Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 16d. 11:20

Ištrauka iš Danijilo Granino knygos „Mano leitenantas“

Danijilo Granino knyga „Mano leitenantas“
Leidyklos nuotr. / Danijilo Granino knyga „Mano leitenantas“

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Danijilo Granino knygą „Mano leitenantas“. Tai vieno žymiausių rusų rašytojo, scenaristo, Antrojo pasaulinio karo dalyvio atidus žvilgsnis iš apkasų į siaubingą „didžiojo tėvynės“ karo kasdienybę, vadinamąją Leningrado blokadą ir pokario sovietinio gyvenimo realybę.

Knygoje – ano meto įvykių vaizdai ne maršalų ir generolų, kurie nesvyruodami į kautynių mėsmalę kišo ištisas armijas, o vieno iš tų, siunčiamų tiesiai į pražūtį, frontininkų akimis.

Didžiulių sunkumų fronte ir užnugaryje patiriančių žmonių santykių, karo baisybių fone į pirmąjį planą prasiveržia paprasto sovietų karininko – leitenanto, drauge su eiliniais kariais kasdien rizikuojančio savo gyvybe, – mintys ir jausmai. Jis yra vienas iš daugelio tūkstančių, apie kurių mirtį sovietinio Informbiuro suvestinėse būdavo pranešama tik kaip apie nedidelius nuostolius vietinės svarbos mūšiuose.

Leidyklos nuotr./Danijilo Granino knyga „Mano leitenantas“
Leidyklos nuotr./Danijilo Granino knyga „Mano leitenantas“

Nors „Mano leitenantas“ nėra autobiografinis kūrinys, bet nesunku suprasti, kad autoriaus gyvenimo, dalyvavimo kare sąsajų su knygos pagrindinio herojaus leitenanto D. patirtimi, pasaulėjauta romane esama daug. Pagrindinio veikėjo paveikslas perskiriamas, paverčiamas tomis pačiomis sąlygomis gyvenančiais dviem skirtingais žmonėmis. Romano puslapiuose tarsi atskirai veikia dvi nepanašios viena į kitą asmenybės. Vienas iš tų žmonių jaunas, impulsyvus, ryžtingas, romantiškas, o kitas – sumanus, išmokęs suktis gyvenimo rate pagal susiklostančias aplinkybes. Ir kiekvienas iš jų atrodo savaip teisus.

Šis autoriaus naudojamas metodas kaip tik padeda išryškinti nepavydėtiną paprasto sovietų kario, kaip, beje, ir paprasto civilio, likimą – beteisiškumą, visišką priklausomumą nuo viršininkų įgeidžių totalitarizmo viršūnę pasiekusioje stalinizmo epochoje.

Ištrauka iš knygos „Mano leitenantas“

Naktį buvo matyti, kaip degė Leningradas. Iš tolo liepsna atrodė menka ir nepavojinga. Pirmosiomis dienomis spėliojome ir ginčijomės: kur gaisras, kas dega. Ir kiekvienas mąstė apie savo namus, bet niekada nebuvome visai tikri, nes miestas horizonte neturėjo apimties. Jis turėjo tik iškirptą iš šešėlio profilį. Praėjo spalio mėnuo, paskui dar, dar... Miestas vis degė ir mes stengėmės nesižvalgyti. Vis taip pat tūnojome prie Puškino. Vokiečių priekinis kraštas buvo išsikišęs pleištu, kurio smaigalys visai priartėjęs prie mūsų būrio, gal per pusantro šimto metrų. Kai iš ten pūtė vėjas, buvo girdėti, kaip išgremžiamos konservų skardinės. Nuo tų garsų mums darėsi negera. Iš pradžių atrodė, kad prie bado priprasti negalima. Bet dabar tas jausmas atbuko, burna nuolat perštėjo. Dantenos sutino, pasidarė kaip vatinės. Milinė, šautuvas, net kepurė darėsi kasdien vis sunkesni daiktai. Viskas sunkėjo, išskyrus duonos davinį.

Ir dar mes girdėjome vokiečių balsus. Atskirus žodžius. Buvo žodžių, kurie nežinia kodėl iki mūsų atsklisdavo aiškiai. Kadaise mėgau vokiečių kalbą, man ji lengvai sekėsi. Tikriausiai turėjau gerą atmintį. O gal buvau gabus. Jelena Karpovna vaikščiojo tarp suolų – miela švari senutė skaisčiai violetiniais skruostukais. „Patraukite savo purvinas kojas.“ Mano batai visada buvo purvini. Ir dabar aulabačiai taip pat purvini, aplipę sušalusiu moliu.

Leidyklos nuotr./Danijilo Granino knyga „Mano leitenantas“
Leidyklos nuotr./Danijilo Granino knyga „Mano leitenantas“

Kerziniai batai kiaurai leisdavo šaltį. Dešinės kojos pirštus skaudėjo, jie buvo apšalę. Vaikščiojau primindamas kulniuku. Prie žeminės pusėn vedančios eigos susitikdavau su Truščenka. Lėtai apsisukdavome ir kulniavome atgal, kiekvienas į savo ruoželį. Tokiame šaltyje nebuvo galima sustoti. Truščenka taip pat buvo apšalęs kojas ir rankas. Mums priklausė veltiniai. Būryje teturėjome vieną porą veltinių. Juos atidavėme Maksimovui. Jis parnešdavo sušalusių bulvių. Kur jas iškasdavo, nežinia. Jis išeidavo vakare ir grįždavo su keletu bulvių.

Niekada nebuvau girdėjęs, kad sniegas taip garsiai girgždėtų. Jis tiesiog spiegė po kojomis.

Praėjusią žiemą važinėjome į Kavgolovą šliuožti slidėmis. Šlapias sniegas šnypštė po kojomis, nebuvo jokio slydimo ir svajojome apie šaltį.

Nejaugi visa tai buvo? Ir aš miegojau lovoje ant paklodžių, o motina rytą mane žadino?

Aš patraukiau atgal. Ėjau, laikydamasis už įšalusių apkaso sienų, nes sukosi galva.

Kaip aš buvau susijęs su tuo vaikinu, kuris mokėsi šitos prakeiktos vokiečių kalbos, šliuožė slidėmis, vilkėjo dryžuotus futbolininko marškinėlius, važinėjo tramvajumi į institutą? Niekaip nebuvau su juo susijęs. Mes buvome visai svetimi žmonės. Aš žinojau viską, ką jis darė, bet niekaip negalėjau suprasti, kodėl jis tai darė ir kodėl taip gyveno. O jis visai nepažinojo manęs. Praeitis lupinėjosi sluoksniais, kaip kopūsto lapai. Nejaugi, jei išgyvensiu, vėl tapsiu kitoks, ir visa tai – apkasai, badavimas – liks tik kaip prisiminimas apie kažką, kuris kariavo prie Puškino? Aš susitikau su Truščenka ir, sulaukę, kai vokiečiai paleido raketą, žvelgėme vienas kitam į veidą, ar jame nėra baltų dėmių. Kai raketa užgeso, išgirdome balsus. Iš ten. Tamsoje nežinia kodėl geriau girdėti.

Balsai atskriejo ne iš vokiečių apkasų, iš arčiau. Keista buvo, kad kalbėtasi nesislepiant, linksmai. Mes užsiropštėme ant laiptelio ir pro sniegą pamatėme dvejetą, du šešėlius. Jie traukė mūsų pusėn. Ėjo visu ūgiu, vienas didelis, kitas mažesnis. Jie glėbesčiavosi ir kažką šaukė, ne mums, o sau.

Mes pakėlėme šautuvus. Plykstelėjo raketos. Mirganti šviesa krito ant anų dviejų. Jie artinosi prie mūsų, buvo jau visai greta. Žemesnysis vilkėjo melsvą karininko milinę su kailine apykakle.

Truščenka nusitaikė, bet aš sustabdžiau. Jis iš pradžių nesuprato, o paskui susivokė ir ėmėme lūkuriuoti.

Aukštasis prilaikė mažesnįjį, laisvomis rankomis jie dirigavo sau ir bliovė kažkokią dainą apie Lizchen.

– Stot! Halt! – riktelėjau.

Truščenka trūktelėjo mane:

– Ko rėki?

Ir pats nežinau, kam surikau. Bet vokiečiai nė ausimis nesulapsėjo. Užlipo ant brustvero ir suvirto į mūsų apkasą. Mes nukreipėme į juos šautuvus: „Hände hoch!“ Jie šliaužiojo tranšėjos dugnu, nekreipdami į mus jokio dėmesio ir keikėsi. Kai kareivis keikiasi, tai visada suprasi, nesvarbu, kokia kalba burnotų.

– Och ir prisilakė! – pasakė Truščenka. – Motina nekaltoji!

Pribėgo būrininkas, mes pranešėme jam apie vokiečius. Būrininkas pakėlė karininką už apykaklės ir suirzo.

– Ką jūs man meluojate! – riktelėjo. – Ten juk užminuota!

Mes nieko jam negalėjome paaiškinti. Neutraliąją juostą užminavo mūsiškiai dar rudenį, paskui ją minavo vokiečiai, vėliau – vėl mūsiškiai. Kaip ją tiedu perėjo, niekas nesuprato.

Būrininkas įsakė vilkti vokiečius į žeminę. Leitenantą šiaip taip nutempėme, o dėl jefreitoriaus nemenkai privargome. Siaurame apkase nebuvo kaip jį suimti. Vos stuktelėsi, jis tuoj uždainuodavo. Balsas jo buvo galingas.

Jis kybojo ant mūsų, apsikabinęs už sprandų ir bliovė tą idiotišką dainą apie Lizchen.

Žeminėje numetėme juos ant grindų ir abu iškart užknarkė, net nejautė, kaip būrininkas juos kratė. Maksimovas davė man griežinėlį bulvės. Ji buvo supuvusi. Čiulpiau atsargiai, kad iš dantenų neišsiurbčiau kraujo. Vaikinai ginčijosi, ar šie man su Truščenka bus įskaičiuoti kaip pagauti „liežuviai“. Už kiekvieną „liežuvį“ žadėta po žvaigždutę ar bent medalį.

