Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 20d. 20:00

Ištrauka iš ukrainiečių eseisto O.Bojčenko ciklo „50 procentų tiesos“ (2): atsisveikinimas su Krymu ir Tomas Venclova

Tomas Venclova
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Knygos „50 procent racji“ viršelis

Eseistas Oleksandras Bojčenko, gimęs Sovietų Sąjungoje, o šiuo metu gyvenantis, kaip pats teigia, laisvoje Ukrainoje, 2016-aisiais išleido knygą „50 procentų tiesos“ – istorijų, panašių į tradicinę rytietišką pasaką, ciklą.

15min dalijasi viena iš jų. Tekstą iš lenkų kalbos vertė Herkus Kunčius.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Oleksandras Bojčenko
Nuotr. iš asmeninio archyvo/Oleksandras Bojčenko

Atsisveikinimas su Krymu

Draugystė draugyste, o tiesa yra svarbiau. O ji tokia. Prieš keletą metų viename leidinyje – pirštais nerodysime – buvau cenzūruotas. Tiksliau ne aš, o mano tekstas. Šalia to, tekstas buvo absoliučiai neutralus, net galima būtų pasakyti – humoristinis, pasakojantis apie poilsį prie jūros ir neturintis nei visuomeninio-politinio aštrumo, nei tradiciškai vadinantis tuometinį sunkų buką daiktą sunkiu buku daiktu*. Tačiau jame buvo antai tokia pastraipa: „Dėl įvairių priežasčių nei Europa, nei Turkija, nei Krymas, jei kalbame apie mūsų šeimą, tą vasarą nebuvo mūsų planų sąraše. Tad liko Ukraina. Arba Įlanka“. Redaktorius iš šios pastraipos išmetė Ukrainą. Ir paliko: „Liko Įlanka“. Matomai, buvo nusprendęs, kad šmaikšti Krymo nepriklausomybės nuo Ukrainos aliuzija yra perdėm radikali.

Knygos viršelis/Knygos „50 procent racji“ viršelis
Knygos viršelis/Knygos „50 procent racji“ viršelis

Tiesą sakant, gerai, kada žmogus turi humoro jausmą. Blogiau, jei žmogui priskirta, turinčio humoro jausmą, reputacija. Nes su tokia reputacija, kad ir rimtai kalbėtų, tarkim, linkėdamas Henadijui Adolfovičiui Kernesovui** sveikatos, visi aplinkiniai galvos, kad jis ir vėl juokauja. Arba užpyks: „Kažkokie neskanūs tavo juokai. Pernelyg manieringi“.

O dabar prie reikalo. Kažkada, susikirtus keliams, man teko laimė Kijeve susidurti su galbūt labiausiai pasaulyje žinomu lietuvių poetu, disidentu, emigrantu, Brodskio ir Milošo draugu, Jeilio universiteto profesoriumi Tomu Venclova. Prie apskirto stalo vyko kažkokia diskusija, kažką aptarinėjome, įskaitant Brodskį ir Milošą, kol kalba pasisuko link optimizmo. Ponas Venclova tada pasakė:

– Optimizmai ir optimistai, – maždaug taip kalbėjo, – būna įvairūs. Įprastas optimistas tvirtina, kad viskas bus gerai, todėl atrodo naivus, visi iš jo juokiasi ir niekas juo netiki. Aš gi, – tęsė Venclova, – laikau save istoriniu optimistu.

– Kaip tai? – paklausiau nustebęs.

– O taip. Skirtingai nuo įprasto, istorinis optimistas tvirtina: „Viskas bus gerai, tačiau aš to nesulauksiu“.

– Tokiu atveju, – tariau, – jūs galite laikyti mane apokaliptiniu optimistu.

– Kaip tai? – nustebęs paklausė Tomas Venclova.

– O taip. Skirtingai nei istorinis, apokaliptinis optimistas tvirtina: „Viskas bus gerai. Tiktai niekas to nesulauks“.

Po to išsivažinėjome kiekvienas į savo puses.

Užpraeitą rudenį netikėtai susitikome antrą kartą. Tiksliau, ne tai kad susitikome, bet drauge su dar dešimčia žmonių atsidūrėme bendroje vakarienėje. Žodis po žodžio ir aš matau, kad ponas Tomas mane net atpažįsta, tačiau kažkaip ne visą ir ne iki galo. Tuo metu pokalbis, žinoma, pasisuko apie Ukrainą. Ta tema Venclova sako:

– Buvau, – kalba, – vasarą Kryme. Jūs patys suprantate, kad turint galvoje mano amžių, šią kelionę galima būtų pavadinti atsisveikinimu su Krymu.

– Jūs nesijaudinkite, – sakau jam, – Mes, ukrainiečiai, širdies gilumoje su Krymu jau seniausiai atsisveikinome.

Ir tada pono Tomo akyse tartum kažkas blykstelėjo, lyg jis būtų prisiminęs kažkokį užmirštą dalyką, tačiau nebuvo dėl to tikras ar tai išties jis.

Klausykite, – sako jis, – jūsų visų ukrainiečius toks humoras? Nes, suprantate, kažkada seniai vieną jūsiškį pažinau Kijeve. Ir kažkaip kalba pasisuko apie optimizmą...

Na, iš esmės yra gerai, kada žmogus turi humoro jausmą. Blogiau, kada niekam negali paaiškinti, kad kalbėdamas visai nejuokavo.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------

*2004 metais Ivano-Frankivske vienas studentas į Jankovyčių metė vištos kiaušinį. Milicija tai apibūdino kaip pasikėsinimą, panaudojus „sunkų buką daiktą“. Nuo to laiko autorius Janukovyčių vadina „sunkiu buku daiktu“.

**Henadijus Kernesas – praeityje aferistas ir banditas, praleidęs keletą metų kalėjime, vėliau Jankovyčiaus partijos narys ir Charkovo meras. 2014 metų balandžio mėnesį pasikėsinimo metu buvo pašautas. Deja, išgyveno. Vėliau neįtikėtino Charkovo gyventojų didesnės dalies kvailumo dėka vėl tapo šio miesto meru.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

05:50
03:17

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata