Pasak istorikės, 90-iniai buvo chaotiškas, greitas dešimtmetis visai Lietuvos visuomenei. Tyrėja pasakoja, jog LGBT bendruomenei šis laikotarpis buvo ypač sunkus – nebuvo staigių pokyčių, kurių kai kurie tikėjosi, buvo labai daug tylos, o kai pagaliau pradėta kalbėti šiomis temomis, jos buvo skandalizuojamos.
„Dešimtmečio eigoje stigmatizuojanti tyla apsivertė į stigmatizuojantį triukšmą“, – teigia ji.
Istorikė pasakoja, jog žurnalai gėjų bendruomenei atsirado, nes dalis žmonių šiek tiek išdrąsėjo. „Naglis“ pradėtas leisti 1993 metais, likus keliems mėnesiams iki 122-ojo Baudžiamojo kodekso straipsnio, draudžiančio lytinius santykius tarp vyrų, panaikinimo. Nors, anot K.Bėčiūtės, straipsnio panaikinimas reikšmingai nepakeitė gėjų bendruomenės kasdienybės, jis leido „Nagliui“ išlikti.
„Straipsnis buvo panaikintas labai tyliai, sunku pasakyti, kiek žmonių išvis apie tai girdėjo. Visgi, nesakyčiau, kad tai per naktį pakeitė jų gyvenimus, iš kultūrinės pusės, jie gyveno taip, kaip gyveno prieš tai“, – tvirtino tyrėja.
„Naglį“ pradėjo leisti AIDS centras, kuris jau nuo 1989 m. vis daugiau kalbėjo apie homoseksualumą ir AIDS epidemiją, bet, kaip pasakoja K.Bėčiūtė, LGBT bendruomenė buvo labai stigmatizuota, tarsi toje pačioje kategorijoje kaip narkomanai ir prostitutės. Tuo tarpu, „Naglis“ bandė būti viskas viename – kalbėjo apie saugų seksą, naujienas, renginius, bet ir bandė patraukti dėmesį erotika. Istorikė pasakoja, jog tai tuo metu buvo neužpildyta niša, Lietuvoje buvo galima rasti tik erotiką, kurioje buvo vaizduojamos moterys.
„Žurnalo redaktorius Stasys Dimbelis yra pasakojęs, kad buvo labai sunku rasti nuotraukų, nes tais laikais nelabai egzistavo autorių teisės. Dalis buvo pasiskolinta, dalis nusipirkta. Vaizdai buvo perpiešiami taškeliais, kad nesiskaitytų kaip autorių teisių pažeidimas, neva tai jau tampa atskiru kūriniu“, – pasakoja istorikė.
K.Bėčiūtė pasakoja, jog dešimtmečio pradžioje grožio standartas buvo tai, ką pavykdavo gauti leidėjams. Vėliau, ypač pakeliavus po Vakarus, vyro kūnas tapo labiau seksualizuotas, 2002 m. grožio konkurso formatu buvo išrinktas pirmasis „Misteris gėjus“. Anot jos, apie tai kalbėta ir spaudoje, bet buvo minimas tik nugalėtojo vardas, o nuotraukose jo veidas buvo užtušuotas.
Suskilusi bendruomenė
K.Bėčiūtė pastebi, jog renginiai dažniausiai vykdavo Vilniuje ir Kaune, bet šios dvi bendruomenės buvo atskiros ir susiskirsčiusios į dar mažesnes grupeles pačiuose miestuose. Tuo tarpu, pajūris, o ypač Palanga, buvo vasaros susitikimų vieta. „Naglyje“ ir „Amsterdame“, kuris atsirado 1994 m., buvo atskiri skyreliai, kur buvo aprašomi būsimi renginiai, bet informacija vistiek dažniau plito iš lūpų į lūpas.
„Žurnaluose dažnai būdavo parašyta, kad vyks renginys, bet dėl saugumo turėjai skambinti nurodytu telefono numeriu, kad sužinotum tikslią renginio vietą ir laiką“, – aiškino ji.
Visgi, tyrėja pastebi, jog šiuose leidiniuose nebuvo daug vietos homoseksualioms moterims. Žurnaluose rašyta apie lesbiečių naujienas iš pasaulio, bet jie iš esmės buvo kuriami vyrų vyrams. Anot jos, moterys Lietuvoje savo atitikmens neturėjo, nebent atskirų grupelių savilaidą.
„Tarsi buvo bandoma įtraukti moteris, nieko tokio, jei jos skaitys ar sudalyvaus kokiame nors renginyje, bet ypač erotiniai vaizdeliai ir istorijos buvo vyrams apie vyrus“, – apibendrino istorikė.
K.Bėčiūtė pasakoja, jog situacija panaši ir Vakarų Europoje. Anot jos, tai susiję su požiūriu, kad moters seksualumas tarsi neegzistuoja. Moterys taip pat dažniausiai buvo tos, kurios prižiūrėjo namus, vaikus, senolius, eidavo į darbą, todėl trečiadienio vakarą ieškoti pažinčių net neturėjo galimybių.