Raudonskruostis jefreitorius knarkė, atvėpęs lūpas, palaimingai. Leitenantas susirietė į kamuolį, padėjo galvą jam ant pilvo. Maksimovas pritūpė prie jų, pauostinėjo.

– Ne kitaip kaip romas, – pasakė. – Na, ir niekšai!

Nuo abiejų dvelkė rūgščiu sotumu. Tas kvapas pykino.

– Išmesti juos į šaltį! – pasakė kažkuris.

Būtų juos ir išmetę, bet niekam neužteko jėgų. Aš prabudau, kai būrininkas žadino vokiečius.

Pirmasis sujudo jefreitorius. Jis sudejavo, atstūmė leitenantą, atsisėdo ir įsistebeilijo į mus be jokios prasmės bei išraiškos. Leitenato galva kaukštelėjo į grindis ir leitenantas taip pat pabudo. Jis ilgai raivėsi, žiovavo. Paskui pasivertė ant šono ir pamatė mus. Į žeminę prisikimšo daug žmonių. Visi tylėjo. Truščenka greta manęs tyliai sukosėjo ir užsispaudė burną ranka. Leitenantas bukai pažvelgė jo pusėn ir staiga nusijuokė. Taip iš lėto, nužvarbusiai juokėsi.

Paskui pakėlė pirštinėtą ranką, smalsiai ją apžiūrėjo, pagrasino mums pirštu, saldžiai nusižiovavo ir vėl atgulė miegoti.

Jefreitorius griebė jį už peties:

– Rusų! Rusų kareivis!

Čia leitenantas pašoko, atsistojo ant kojų, čiupo pistoletą. Ir kaip mes užmiršome jį nuginkluoti? Jis išsitraukė savo valterį, bet vaikinai nė iš vietos nepajudėjo. Tarpduryje – kuopos vadas. Jis šypsojosi. Ir mes šypsodamiesi žvelgėme į leitenantą ir laukėme, kas bus toliau. Leitenanto ranka drebėjo.

– Guten Morgen, – pasakė kapitonas.

Visi nusijuokė. Taip tyliai nusijuokė ir leitenantas taip pat. Tada mes nustojome juoktis ir žiūrėjome, kaip šis juokiasi, ir apžiūrinėjome jo raudonas dantenas. Leitenantas susiraukė, pasikasė galvą. Matyt, jo galva tiesiog braškėjo. Jis tarė keletą žodžių jefreitoriui.

Vaikinai žvelgė į mane. Prieš savaitę buvau pasiųstas į štabą, ten reikėjo vertėjų. Aš pasakiau, kad nemoku versti. Nenorėjau dirbti štabe, terliotis su belaisviais. Man pavyko atsikalbėti ir vaikinai manęs neišdavė, bet dabar jie labai norėjo sužinoti, ką sako leitenantas.

– Jis pasakė, kad visa tai sapnas, kad jie sapnuoja keistą sapną, – paaiškinau.

Leitenantas prisišliejo prie sienos, užmigo. Jefreitorius mirksėjo nieko nesuprasdamas, jo snukis atrodė kvailai. Paskui jis ėmė žagsėti ir paprašė atsigerti.

– Ligoni tu mano, – pasakė Truščenka. – Atsipagirioti tau? Giros tau? Rūgštelės tau? Nuo kopūstėlių? Štai tau, kaliavaiki!

Ir kyštelėjo jefreitoriui į veidą špygą, sudarytą iš šviesiai violetinių apšalusių pirštų.

Čia visi tarsi atsipeikėjo. Jefreitorius ėmė trauktis prie leitenanto, jo akys pabalo iš baimės, jis susigriebė už krūtinės ir ėmė vemti. Truščenka visai įtūžo, išplėšė iš leitenanto pistoletą, jį vos atstūmėme.

– Duokite vandens, – pasakė kuopininkas.

Katiliukas drebėjo jefreitoriaus rankose, vanduo šlakstėsi, o jis gėrė, šnerkštė, kinkavo galva kaip arklys, o jo akys vis buvo blyškios. Leitenantas, brūžindamasis į sieną, nučiuožė žemyn ir sėdėjo vėmaluose, linguodamas iš vienos pusės į kitą, atsimerkdavo, užsimerkdavo, vėl atsimerkdavo, tarsi kažko vildamasis.

– Paklausk, kaip jie pas mus pateko, – įsakė bataliono vadas.

Aš paklausiau. Leitenantas šypsodamasis užsimerkė.

– Nesupranta, – pasakiau.

– Stot! – riktelėjo kuopos vadas. – Ramiai!

Jis subaubė taip, kad mes pašokome ir leitenantas pašoko ir išsitempė, kaip ir mes.

– Štai šitaip, – pasakė bataliono vadas. – O tu sakai, kad nesupranta. Nuvesite juos į štabą.

Lydėti įsakė Maksimovui ir man. Mums įdavė paketą su dokumentais. Aš mėginau atsisakyti. Niekas iš mūsų nemėgo vaikščioti į miestą. Bet kuopininkas pasakė, kad lydintysis dėl visa ko turi mokėti jų kalbą.

Naujutėlis purus sniegas užvertė tranšėjas. Vokiečiai klupinėdami ėjo priekin. Mus vijosi rytas. Jis kilo toks ryškus, deginantis, kad skaudėjo akis. Kai ėjome per lauką, buvome du kartus apšaudyti iš minosvaidžių. Krisdavome į sniegą ir paskutinį kartą, kai parkritome, likau gulėti. Maksimovas man kažką kalbėjo, o aš norėjau miego. Ar bent dar kiek pagulėti. Maksimovas bakstelėjo man koja. Leitenanto vyzdžiai susiaurėjo, jie greitai apžvelgė mane, Maksimovą, tuščią baltą lauką ir šio lauko pakrašty Puškino miesto namus, kuriuose tūnojo vokiečiai ir iš kurių mes pasitraukėme visai netoli.

Aš pakilau ir nupurčiau sniegą nuo šautuvo spynos.

Svarbiausia buvo persiropšti per geležinkelio pylimą. Lipome atsargiai, saugodamiesi snaiperių. Vokiečiai šliaužė priekyje, sniegas krito mums ant veidų, virš mūsų blizgėjo geležėlėmis kaustyti stori padai. Maksimovas pailso ir atsiliko.

Ant limpančių nuo šalčio bėgių aš priguliau. Vokiečiai jau nusileido į apačią ir laukė mūsų, o Maksimovas dar kabarojosi per pylimą. Jis mostelėjo man ranka: girdi, eik, aš atsipūsiu.

Vokiečiai laukė mūsų pylimo papėdėje. Aš nusiritau tiesiai ant jų. Šie prasiskyrė. Jiems būtų nieko nereiškę mane pargriauti, atimti šautuvą. Nesuprantama, kodėl jie tai nepadarė. Jefreitorius laukiamai žvelgė į leitenantą, o tas stovėjo užsimerkęs, paskui skausmingai susiraukė ir atsimerkė.

– Dvokiantys alkašai, fašistiniai niekšai, – kalbėjau aš, – grobikai, užkietėję išsigimėliai!

Aš šūktelėjau Maksimovui. Išsigandau, kad jis sušals. Maksimovas buvo nuostabus seniokas.

Nieko taip negerbiau kaip Maksimovą. Jis neslėpdavo savo duonos, rytą atsipjaudavo gabalėlį, suvalgydavo, o likusią dalį padėdavo ant katiliuko ir eidavo į tarnybą. Ir šis gabalėlis gulėjo ant gultų iki vakaro. Ir visi, kurie buvo žeminėje, stengėsi ten nežiūrėti. Keikė Maksimovą ir vienaip, ir kitaip, o paskui patys pradėjo palikinėti savo davinius. Prisikankino, kol priprato. Tik Truščenka suvalgydavo iškart: kam palikti, sakė jis, o gal staiga žūsiu.

Mes išėjome į plentą ir patraukėme tiesiai į miestą, kuris buvo priešais mus. Nori nenori, turėjome žiūrėti, kaip jis atsiskleidžia su savo aukštais bokštais ir kaminais, ir soborais, ir gaisraviečių dūmų stulpais, kylančiais tai šen, tai ten, tokiomis storomis kolonomis su užraitais viršuje.

Vokiečiams tai tikriausiai galėjo būti tik gražus vaizdas: ir saulė dūmuose, ir kibirkščiuojantis oras. Bet, ko gera, jiems rūpėjo ne grožybės. Šnarėdami virš mūsų skriejo nematomi sviediniai ir sprogdavo kažkur vidury miesto. Mes jutome tik nebylų žemės krūpčiojimą. Iš pradžių silpnas krustelėjimas, paskui šnaresys virš galvos, paskui smūgis. Oras likdavo švarus ir dangus – žydras. Mes tūnojome gynyboje, gynėme miestą, o jie vis tiek prasiskverbdavo ten per mūsų galvas, jie daužė daužė kiekvieną rytą ir po pietų maldami miestą į akmenis.

Plentas buvo tuščias. Mes šautuvus laikėme rankose. Aš jau nejaučiau pirštų. Vargu ar būčiau galėjęs šauti, jei vokiečiai bėgtų. Jie ėjo priekyje. Žengė taip, kad mes nespėjome paskui juos, ir tada aš sušukdavau „halt“. Jie klusniai sustodavo, leitenantas laukė mūsų susikišęs rankas į kišenes. Jo skruostas pabalo. Aš norėjau jam apie tai pasakyti, bet kalbėtis šaltame ore buvo skausminga. Sukaukė mina. Vokiečiai puolė į sniegą. Aš likau stovėti, nes jaučiau, kad jei gulsiu, tai jau neatsikelsiu. Ir Maksimovas liko stovėti. Mes stovėjome ir žiūrėjome vienas į kitą. Mina sprogo gal už šimto metrų. Sniego dulkės ir sušalusios žemės grumstai.

Už kontrolės punkto palengvėjo, priešpriešiais ėmė pasitaikyti mašinų. Mes užsimetėme šautuvų diržus ant peties ir aš susikišau rankas į kišenes.

Fronte buvo triukšminga, o mieste visai tylu ir kuo toliau, tuo tyliau. Mes skverbėmės į girgždančią tylą. Saulė degė stikluose. Ėjome viduriu grindinio, nes pakraščiai buvo užversti sniegu ir skalda.

Papūtė vėjas. Jis vėrė kiaurai. Iš silpnumo buvome tokie lengvi, kad atrodė, jog vėjas gali pagriebti mus ir nuridenti prospektu. Aš įsikibau Maksimovui už milinės velkės.

– Tu – ko? – paklausė jis, o paskui suprato, kad pats buvo toks pat lengvas ir jį taip pat galėjo nupūsti.

– Įlendame, – pasakė jis ir mes įlindome atsipūsti į tramvajų. Jis stovėjo, užklotas sniegu, atdaromis durimis. Mes įėjome ir susėdome ant suoliukų.

– Sitzen sie, – pasakiau aš.

Ir vokiečiai prisėdo prie mūsų. Priešais mus sėdėjo sušalęs senukas. Jo kailinių karakulinė apykaklė buvo pakelta. Tikriausiai taip pat nežinia kada atėjo pasislėpti nuo vėjo.

– Taip, mes pakliuvome, kaput, – pasakė jefreitorius.

Leitenantas, neatitraukdamas akių nuo senioko, pakėlė apykaklę.

– O, mein Gott. Tu kvailys. Mes negalėjome pakliūti, visur užminuota. O mes net nesužeisti, – leitenantas linktelėjo senioko pusėn. – So das geht es nicht.

Tai buvo „devintukas“. Kas rytą sėsdavau į „devintuką“ ir važiuodavau į institutą. Prie Fliugovo įlipdavo mūsų vaikinų iš instituto. Vagone pasidarydavo ankšta ir karšta. O vaikystėje su motina važiuodavau į miškų technikos akademiją pas tėvą. Jis ten mokėsi eigulių kursuose. Mes važiavome „devintuku“. Visą kelią aš žiūrėjau pro langą… Aš atsimerkiau ir pamačiau sušalusį senuką. Užsimerkiau ir tarp pušų įžvelgiau baltą instituto korpusą.

Kaip bebūčiau toli šiuo tramvajumi nuvažiavęs į praeitį, jis vis tiek atveždavo mane čia, į šią žiemą. Niekaip negalėjau iššokti iš judančio tramvajaus ir likti ten, parke.

Leitenantas pažvairavo į mane ir garsiai pasakė:

– Nieko, Richardai, aš prabusiu ir paaiškės, kad guliu prie Pranborgo ant kušetės.

Jefreitorius baimingai žiūrėjo į jį.

– O aš? – paikai paklausė jis.

– O tu taip pat girtas kaip kiaulė drybsai koridoriuje.

Jis tai pasakė rimtai ir tvirtai, labiau kreipdamasis į mane.

Jefreitorius mėgino nusišypsoti, bet jo išverstose akyse baltavo baimė. Jis nieko neprisiminė. Staiga pastebėjau, kad leitenantas vos pastebimai keistai šypsosi, tarsi numanytų, apie ką aš mąstau, tarsi nuklausė. Tai buvo smerkianti šypsena, slaptas sąmokslininko ženklas.

Aš suspaudžiau šautuvą.

– Ak tu, niekše, – tariau, – nesitikėk, nieko tau neišeis!

– Apie ką kalbi? – paklausė Maksimovas.

Aš jam paaiškinau. Tada Maksimovas atidžiai ėmė apžiūrinėti leitenantą.

– Gudriai sugalvojo bjaurybė.

Mažas leitenanto veidas įsitempė.

– Ką jis pasakė? Aš noriu žinoti, – nerimaudamas pasidomėjo.

– Gudraujate, štai ką jis pasakė. – Mačiau, kaip jefreitorius sukluso.

– O jūs patys… nejaugi tai ne sapnas… jūs juk taip pat… – karštai pradėjo leitenantas, bet Maksimovas pakilo.

– Baigti kalbas!

Lipdamas iš tramvajaus, leitenantas palietė savo pabalusį skruostą ir, matyt, nieko nepajutęs, nusiramino. Vidury gatvės juodavo didelė duobė. Teko kapstytis per snieguotą plytų ir sijų užvartą, atsiradusią nugriuvus namo sienai. O namas stovėjo kaip perpjautas. Ir priešais mus atsivėrė kambarys, klijuote užtiestas stalas, ant kurio blizgėjo silkinė, o ant sienos kabojo Vorošilovo su ordinais nusagstyta krūtine portretas. Atdaros durys vedė tiesiai į dangų.

Matai! – džiaugsmingai pasakė leitenantas jefreitoriui. – Matai!

Jis išsitiesė, sumojavo rankomis, tarsi rengdamasis skristi. – Matai, matai, ką aš sakiau! – šaukė jis.

– Užsičiaupk tu! – pasakė Maksimovas ir traukėsi nuo peties šautuvą.

