti apie įsiminusią, kuo nors nepaprastą kelionę, kurios metu jie daug ką sužinojo, suprato apie save ir kitus žmones bei apie mus supantį pasaulį.

Leidyklos „Baltos lankos“ atstovai komentuoja, kad šiais metais konkursas sulaukė itin didelio susidomėjimo. „Tikėjomės sulaukti nemažai rašinių, tačiau, kai suskaičiavome, kad jų gavome beveik du šimtus, tikrai nustebome. Stiprių kandidatų buvo ne vienas, tad atrinkti geriausius buvo išties sunku. Moksleivius raginome pasakoti atvirai, nevengti jiems rūpimų problemų aštrumo, nebijoti kritiškai vertinti ar nuoširdžiai pasidžiaugti, kalbėti ne mokyklinio rašinio forma, o savo literatūriniu balsu. Perskaitėme daug įdomių ir nuoširdžių istorijų apie keliones tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, taip pat vidines keliones, kurios žavėjo, šokiravo, kėlė šypseną, o kartais didelį susirūpinimą, mat išryškėjo šių dienų paauglius kamuojančios vienatvės, nesupratimo, pasitikėjimo savimi bei atstūmimo problemos,“ – teigia leidyklos „Baltos lankos“ direktorė Austė Šaliamoraitė.

K.Sabaliauskaitės teigimu, šis rašinys pasižymi išskirtiniu vizualumu, autoironija, visos aprašytos detalės yra reikšmingos, rašinio intriga tekste atskleidžiama raiškiai ir nuosekliai.

Šiais metais geriausiu rašiniu išrinktas Šakių „Žiburio“ ketvirtos gimnazijos klasės moksleivės Vaivos Frančiakaitės kūrinys (mokytoja Vita Valuntienė). K.Sabaliauskaitės teigimu, šis rašinys pasižymi išskirtiniu vizualumu, autoironija, visos aprašytos detalės yra reikšmingos, rašinio intriga tekste atskleidžiama raiškiai ir nuosekliai. Antroji vieta atiteko Kauno Jono Jablonskio gimnazijos trečios gimnazijos klasės mokinei Ievai Bankanovaitei (mokytoja Nijolė Simanavičienė), o trečioji – Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio trečios gimnazijos klasės mokiniui Mindaugui Jankauskui (mokytoja Asta Mazūraitė).

I vietos nugalėtojas apdovanojamas išskirtine Kristinos Sabaliauskaitės dovana – "Silva rerum: tetralogijos I–III dalimis su autorės autografu bei auksine plunksna. II ir III vietų nugalėtojai bus apdovanoti leidyklos įsteigtais prizais. Visų prizinių konkurso vietų laimėtojai bei jų draugai ir šeimos nariai bus pakviesti į nemokamą ekskursiją „Vilnius K. Sabaliauskaitės romane Silva rerum III“. Šį prizą įsteigė Vilniaus turizmo informacijos centras (www.vilnius-tourism.lt).

Čia siūlome perskaityti nugalėtojos rašinį.


Mano odisėja

Dar nepradėję sprogti medžiai stovi kietoje žemėje, tikriausiai nekvepia lietumi. Dairausi ir ieškau akimis pavasario – ne, čia dar neatėjo. Šaltas jo nebuvimas – pasitraukiu nuo lango. Trumpam, bet tuoj grįšiu, kad nepražiopsočiau tylaus jo pasisveikinimo.

Koridorius tuščias. Už vienų durų girdisi murmesiai, kitur visai tyku. Sienų pilkumas su riebaluotų pirštų atspaudais primena dar aklinai aptraukusį vandenis, bet jau tamsų, dėmėtą ledą. Jei greitai neatšils, žuvys ims dusti. Pavasari, paskubėk.

– Labas! – taria.

Ne, ne pavasaris, o tas, kuris vakarais ateina čia, iš antro aukšto, žiūrėti televizoriaus ir ant kurio kojų bent viena kojinė visada išvirkščia ir labai nepatogiai susisukusi. Jau ruošiausi, taip pat garsiai, kaip geram pažįstamam, atsakyti, bet šiandien jis basas, o televizorius bus įjungtas tik prieš vakarienę. Tyliai sušlamu pasisveikinimą, neaiškiai, tik iš mandagumo – nenoriu, kad mano tyla jį įžeistų. Apmaudu, maniausi jį pažįstanti. Išskalbtos kojinės tikriausiai neišdžiūvo ant leisgyvio radiatoriaus. O kur jis eina rytais? Ne, aš negaliu laikyti žmogaus pažįstamu žinodama, tik iš kurios pusės jis atėjo. Su tokiais tegaliu sveikintis balsu, ne širdžia. Vakare, išdžiūvus kojinėms, gal vėl būsim artimi.

