15min dalijasi viena iš jų. Tekstą iš lenkų kalbos vertė Herkus Kunčius.
Kyšis
Kad ir sviestų į mane akmenį, vis tiek pasakysiu: nusidėjau. Nors tik kartą ir prieš savo valią, tačiau nusidėjau. Ir kas gi mane, paklausite, sugundė? UST. Ne, ne visa Ukrainos Saugumo Tarnyba, o vienas konkretus saugumietis. Tiksliau – du.
Mano darbo pradžios universitete laikai skiriasi nuo tų laikų, kada nustojau ten dirbti. Būdami studentais, girdėdavome, kad tarp dėstytojų pasitaiko kyšininkų. Ir jeigu kartą per pusmetį toks sesijų metu mums perbėgdavo kelią, tai visą panieką, pripildžius ją į švietimo rinka dar nesugadintą širdį, įkraudavome į žodį „ima“. Dabartiniai gi studentai į universitetą įstoja su tėvų, darželio bei mokyklos suformuota pasaulėžiūra, tad šūkis „už viską reikia mokėti“ jiems jau seniai neteko savo pirminės metafizinė prasmės. Todėl šiuolaikiniams studentams, kuriems kartą per pusmetį tenka turėti reikalų su kyšių neimančiu dėstytoju, sukioja pirštą prie smilkinio ir su užuojauta sako „neima“.
O dabar mano nuodėmingo nuopuolio istorija. Sausio mėnuo, prieblandos metas. Skambutis į duris. Į prieangį geranoriškai, tačiau užtikrintai įeina nepažįstamas vidutinio amžiaus vyriškis.
– Labas vakaras, tai jums, – sako ir išsitraukia voką.
– Ačiū, – sakau ir dėl visa pikta žengiu žingsnį atgal, paslėpdamas rankas už nugaros, kad nieko nepaliesčiau. Tada klausiu: – O kas voke?
– Kaip kas? – stebisi jis. – Pinigai. Imkite. Prašau nieko nebijoti: aš ne šiaip sau – iš gatvės. Esu UST rajono skyriaus viršininkas. Mano sūnus pas jus poryt laikys egzaminą. Suprantate, kaip būna su tais vaikinais, galbūt kažko neišmoko. O reikia penketo.
„Penketas“ tais laikais atitiko „puikiai“. O „reikia penketo“ dažniausiai bylojo, kad egzaminą laiko paskutinis žioplys, kuriam ir „trijų“ nėra už ką parašyti. Kad išloščiau laiko kontratakai parengti, klausiu svečio, ar jam neatrodo, kad specialiųjų tarnybų darbuotojas, bandantis švietimo darbuotojui įduoti kyšį, tai, švelniai tariant, contradicto in adjectio. Ar tai nėra akivaizdus įrodymas, kad šalis, už kurio saugumą jis yra atsakingas, galutinai virto balaganu? Mūsų teorinė diskusija baigiasi mano praktiniu pasiūlymu: jis paslepia kišenėje voką ir eina su Dievu. O aš už tai dovanoju jo sūnui „trejetą“.
– Gerai, – sutinka valstybės interesų sargybinis. Ir jau prieš išeidamas priduria: – Bet jam reikia penketo.
Kitą vakarą, stačiai egzamino išvakarėse, pasirodė vėl. Be voko. Tačiau su pagalbininku. Dviese atitempė pusę kiaulės, numetė ją virtuvės prieangyje ir sėkmingai žiemą ištirpo tėvynės ūke. Anot mano kategoriško imperatyvo, turėčiau juos vytis. Tačiau staiga priešais mane iškilo paveikslas. Pūga. Su naminėmis šlepetėmis, šortais ir berankoviais marškinėliais vejuosi Ukrainos Saugumo Tarnybos karininkus, sekdamas, su puse kiaulės, jų vos matomais apsnigtais pėdsakais...
Per egzaminą viršininko sūnui uždaviau vieną papildomą klausimą. Tiksliau du: ar tiesa, kad UST perėjo į ūkiskaitą ir kokiais metodais saugumiečių ūkyje galima greitai nupenėti iki šimto kilogramų paršelį? Sūnus sutriko: buvo akivaizdu, kad jam reikėjo penketo. Tačiau, kaip buvau pažadėjęs jo tėvui, į studijų knygelę įrašiau „patenkinamai“. O kyšį su šeima ir draugais sudorojom nedelsiant. Kad nepaliktume įkalčių.