Leitenantas sugriebė mane už rankovės taip, kad susverdėjau ir prašneko – greit, greit, žvelgdamas man į veidą;

– Taip nebūna. O gal apskritai visas šis karas prisisapnavo. Aš dažnai karą sapnuodavau vaikystėje. Aber andere Krieg.

Gal aš prabusiu ir eisiu į mokyklą…

Jo akys buvo visai skaidrios, žydros.

„Viešpatie, jam tikriausiai taip pat apie dvidešimt metų, –
pagalvojau, – ar dvidešimt penkeri. Tikriausiai tik ką iš namų…“

Sankryžoje tarp griuvėsių dirbo keletas moterų ir paauglių. Moterys buvo vatinėmis kelnėmis, o berniūkščiai apmuturiuoti skaromis. Jie traukė iš po griuvėsių stakles. Kažkokiu būdu jie pakišo pavažas ir dabar mėgino stakles išjudinti. Žila, visai permatoma moteris tyliai šaukė: „Nagi stumteliam dar kartą, dar kartelį!“ – ir jos balsas buvo permatomas. Visi stūmė stakles, bet nieko neišėjo. Jie akimirksniu pavargdavo ir ilsėjosi, prisišlieję prie staklių, o moteris toliau tyliai šaukė: „Dar kartelį!“

Maksimovas tylėdamas mostelėjo vokiečiams staklių pusėn. Moterys prasiskyrė. Vokiečiai įsirėmė į stovą ir mes – taip pat. Pavažos atsilupo, girgžtelėjo, pajudėjo, moterys pasičiupo virves, įsiręžė.

Berniukas šokyne apjuosta voverių kailių skranda prisiartino prie leitenanto ir ėmė apžiūrinėti jo kojas, apautas batais su išblizgintais aulais. Atsargiai palietė jo tankią milinę ir tuoj atitraukė ranką, beveik paniekinamai atitraukė ir nuskubėjo prie moterų, kurios tyliai tolo nuo mūsų. Jos ėjo apspitusios stakles, tarsi staklės vilko jas paskui save ir kartojo: „Dar kartelį, dar kartą!“

– Žiūrėkite, fricai, žiūrėkite, – pasakė Maksimovas, kad paskui nesiskųstumėt.

Aš neėmiau jiems versti, bet leitenantas prabilo, jis kas minutę eidamas vis atsisukdavo į mane, šnekėjo kliuvinėdamas už plytų, klupinėdamas per duobes, griebdavosi už jefreitoriaus, šūkčiojo it pamišęs: aš jau ne viską supratau, tik atskirus žodžius, frazių nuotrupas, bet jam buvo vis tiek, jis kalbėjo ne man.

– Unmöglich… Das Leben kann nicht so schrecklich sein… Traum… Alles ist möglich… bei Freud steht… Es ist nicht war… Ein Traum ist nicht strafbar… Habe kein Angst… Alles vergeht… Ich weiß… Das ware Leben ist Kindheit… Mein Onkel… Wir sitzen im Garten…

Mes aplenkėme senutę. Ji kėblino pasiremdama lazda, ne, tai buvo ne lazda, o staliuko lakuota kojelė. Mergaitiški auksiniai su pelenų atspalviu plaukai sviro ant jos suodino veido. Pamačiusi vokiečius, moteris net nenustebo, nieko net nesušuko, o pakėlė lazdą, susvyravo, aš ją prilaikiau. Ji galėjo tik kilstelėti lazdą ir ją nuleisti.

Jefreitorius užsidengė galvą rankomis. Leitenantas, nejudėdamas stebėjo, paskui džiūgaudamas pažvelgė į mus.

– Bijokite, – pasakiau aš. – Angst.

Staiga aš supratau, kad niekaip negaliu jam įrodyti, jog tai ne sapnas. Nesvarbu, ką jis matytų, tikins savaip ir niekaip jam neįrodysi…

Jefreitorius neištvėrė, suriko ir tada aš taip pat riktelėjau, užsimojau buože ant leitenanto, o jefreitorius smogė jam.

Maksimovas šovė į orą, kažkokie kovotojai iššoko iš IUT, mus išskyrė.

– Kvailys tu, kad tave kur! – užsipuolė mane Maksimovas. – Į tribunolą nori?

– Tegul jis pasismagina. Kitaip gali kvankštelėti ir atvesime psichą, koks iš jo „liežuvis“ bus?

Leitenantui iš nosies sruvo kraujas, jis nesišluostė ir, tvirtai žvelgdamas į mane, šnekėjo:

– Ir sapne būna, kad skauda.

Maksimovas pavarė jį priekin. Dabar aš ėjau greta jefreitoriaus, o leitenantas pėdino priekyje ir šnekėjo garsiai, nenustodamas, nekreipdamas dėmesio į Maksimovo kumščiojimus.

Jo balsas skambėjo mano galvoje. Aš standžiau susirišau ausines, kad negirdėčiau. Kad būčiau nemokėjęs jo kalbos!.. Gerai buvo Maksimovui, jis ėjo sau ir ėjo, ir nekreipė į vokietį dėmesio.