Slenkstis man primena, kad einu ne viena. Kompanionę perkeliu per jį, stumteliu priekin savęs, paskum uždarydama duris, kurias gailiai pravirkdau. Užsirakinu iš vidaus. Grindys šlapios ir smirda chloru. Kol aš rymojau lange laukdama pavasario, kažkas skuduru išvedžiojo grindų purvą, dezinfekavo klozetą ir vonią. Čia balta ir šalta. Įsitveriu į spintelę, stovinčią šalia kriauklės, ir iškart ryžtingai ją trukteliu link savęs, kaip užsispyrusį šunį, per ilgai uostantį gatvės žibinto stulpą ir nereaguojantį į šeimininko raginimus eiti toliau. Velku ją nuo vieno pasienio į gretimą, kurio paluby pailgas langas, savo rėme turintis rankeną.

Man visada smalsu, ar langų rankenos ligoninėse yra susivienijusios į kokias nors partijas priklausomai nuo to, kurioje rėmo pusėje yra. Nes nuo jų šiek tiek dvokia politika. Visur kitur sutinkamos rankenos sukiojasi, geriau ar blogiau atlieka savo darbą, duoda rezultatą, o jei kokia nors viena ir visai nenaudinga, tai tik dėl asmeninio ribotumo, bet ne dėl pašaukimo. O štai ligoninėse esti kitaip. Tenka pasitenkinti vien mažomis orlaidžių svirtelėmis, mat surasti savo funkciją atliekančią lango rankeną – sunkus darbas, visos jos statiškos ir net labai prašomos nesidalina tuo, kas kitoje jų pusėje, nebent viena kita. Lengviausiai pasiekiama ši, tualeto paluby.

Mano tempiama spintelė net urzgia iš nepasitenkinimo. Numatyta trajektorija nesiekia poros metrų. Įveikusi ją grįžtu savo palydovės, stovinčios padury. Ji įsitempusi laikosi mano rankos. Spintelė truputį prasivėpusi, lyg žiodamasi kažką ištarti. Rėžk! Juk turi ką, matei tai, į ką kiti niekad nežiūri. Ką suvokei tame? Išsiliek! Tyli. Tik vienas naktipuodis nebylės viduje barkšteli. Tikrai mielai išklausyčiau ir jį, bet jam, nepratusiam bendrauti akis į akį, tikriausiai sunkiai dėliojasi žodžiai. Neturiu laiko tuščiai laukti jo susikaupimo, todėl uždarau spintelę. Užsiropščiu ant jos viršaus, vos pasiekdama rankeną, atidarau langą. Matau tik siaurą ruoželį dangaus monotonijos. Jei nežinočiau, kad tai dangus, drįsčiau sakyti, jog tai baloje sutrypta šilkinė skara, labai greitas judėjimas, kurio neįžiūriu, ar tiesiog aš, tu arba niekas. Bet žinojimas man tai draudžia. Traukiu į save šaltą orą, net gelia krūtinę. Lietum nekvepia. Mano prielipa palydovė tikriausiai jaučia šiame šaltyje esanti šios nebylios pretenzijos adresatė, nes dėl neišvengiamos jos draugijos trečia diena žvelgiu tik į lango rėme telpantį peizažo fragmentą, kvėpuoju dešimtis kartų tuo pačiu oru. Ištiesiu rankas į viršų ir pasistiebusi įsikabinu į lango atbrailą, bandau bent nosį iškišti laukan. Nepavyksta. Kompanionė net įsirėžusi tempia vieną ranką žemyn. Pajutus skausmą nesipriešinu, nuleidžiu rankas žemyn. Įprotis. Kateterio vamzdelyje pasirodo šiek tiek skaisčiai raudono kraujo, pleistras irgi vos vos parausta. Kažin ar ji patenkinta tokiu mano sutramdymu, ar šypsosi piktdžiugiškai. Bet neatsisuku pažiūrėti. Stoviu smakrą parėmusi ant palangės, kaip mano kaimynės labradoras, laukiantis jos grįžtančios iš darbo.

