Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 9d. 14:17

Ištrauka iš knygos „Kai Kaunas buvo Kaunas“: žvilgsnis į miestą nuo elito iki brazilkos

Knyga „Kai Kaunas buvo Kaunas“
Knygos viršelis / Knyga „Kai Kaunas buvo Kaunas“

„Kai Kaunas buvo Kaunas“ – knyga, perkelianti skaitytojus į porą gražių 1938 metų vasaros dienų ir parodanti laikinąją sostinę ano meto valdininko akimis. Į gimtąjį miestą jis atvyksta sutvarkyti darbinių reikalų, kartu aplanko šeimą, draugus, lankosi jam brangiose vietose, žvalgosi po besikeičiantį miestą, tvarko buitinius ir net meilės reikalus. Šioje knygoje istorikė Giedrė Milerytė-Japertienė tikrus įvykius atskleidžia išgalvoto pasakotojo lūpomis.

Knygos pristatymą vyks gruodžio 12 d., ketvirtadienį, 17 val. Istorinėje Prezidentūroje Kaune. Į kelionę po tarpukario Kauną leisimės su knygos autore Giedre Mileryte-Japertiene, menotyrininke Daiva Citvariene ir istoriku Kastyčiu Antanaičiu.

Vytenio Budrio nuotr./Giedre Milerytė-Japertienė
Vytenio Budrio nuotr./Giedre Milerytė-Japertienė

Tarpukario Kaunas dažnai romantizuojamas, apaugęs įvairiais stereotipais, bet šioje knygoje atskleidžiami įvairūs miesto veidai: nuo Spaudos balių, „Metropolio“ restorano, valdininkų gyvenimo iki fabrikų darbininkų kasdienybės ar prostitucijos.

Siūlome paskaityti knygos „Kai Kaunas buvo Kaunas“ ištrauką, kurioje ir atsiskleidžia įvairios miesto pusės:

Mums kalbantis, mėgaujantis maistu ir gėrimais į restoraną ateina Kazio Babicko sesuo Une Baye ir jos vyras Vytautas Graičiūnas. Prisipažinsiu, kad mano akys, išvydusios Unę, net sužibo, o širdis vos nepaliko krūtinės. Tai šią moterį buvau įsimylėjęs visą jaunystę. Vos trejais metais už mane vyresnė Uršulė Babickaitė mano gyvenime pasirodė prieš dvidešimt metų, kai grįžusi iš Peterburgo Kaune vadovavo Dainos bei scenos draugijai. Kokia ji man tuomet graži buvo, kokia žavinga! Ir ne veltui sklido kalbos, kad dėl jos galvą pametę pusė Kauno vyrų. Peterburge baigusi Imperatoriškąją konservatoriją ir dramos studiją iš Uršulės Babickaitės Balio Sruogos iniciatyva ji virto Une ir grįžusi į Lietuvą ėmėsi kultūrinio darbo. Tuo metu man atrodė, kad ši temperamentinga, greitai ir lengvai draugystę užmezganti mergina yra pati nuostabiausia pasaulyje. Ir ne tik man širdis skilo į šipulius, kai ji 1919 m. su pirma Lietuvos diplomatine misija išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas pas dėdę. Sklido gandai, kad tuomet vietos sau negalėjo rasti Prancūzijos karinės misijos pasiuntinys Gabrielis Padovani, nors Unė nieko jam ir nebuvo žadėjusi. Kitados dėl jos varžėsi mūsų kultūrininkai Balys Sruoga ir Paulius Galaunė. Eilėraščius jai rašė ir kunigas Mykolas Vaitkus. Kai jo sukurta pjesė „Žvaigždės duktė“ buvo pastatyta Valstybės teatre, ne vienas sakė, jog pagrindinė herojė yra ne kas kitas, kaip tik Unė. O aš tais laikais tebuvau visiškas pienburnis, bijojau net prisiartinti prie savo dievaitės. Kai prabėgus keletui metų susipažinau su jos broliu Kaziu, Unė jau buvo tolimoje Amerikoje. Pasiekdavo gandai apie nusisekusią jos karjerą teatre ir vaidybą amerikietiškuose filmuose. Kažkur namuose ir dabar dar rasčiau jos nuotrauką!

Šiandien į „Metropolio“ restoraną ji įėjo jau pasikeitusi. Gal metai, o gal rūpesčiai nugulė veide. Septyniolika metų klajojusi po pasaulį 1936 m. ji grįžo į Lietuvą. Ir nors jau porą metų mindo Kauno gatves, aš tik šiandien ją vėl išvydau. Ji ir Vytautas prisėda prie mūsų stalelio ir aš vėl gaunu progą prisistatyti. Unė sakosi mane prisimenanti ne tik iš Kazio pasakojimų, bet aš vargiai tuo tikiu. Rausdamas prisipažįstu, kad jaunystėje buvau ją įsimylėjęs, iš to visi smagiai pasijuokiame. Puikiai matau, kokie gražūs santykiai šiandien tarp aktorės ir jos vyro, ir man savotiškai smagu žinoti, kad mano jaunystės laikų pasija laiminga.

***

Persimetame keliais žodžiais, Vytautas maloniai mus visus pakviečia į svečius. Į Lietuvą grįžę Graičiūnai apsigyveno keturių kambarių bute Vaižganto gatvėje, netoli Ąžuolyno. Iš užsienio Kaunan Unė parsivežė tik būtiniausius daiktus – ir tai išėjo net du vagonai. Paliekame restoraną ir Kazio Babicko vairuojamas bendrovės „General Motors“ pagamintas „LaSalle“ markės automobilis greitai kyla į Parodų kalną. Pasukame dešinėn ties puikiais „Neo-Lithuania“ rūmais. Juos pastatė Edmundas Frykas specialiai Lietuvos studentų tautininkų korporacijai. Šiandien pastate įsikūrę korporacijos vadovybė, įvairios grandys, biblioteka, bendrabutis. Rūmuose įrengta salė yra viena gražiausių visame mieste, ja naudojasi visuomeninės organizacijos. Dar po poros minučių automobilis sustoja prie namo, kuriame visai dar neseniai gyveno rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas ir diplomatas, publicistas Juozas Purickis. Šį vakarą galima tikėtis čia susitikti „Židinio“ žurnalo redaktorių Igną Skrupskelį.

Knygos leidėjų nuotr./Unė Babickaitė ir Petras Graičiūnas
Knygos leidėjų nuotr./Unė Babickaitė ir Petras Graičiūnas

***

Įėjęs į Graičiūnų butą iš karto pastebiu, kad tai daugiau muziejus nei tipinės kauniečių gyvenamosios patalpos. Vytautas tuoj ima pasakoti, kad jo žmona kolekcionuoja knygas, senus Lietuvos žemėlapius, rytietiškas skulptūrėles. Čia sukaupta didelė medinių Rūpintojėlių kolekcija. Išdėliotos įvairiausių stilių graviūros, sukabinti tapybos darbai. Ant stalelių matau kinišką porcelianą, dramblio kaulo skulptūrėles, rytietiškus interjero aksesuarus. O ant aksominės sofos itin aukšta atkalte krašto padėtas japoniškas kimono. Prašmatnūs namai man daro itin didelį įspūdį. Kažką panašaus esu pajutęs tik poroje vietų.

Viena iš jų – Aleksandros ir Jurgio Iljinų namas K.Donelaičio gatvėje, ten įrengtas holas su maurų stiliaus alkova. Tai turbūt vienintelis pastatas mieste, kuriame įstatytas apskritas langas.

Kita vieta – Žemės ūkio akademijos lektorės ir rankdarbių specialistės Mikalinos Glemžaitės butas Maironio gatvėje. Jis įrengtas tautiniu stiliumi. Kai prieš trejus metus butą įamžino „Lietuvos aido“ fotokorespondentas, jis tapo puikiai žinomas visoje šalyje. Kituose namuose yra po vieną kitą tautinio stiliaus elementą, o Mikalinos butas nepaliauja stebinti užmoju. Jame ant grindų – dailininko Antano Tamošaičio austi kilimai. Lova, lentynos ir dėžutės ant jų dailininko Jono Prapuolenio puoštos tautiniais motyvais. Lova visuomet tiesiama linine austine lovatiese. Reikia pripažinti, kad taip įsirengti namus yra prabangos, o ne praktikos dalykas. Vien ko verti Jono Prapuolenio baldai! Jiems taupyti paprastas valdininkas turi ne vieną mėnesį. Todėl, norint įtikti dabartinės valdžios skoniui, dažniausiai tiesiog pasitenkinama kaime austa lovatiese, drobiniu rankšluosčiu ar medžio drožiniais. Tačiau tada jau nereikia tikėtis, kad pas tave užsuks koks korespondentas. Mikalinos Glemžaitės aplinka alsuoja lietuvišku kaimu, o Graičiūnų butas leidžia pasijausti toli nuo tėvynės. Čia po vienu stogu – kultūrų ir religijų mišinys, kažkokia vakarietiška dvasia. Vytautas visiems pasiūlo po stiklą viskio ir rūkydami cigarus kalbame apie šeimininkų gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų Europoje. Apie teatrą, kiną, politiką, šalių ir tautų kultūrinius skirtumus. Labai įdomu bendrauti su tokiais žmonėmis. Vytautas pasakoja apie ką tik jo iniciatyva įkurtą Mokslinės vadybos draugiją. Būtent ją galima vadinti Lietuvos vadybos pradžia. Jis labai nori, kad per šios draugijos susirinkimus būtų karštai diskutuojama šaliai svarbiais klausimais. Aš tik dabar sužinojau, kad Graičiūno pavarde vadinama jo sukurta valdymo apimties teorija ir formulė. Vytautas matematiškai apskaičiavo, kad joks vadovas neturėtų stengtis tiesiogiai vadovauti daugiau kaip penkiems pavaldiniams, kurių darbas tarpusavyje susijęs. Prieš penkerius metus jis šia tema parašė straipsnį. Straipsnis buvo išspausdintas prancūzų, anglų ir vokiečių kalbomis ir juo vadovaujasi ne viena užsienio įmonė.