Prie pat štabo mums pasitaikė pamatyti roges su numirėliais, kurie buvo sukrauti dviem eilėmis ir uždengti brezentu. Apačioje gulėjo jaunos moters lavonas. Jos plaukai išdriko, galva užversta aukštyn. O virš jos kyšojo kažkieno kojos ir batai kaukšėjo jai į galvą.

– Dieve, padaryk taip, kad aš pabusčiau, – kimiai maldavo leitenantas. – Aš noriu pabusti. Tai juk ne apie mane… Tai ne aš!

– Žiūrėk, žiūrėk, – kalbėjo Maksimovas.

Štabe pridavėme vokiečius budėtojui ir prisėdome palei krosnį ryšininkų kambaryje. Aš iškart užsnūdau. Maksimovas mane vos ne vos atbaksnojo ir privertė išgerti arbatos, davė gabalėlį cukraus. Tai jis uždirbo iš ryšininkų už pasakojimą apie vokiečius. Nežinau, ką jis aniems pritauškė. Gėriau ir žvelgiau į puodelį, kaip tirpsta ir smunka cukraus gabaliukas. Ryšininkai svarstė: ar tas vokietis simuliantas, ar psichas? Paskui Maksimovas paklausė apie antrąjį frontą, kada jis pagaliau bus sudarytas.

Vakarop susirengėme traukti namo, į pirmąsias linijas. Kieme pamatėme savo vokiečius, jie buvo išvedami po tardymo.

Jefreitorius pažvelgė į mane ir pasakė:

– Jis išdavė fiurerį.

Leitenantas nusijuokė. Abu jo skruostai buvo balti.

– Aš laisvas, – pasakė jis. – Kol aš miegu, esu laisvas. Nusispjaut man į viską. Schert euch Teufel!

– Klausyk, kaipgi čia išeina, – pasakiau Maksimovui, –
matai, kaip jis įsitaisė?..

– O tau kas darbo?

– Taip negalima. Jis nori, kad tik lengviau... – pasakiau aš. – Kas tai… aš, girdi, ne aš… Taip, prietranka apsimesti kiekvienas gali…

Aš traukiausi nuo peties šautuvo diržą.

– Et, tu, – pasakė Maksimovas, – susuko jis tau smegenis.

Pasigirdo riksmas, nežinau, kas suriko. Mes tik pamatėme, kaip jefreitorius šoko ant leitenanto, jį pargriovė ir griebė už gerklės.

Buvo akimirka, kita, kai visi – ryšininkai ir konvojuotojai – stovėjo ir žiūrėjo. Ne tai, kad net akimirką, o kurį laiką stovėjo ir žiūrėjo. Jefreitorius buvo niekšas, fašistas, bet šį jie suprato ir norėjo, kad jis išmuštų iš leitenanto visą tą kliedesį, tą viltį, jog tai gali būti sapnas. Kai vokiečiai buvo išskirti, girdėjau, kaip jefreitorius burbleno:

– Pasmaugsiu!.. Aš jį pažadinsiu…

Atgal ėjome ilgai ir dažnai ilsėjomės. Mes praėjome kontrolės punktą ir aš prisiminiau ordinus: mes taip ir nepaklausėme, ar gausime už šiuos vokiečius ordinus.

– O kam tau, – pasakė Maksimovas, – už tokį mėšlą… Aš šitą leitenantą iš karto demaskavau.

– O kaip tu jį demaskavai?

– Kai žeminėje jis už pistoleto griebėsi.

– Na?

– Na, ir nešovė. Jei sapne, kodėl jam ir nepašaudžius?

Mes išsukome iš plento. Mūsų rytinius pėdsakus užpustė, užklojo puriu ir lygiu sniegu, tarsi čia niekas nėra niekada vaikščiojęs.

– Žinoma, baisu jiems, – pasakė Maksimovas.

– O tu nebijai?

– Man ko gi bijoti?

– O aš bijau… Ne, aš ko kita bijau, – pasakiau. – Kad paskui pamiršiu viską, štai ko bijau…

Greit temo. Už nugaros sutrinksėjo zenitinės, buvo girdėti, kaip bombarduojamas miestas ir tikriausiai degė namai.

Mes neatsisukome. Kartais sustodavome, ilsėdavomės ir tada aš imdavau mąstyti apie leitenantą. Jis man nedavė ramybės.

– O ką, jei jis ir iš tiesų tarsi miega? – paklausiau. – O paskui nubus?

Maksimovas pažvelgė į mane ir nusispjovė.

– Ne, tu palūkėk, – pasakiau aš. – Štai man taip pat būna… tik kitaip, žinoma… man kartais atrodo, kad visa tai sapnas.

Aš kryptelėjau atgal rodydamas į degantį miestą.

– Paklausyk, vaikine, – piktai pasakė Maksimovas. – Tu verčiau užsičiaupk. Ir nesikankink.

– Gerai, – sutikau.

Aš stengiausi daugiau apie tai negalvoti. Mąsčiau apie tai, kad mums apkasuose vis dėlto lengvėliau negu čia, mieste, mes bent galime šaudyti.