Anot istorikės, šie leidiniai sulaukė daug dėmesio iš valdžios, buvo daug bandymų juos cenzūruoti ir uždrausti. Nors „Naglis“ buvo oficialiai registruotas leidinys, iki 1996 m. veikė specialus įstatymas erotinei ir smurtinei spaudai prižiūrėti. To įstatymo rėmuose Vilniuje veikė Vilniaus miesto etikos komisija ir, kaip pasakoja K.Bėčiūtė, ji buvo labai arši homoseksualumo klausimu. Įvairius „Naglo“ numerius komisija buvo priskyrusi erotinio turinio kategorijai. Šiuos numerius buvo galima parduoti tik 3 nustatytose vietose visame mieste, jiems buvo taikomi papildomi mokesčiai, o tai galėjo visiškai uždaryti žurnalą.
„Komisija žurnalo redaktoriui siuntinėjo įvairius raštus, iškvietinėjo į susitikimus, rašė Sveikatos ministerijai, kad tokie leidiniai prieštarauja Lietuvos moralei ir skatina homoseksualumo „ligą“. Erotiniai leidiniai ir taip turėjo savo atskirą priežiūros įstatymą, bet leidiniai homoseksualiems žmonėms patyrė dvigubą priežiūrą“, – pasakoja K.Bėčiūtė.
Tyla, pavirtusi skandalu
Istorikės teigimu, 1995 metai yra lūžiniai LGBT bendruomenės Lietuvoje istorijoje. Jei ankščiau buvo kalbama apie užsienio žvaigždes arba abstrakčiai apie gėjų bendruomenę, tai 1995 m. spaudoje pirmą kartą prisistatė Lietuvoje gyvenančios homoseksualios poros, neslepė vardų ir pasakojo apie savo gyvenimus. Tais pačiais metais oficialiai įregistruotos Lietuvos gėjų lyga ir lesbiečių lyga „Sapfo“. Po truputį atsiranda konkretūs visuomenės nariai, apie kuriuos galima kalbėti.
„Visgi, jie susilaukė ir neigiamo dėmesio. Tai buvo patys drąsiausi žmonės ir jie nelabai galėjo nuspėti, kokių pasekmių susilauks, dalis jų daugiau nebenorėjo viešai rodytis, dalis emigravo“, – teigia ji.
Kitas kertinis momentas, anot istorikės, yra 1997 m., kai vyko pirmosios „Gėjų vestuvės“ Lietuvoje – du vyrai, Giedrius ir Algimantas, Arkikatedroje pasibučiavo ir apsikeitė žiedais. Simbolinės vedybos sulaukė itin didelės reakcijos – buvo rodomos per Panoramą, o kadangi jos vyko katedroje, į diskusiją buvo įtraukta ir Bažnyčia. K.Bėčiūtė pasakoja, jog prie reakcijos prisidėjo ir portalo GayLine.lt įkūrimas, kur šis įvykis buvo gan plačiai aptariamas. Anot jos, dalis bendruomenės iki šiol prisimeną šį įvykį kaip netikėtą, iškeliantį daug klausimų ne tik apie gėjų bendruomenė, bet ir apie santuoką ir Bažnyčią.
Visgi, istorikė pasakoja, jog šis įvykis sutapo su spaudos požiūrio į homoseksualumą pokyčiu. Anot jos, ypač bulvarinėje spaudoje, nutylėjimą pakeičia skandalizuojantys naratyvai.
„Vis dažniau kalbama apie homoseksualių žmonių bendruomenę apsimetant, kad taip bandoma supažindinti visuomenę, bet iš tikrųjų tai buvo tik būdas parduoti laikraštį. Buvo ieškoma kuo „pikantiškesnių“ istorijų, net paprastos istorijos tapo „paslapties atskleidimu“ ir skandalu“, – aiškino K.Bėčiūtė.
Istorikė pasakoja, jog tirti šios bendruomenės istoriją yra gan sunku, nes nėra jokio „centralizuoto archyvo“, atskiros grupės ir institucijos turi savo istorijas. Anot jos, galima pastebėti ir skirtumų tarp kartų – pavyzdžiui, ta karta, kuri subrendo 90-iniais dažnai iki šiol yra įsisavinę paslapties išlaikymą, nemato prasmės viešintis, nes jau ilgai taip pragyveno.
1996–1997 metais, kuomet „Naglis“ ir „Amsterdamas“ nutraukė veiklą, dalis bendruomenės perėjo į internetą. Anot tyrėjos, AIDS centras toliau leido įvairias brošiūras, bet nieko panašaus į šiuos žurnalus nebuvo.
„Renginiai ir leidiniai iš esmės laikėsi ant kelių aktyvių žmonių, o jiems pasitraukus, neatsirado, kas juos pakeistų“, – pasakoja ji.