***

Ne visi šiandien sostinėje vaikšto į arbatėles, važinėja prabangiais automobiliais ir svarsto, kokia suknele ar kostiumu rengtis. Daug kauniečių suka galvą, ką įsidėti į burną ir kur praleisti naktį. Mieste apstu varguomenės. Žinoma, daugiausia ji telkiasi miesto pakraščiuose ir Žaliakalnyje. Ten yra du atskiros ekskursijos verti sostinės kvartalai. Jie nė kiek nedera su įspūdingu tempu modernėjančiu Kauno centru, tačiau kaip tik juose ir gyvena dauguma kauniečių. Kalbu aš apie Brazilką ir Argentinką. Šiuose išskirtiniuose varguomenės kvartaluose į akis krinta didelis gyventojų skurdas ir savavališkų statybų gausa. Kalbama, kad pavadinimus jiems davė iš Pietų Amerikos sugrįžę kauniečiai, kuriems likimas taip ir nenusišypsojo – jie neparsivežė maišo pinigų. Šie kvartalai vakarinėje Žaliakalnio dalyje, kairėje Ukmergės plento pusėje, ant kalno šlaito, pradėti kurti dar nepriklausomybės pradžioje, kai ten gyvenusios Sabaliauskų ir Čes-nakavičių šeimos nederlingą žemę išskirstė į nedidelius rėžius ir pradėjo ją nuomoti. Oficialiai valdžia net reglamentavo, kad ten gali būti statomi tradiciniai sodybiniai gyvenamieji namai, nuomojamų butų namai, maži nuomojami namai, individualios vilos ar kotedžai. Deja, tie kauniečiai, kurie ten pradėjo kurtis pirmiausia, buvo tokie neturtingi, kad daugiausia statė tik pigių butų kolonijas ir pigius mažus gyvenamuosius pastatus. Juos ir namais kartais sunku pavadinti! Žiūrėk, išsinuomoja lopinėlį žemės ir iš rastų statybinių medžiagų, kartono ar kokios skardos susirenčia sau gyvenamąjį būstą. Arba pasistato ką truputėlį geriau – susikala iš lentų, stogą užsidengia, tai tokiame viename name jau, žiūrėk, po dešimt ir daugiau gyvena. Brazilkoje daugiausia pamatysi vieno buto, kuriame tik kambarys ir virtuvė, namelius. Kas išmanesnis verslininkas, žiūrėk, net ir ūkinį pastatą įsigudrina išnuomoti. Argentinkoje yra ir kiek didesnių bei patogesnių statinių, kuriuose gyvenamasis plotas – nuo trisdešimt iki šešiasdešimt kvadratinių metrų. Atvirai kalbant, visi kairės pusės Neries šlaitai nusėti nameliais, kurie stačiame kalne vos laikosi. Kaip kokie kregždžių lizdai silpnai prilipę prie nuolat slenkančio kalno. Visas Brazilkos kvartalas išraižytas siaurais ir vingiuotais takais, kurių dėka galima prieiti prie kiekvieno namo. [...] Prie kiekvieno namo stoviniuoja po keletą žmonių. Viduje jie nesėdi todėl, kad ten nėra vietos. 6–8 m² grindų pločio namely gyvena 7–10 žmonių. Jie ant grindų sugulti vos gali, o kad dieną kur susėstų ir šį tą dirbtų, negalėtų ištiesti rankų. Iš tokių namų dieną žmones priverčia išeiti grynan oran kambario tvankumas.

Asmeninio archyvo nuotr./Senamiesčio vaizdas
Asmeninio archyvo nuotr./Senamiesčio vaizdas

Kartą teko man pas gerą darbininką Jakovlevą lankytis. Gyvena jis nedideliame dviejų kambarių name, kuris stovi ant menko žemės lopinėlio. Už jo nuomą kas metus mano pažįstamas moka po šimtą dvidešimt penkis litus. Vyrui, kuris jau dabar turi devynis vaikus ir gyvena kartu su senele, tokia suma yra didelė našta. Pats jis vos po kelis litus per dieną teuždirba, todėl didumą pajamų sudaro savivaldybės pašalpa. Pats namelis labai menkas, palinkęs. Viename kambaryje stovi dvi lovos, tarp kurių sunku būtų ir praeiti. Vienoje miega Jakovlevas su žmona ir senele, o kitoje – skersai lovos susispaudę penki vaikai. Keturi vaikai naktį gula ant grindų. Kai įsivaizduoju tuos dvylika žmonių mažame kambarėlyje, net širdį suspaudžia, bet šie žmonės nėra gyvenę geriau, todėl ir nesiskundžia. Kiek daugiau turintis kaunietis gali įsikurti geriau. Jo kambaryje gali pamatyti lovą, stalą, komodą ir dvi ar tris kėdes. Dar yra prausimosi dubuo. Tik neįmanoma išvengti blakių ir blusų.

Dažniausiai Brazilkoje ir Argentinkoje gyvenantys žmonės dirba Jonavos gatvės lentpjūvėse, dirbtuvėse, fabrikuose. Daug džiaugsmo suteikė nauja darbdavė – „Lietuvos manufaktūra“. Šis vilnonių audinių fabrikas „Lima“, vos prieš metus atvėręs duris, išgelbėjo ne vieną šeimą nuo skurdo. Į jį nuo kalno veda takelis, pramintas „Limos“ taku. Toks pat „Limos“ takas veda ir iš Argentinkos. Kai kurie varguolių kvartalų gyventojai kas rytą traukia į Vilijampolės fabrikus kitoje Neries pusėje. Čia gyvena vežikai, grioviakasiai, malkų kirtėjai, vagys ir buvę kaliniai. Sumanesni vaikai įsigudrina pardavinėti laikraščius, moterys augina gėles, prekiauja turguose. Kai kurios parduoda ne tik prekes, bet ir pačios save. Vos tik išaušus būriai vyrų pasipila į Kauno gatves ieškoti darbo. Vaikai, ypač turintys kokių nors negalių, slenka į miesto centrą ar kur link turgų elgetauti. O dauguma moterų kasdien lieka šiuose lūšnynuose, mat negali dirbti, nes neturi kur palikti mažų vaikų. Vyrų jos neturi visai. Kai kurios dėl nelaimingų atsitikimų, kai kurios dėl ligų, o kitos ir tiesiog dėl naivumo. Šios nelaimingosios iš savivaldybės gauna dvidešimt litų pašalpą butui ir galimybę už dar trisdešimt litų krautuvėse nusipirkti maisto produktų. Vos tik užsuki į šį kvartalą, tuoj apspinta gauja murzinų, prastai apsirengusių, dažnai nuo džiovos kosinčių, pabalusių vaikų. Leidžia jie čia varganas dienas nosį riečiančių kvapų ir nešvaros sąlygomis. Tarp tų skurdžių lūšnų įsispraudę ir tvartai. Kas išgali, augina kiaules, žąsis, ožkas. Šios kaip kokie kalnų ožiai laksto stačiais Žaliakalnio šlaitais. Pavasarį ir rudenį mažos gatvelės tampa neišvažiuojamos ir neišbrendamos. Žiemą jas dažnai užpusto, o vasarą jos dvokia nuo džiūstančių nešvarumų ir mėšlo. Kai kada neiškentusios tokių gyvenimo sąlygų ir tikėdamosi šviesesnės ateities nuo šių Žaliakalnio šlaitų merginos nusileidžia į Nemuno gatvę. Ji prasideda visai čia pat prie Prezidentūros tvoros kampo. Kartu su gretimomis Gardino ir Šilutės gatvėmis jos sudaro dar vieną legendinį kvartalą. Tai kūniškų geidulių tenkinimo vieta.

Žemaičių vyskupystės muziejaus nuotr./Kauno priemiestis
Žemaičių vyskupystės muziejaus nuotr./Kauno priemiestis

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:34
00:16
00:05

Esports namai

URBAN˙/