Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 19d. 20:03

Ištrauka iš ukrainiečių eseisto O.Bojčenko ciklo „50 procentų tiesos“ (1): pokalbis su pacifistu

Taikos simbolis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Taikos simbolis

Eseistas Oleksandras Bojčenko, gimęs Sovietų Sąjungoje, o šiuo metu gyvenantis, kaip pats teigia, laisvoje Ukrainoje, 2016-aisiais išleido knygą „50 procentų tiesos“ – istorijų, panašių į tradicinę rytietišką pasaką, ciklą.

15min dalijasi viena iš jų. Tekstą iš lenkų kalbos vertė Herkus Kunčius.

50 procentų tiesos

Neapsisprendžiu, todėl turiu daugybę draugų. Apsisprendę sugeba nusistatyti sau principus ir nebendrauti su tais, kurie jiems netinka. O aš ne. Todėl tarp mano bičiulių ar netgi draugų yra kairiųjų ir dešiniųjų, separatistų ir integralistų, nacionalistų ir liberalų bei netgi gimusių Donbase – nors, tiesą sakant, ne jiems reiktų padėkoti už Janukovyčių.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Oleksandras Bojčenko
Nuotr. iš asmeninio archyvo/Oleksandras Bojčenko

Pamenu, keletą metų atgal, sėdėjo su manimi prie vieno stalo, sakykim, radikalas ir pacifistas. Taigi, kaip visada, po trečiosios taurelės, užsirūkėme ir ėmėmės doroti politiką. Pirmasis pradėjo pacifistas, kuris tą vakarą buvo nusiteikęs radikaliai. O radikalas, atvirkščiai, buvo linkęs savo oponento žodinius kirčius atremti pacifistiškai. Aš tuo metu, lyg teisėjas teniso korte, sukaliojau galvą. Tačiau teisėjauti – neteisėjavau.

Charakteringa: esminės takoskyros strateginiame lygyje tarp pacifisto ir radikalo nebuvo. Abu apie tuometinį prezidentą sakė „taip vadinamas“ ir nei vienas esamos valdžios nelaikė sava.

Kitas reikalas – taktikos klausimai. Daužydamas kumščiu į stalą, pacifistas reikalavo nuosekliai laikytis, nenaudojant smurto, pasipriešinimo taktikos. Radikalas į tai reagavo nedrąsia šypsenėle ir slapta svajojo apie deputatais, ministrais ir kitais liaudies „numylėtiniais“ papuoštus žibintus. Tada pacifistas riktelėjo, jog panašiais juokeliais patys juos provokuojame, kad šie dar stipriau užveržtų varžtus, mat debilai juokų nesupranta. Radikalas atsakė, kad ir be provokacijų užverš varžtus, nes jie išties yra debilai. Tada aš, kad netylėčiau kaip svetimose laidotuvės, papasakojau istorijėlę apie prosenelį.

Mano prosenelis – ne tas, kuris žuvo Lenkijoje, o tas, kuris niekur nežuvo ir susilaukė proanūkio – ištvėrė du pasaulinius karus. Pirmojo metu buvo austrų armijos kareivis, ten papuolė į caro nelaisvę, kur išmoko rusų kalbos. Tarpukario laikotarpiu jo kaimas atsidūrė Rumunijos teritorijoje, tad buvo priverstas išmokti rumuniškai. Į Antrąjį pasaulinį karą jis patraukė jau mobilizuotas sovietų ir sugebėjo patekti į vokiečių nelaisvę, kurių kalbą ir taip jau žinojo. Iš vokiečių nelaisvės prosenelis grįžinėjo ilgai – pėsčiomis – tad pakeliui, be šiltinės, į žodyną prisirinko dar po šimtą žodžių iš atsitiktinių tautų.

Turėdamas tokią gyvenimo patirtį, prosenelis išsiugdė pacifistinę pasaulėžiūrą. Klausinėjant, kaip visomis šiomis aplinkybėmis jam pavyko išgyventi, atsakydavo, kad gerai žino tik vieną dalyką: kareivis kare privalo šaudyti, tačiau net kare ir netgi kareivis neprivalo nieko žudyti. Todėl jis, prosenelis, mūšio metu visada šaudė į orą.

Knygos viršelis/Knygos „50 procent racji“ viršelis
Knygos viršelis/Knygos „50 procent racji“ viršelis

– Ek, tėti, – įkyrėdavo mano proseneliui mano senelis, – jei visi būtų kariavę kaip jūs?

– Jei visi, – atsakydavo prosenelis, – tai niekas nekariautų.

Jo pasakojimuose apie karą niekada neatsirasdavo vietos didvyriškiems poelgiams. Tačiau buvo viena keista, skirta parūkymui, pertraukėlė. Šis įvykis atrodo toks literatūrinis, kad man nesinori juo patikėti. Galbūt prosenelis išties jį sugalvojo.

Trumpai tariant, prieš „mūsų“ puolimą, kaip ir priklauso, artilerija atidengė ugnį, kuri, kaip neretai atsitinka, užklojo svetimus ir savus. Pralaukęs žemės drebėjimą bei tūkstančių, spjaudančių nuolaužomis, vulkanų išsiveržimą, prosenelis, išsiropštęs iš apkaso, pamatė, kad nei į ataką, nei prieš ką jau nebeliko kam eiti. Valandėlę pasisukiojęs tarp išsimėčiusių rankų bei kojų, pagaliau jis susidūrė su vienu ir vieninteliu išlikusiu vokiečiu. Abu buvo ginkluoti, tačiau abiem labiausiai norėjos rūkyti.

Vokietis pavaišino prosenelį cigarete, prosenelis uždegęs pakišo vokiečiui degtuką. Tada abu pasikalbėjo, prisiminė namuose paliktas žmonas bei vaikus, šiek tiek paverkė, paspaudė vienas kitam rankas – ir patraukė į skirtingas fronto linijos puses.

– Matai, – tarė pacifistas, – pasipriešinimas be prievartos yra gerokai prasmingesnis.

– Taip, – neprieštaravo radikalas, – tačiau tik prieš vokiečius ir po artilerijos ugnies.

Ir man nieko kito neliko, kaip netvirtai pripažinti, kad abu yra teisūs.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”