Aš mąsčiau apie tai, kad kai nusikapstysime iki būrio, bus tamsu – ir gerai, kad tamsu, nereikės pasilenkti. Ir kaip sriūbtelėsim karštos putros, net nieko nepasakosime, o iškart griūsime miegoti.

Pranešimas spaudai
Temos: 2 Knyga Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Verslas

Pasipiktino: Civilinės metrikacijos skyriuje kortelių nepriima, grąžos neduoda

Maistas

Vasaros nestandartas: natūraliems ingredientams ištikimi „Tie kepėjai“ vilioja skaniausiais desertais

Aktualu

Per šventę sodyboje Saladiškės kaime nužudytas vaikinas, už grotų – 24-metų įtariamasis

Verslas

Tyrimas: 85 proc. batų Lietuvoje kainuoja brangiau nei JK, lietuviai permoka ir už drabužius

Vardai

Po skyrybų šokėjas D.Žebrauskas-Skruzdėliukas verčia naują lapą, tik planus dar stabdo traumos

24sek

Naujas Gedvydo Vainausko žingsnis: sieks registruoti prekės ženklą „Rytas“

Aktualu

TS-LKD kreipiasi į teismą dėl VRK sprendimo išteisinti serialą „Naisių vasara“

24sek

„Ryto“ radaruose – 237 rungtynes NBA sužaidęs centras

Vardai

Britai pyksta turėsiantys mokėti už princesės Eugenie vestuves: juk ji – tik devinta eilėje į sostą

Ar gerai žinote, kaip saugiai elgtis geležinkelyje?

Verslas

Brokerės išvada Vilniuje: ir studentai, ir kiti gyventojai gali rasti būstą už prieinamą kainą

Vardai

Scarlett Johansson – daugiausiai 2018-aisiais uždirbusi aktorė: kas dar pateko į dešimtuką?

Verslas

Perspėja dėl lojalumo kortelių: jūsų duomenys tampa preke

Aukcione parduodamos įspūdingos ir itin retos fosilijos

Aktualu

Neįgaliųjų poilsis Šventojoje: penkių kvadratinių metrų zona palubėje su kebliu patekimu

Kultūra

Iš Kauno marių dugno kils lietuviškosios Atlantidos legendos

Mokslas.IT

Šveicarijos ledyne atitirpo prieš 72 metus nukritęs lėktuvas

24sek

Sudie, „La Bomba“: karjerą baigė Juanas Carlosas Navarro

Aktualu

D.Trumpas iš pareigūnų, susijusių su Rusijos tyrimu, atims prieigą prie slaptų duomenų

Gazas

Atnaujinta viena ilgiausių ir judriausių sostinės Geležinio Vilko gatvė

Naujienos

Verslas

Pasipiktino: Civilinės metrikacijos skyriuje kortelių nepriima, grąžos neduoda

Maistas

Vasaros nestandartas: natūraliems ingredientams ištikimi „Tie kepėjai“ vilioja skaniausiais desertais

Aktualu

Per šventę sodyboje Saladiškės kaime nužudytas vaikinas, už grotų – 24-metų įtariamasis

Verslas

Tyrimas: 85 proc. batų Lietuvoje kainuoja brangiau nei JK, lietuviai permoka ir už drabužius

Vardai

Po skyrybų šokėjas D.Žebrauskas-Skruzdėliukas verčia naują lapą, tik planus dar stabdo traumos

24sek

Naujas Gedvydo Vainausko žingsnis: sieks registruoti prekės ženklą „Rytas“

Aktualu

TS-LKD kreipiasi į teismą dėl VRK sprendimo išteisinti serialą „Naisių vasara“

24sek

„Ryto“ radaruose – 237 rungtynes NBA sužaidęs centras

Vardai

Britai pyksta turėsiantys mokėti už princesės Eugenie vestuves: juk ji – tik devinta eilėje į sostą

Ar gerai žinote, kaip saugiai elgtis geležinkelyje?

Verslas

Brokerės išvada Vilniuje: ir studentai, ir kiti gyventojai gali rasti būstą už prieinamą kainą

Vardai

Scarlett Johansson – daugiausiai 2018-aisiais uždirbusi aktorė: kas dar pateko į dešimtuką?

Verslas

Perspėja dėl lojalumo kortelių: jūsų duomenys tampa preke

Aukcione parduodamos įspūdingos ir itin retos fosilijos

Aktualu

Neįgaliųjų poilsis Šventojoje: penkių kvadratinių metrų zona palubėje su kebliu patekimu

Kultūra

Iš Kauno marių dugno kils lietuviškosios Atlantidos legendos

Mokslas.IT

Šveicarijos ledyne atitirpo prieš 72 metus nukritęs lėktuvas

24sek

Sudie, „La Bomba“: karjerą baigė Juanas Carlosas Navarro

Aktualu

D.Trumpas iš pareigūnų, susijusių su Rusijos tyrimu, atims prieigą prie slaptų duomenų

Gazas

Atnaujinta viena ilgiausių ir judriausių sostinės Geležinio Vilko gatvė

Vardai

Atgal į mokyklą