Pavasari, o kur tu?

Šalta, imu nežymiai virpėti. Už durų pasigirsta tolimas bruzdesys, balsai. Tuoj į duris pradės baladotis nemigos kankintos ir pilnomis pūslėmis viso aukšto močiutės. Uždarau langą, ropščiuosi žemyn nuo dejuojančios spintelės. Stumiu verkšlentoją atgal, prilaikau dureles, kad neatsidarytų. Ji inkščia. Būta ko, tik paliesk, ir jau skundžiasi, kaip nemėgstu tokių. Įsitveriu lašelinės, stumiu ją prieky savęs. Man atrodo, ji neširsta, nepyksta ant manęs už maištą. Kateteryje kraujas jau tamsus. Vėl įveikiam slenkstį. Dar niekas nelūkuriuoja už durų. Tiesiai į mane eina dama su kaukšinčiomis šlepetėmis ir frotiniu chalatu. Jos veiksmuose įžvelgiu tikslą. Laiku išsinešdinau.

Atitraukiu akis nuo knygos. Žvilgteliu į lašelinę. Pusė. Mano klausytojas ramiai sėdi atsirėmęs į pagalvių šūsnį, tarsi soste. Geltonai oranžinės dėmės ant jo veido, akis dengia tvarstis.

...išvydęs, kad saulė krypsta vakarop, jis apsidžiaugė. Kai apgaubė žemę vakaro sutemos, Odisėjas atsisveikino su karalium... Jūs jau pavargot, man atrodo, šiandien užteks.

− Gerai. Tau jau tikriausiai visai burna išdžiūvo. Nulupk apelsiną. Kiek puslapių šiandien nusiyrėm priekin?

− Beveik septyniasdešimt. Jau sutemo, – žvilgteliu lango pusėn

− Man labai patiko kiklopo sriuba, – juokiasi jis sėdėdamas. – Ir mus dažnai kas nors taip išverda, – ir vėl kikenimas.

− O kiek kartų kas nors kiklopą išties paperka vynu, ne siekdamas išvaduoti, bet taip užleisdamas vietą prieky savęs eilėje į puodą?

− Tu niekad nematai tokių vaišių, tad neskauda. Jau nulupai? Skaniai kvepia. Duokš.

− Jūs šiandien labai džiugus, – dedu pusę apelsino į ištiestą delną.

− Tu džiugini. Nebūtų taip gera skaityti pačiam. Mano sūnus net pramokęs skaityti visada vakarais atbėgdavo su knyga, prašydamas paskaityti, gindavosi, kad pačiam skaityti ar klausyti skaitomos pasakos yra ne tas pats... Kur ta stiklinė, – graibo orą virš spintelės.

− Aš paduosiu, – stryktelėjusi sulaikau jo ranką, kad nieko nenuverstų nuo šalia lovos esančios spintelės, ir tvirtai įspaudžiu į delną stiklinę.

Klesteliu atgal į lovos kojūgalį.

− Rytoj Odisėjas pasieks Itakę, – nusprendžiu įvertinusi skirtuko padėtį knygoje.

− Jam pavyks, tik jei jo vis dar laukia. Ir tu, Penelope, jei nustosi laukti, pavasaris neateis.

Paimu iš jo rankų stiklinę, padedu atgal ant spintelės. Nepamiršusi įsikibti į ištikimą savo draugę einu link durų.

− Man išjungti šviesą, ar dar palikti?

− Lyg man būtų skirtumas, – šypsosi. – Labanakt!

Šviesos jungiklio nepaliečiu.

− Labanakt! – išeinu.

Lėtai slenku link savo palatos. Prieky manęs sujudimas. Televizoriaus ekranas užgęsta, visi kyla nuo sofos, linki vienas kitam gerų sapnų. Lyg išsiskirstantys pižamų vakarėlio svečiai.

− Labos nakties! − tariu žmogui iš aukšto, kuriame nėra televizoriaus, ir ant kurio kojų bent viena kojinė visada išvirkščia ir labai nepatogiai susisukusi. Šįvakar abi.

Grįžusi į palatą nedegu šviesos, jau miega kasdien su dukromis ir anūkais labai ilgai telefonu kalbanti močiutė.

Atsisėdu ant lovos krašto – savo Itakės kranto.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau