Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2019 balandžio 9d. 20:16

Įtrūkusių erdvių atspindžiai

Kornelijus Platelis „Įtrūkusios mėnesienos“
Kornelijus Platelis „Įtrūkusios mėnesienos“
Pasitaiko tokių knygų, kurias skaitai ir galvoji, kad iš pirmo žvilgsnio nežinai ką pasakyti. Taip yra dėl to, kad jose visko tiek daug, jog nežinia nuo ko pradėti, nuo kur atsispirti.

Tokia yra išrinkta 2018 m. kūrybiškiausia dešimtoji poeto, vertėjo, nacionalinės premijos laureato Kornelijaus Platelio knyga Įtrūkusios mėnesienos. Joje susipina ir sąveikauja skirtingų kultūrų kontekstai, kurie, viena vertus, pratęsia autoriaus kūrybos programą, kita vertus, papildo ją naujais intertekstais, kultūrinių kodų pateiktimis ir temų variacijomis.

Nenutoldamas nuo kasdienybės aktualijų, realaus pasaulio, Platelis išeina už pažįstamos tikrovės ribų ir atveria kitas, dar nepažinias erdves, kuriose susipina Antikos, krikščioniškosios, Rytų kultūros, žydų misticizmas, mito, tautosakos intertekstai. Visi šie tarpusavyje persipinantys kultūriniai klodai yra įprasminami dabartyje. Literatūrologė Dalia Satkauskytė pastebėjo, kad kultūriniai kontekstai nereikalauja būti iškart atpažįstami. Eilėraščiai yra keliasluoksniai ir jų prasmė kuriama nepriklausomai nuo intertekstų – nors kultūrinių klodų gausu visoje knygoje, jie neužgožia Platelio kūrybai būdingos poetinės struktūros, leksikos, ritmikos, vaizdingumo, dinamikos.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kornelijus Platelis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kornelijus Platelis

Poezijos subjektas toks pat daugialypis kaip ir kultūrinis kontekstas. Jis pasirodo prisidengdamas vis kita kauke. Dėvimos kaukės yra iš kultūrinio lauko, tautosakos, kasdienybės. Kai kurios jų sutinkamos ankstesnėje Platelio kūryboje, pavyzdžiui, ypač dažnai pasitaikanti moters kaukė ar kiek konkretesnė – Salmakidės. Pastaroji naujausioje kūryboje įgauna kiek kitą reikšmę, tiksliau, įvyksta esminis pokytis – anksčiau ji buvo kitas („Ir aš pasakau ūmai: / Salmakide!“, Pinklės vėjui, 1987, p. 130), dabar ji yra pats kalbantysis („Paklausė jis mano vardo, / ir aš kiek drebančiu balsu atsakiau: Salmakidė“, Pink­lės vėjui, 1987, p. 98). Tiesa, jau anksčiau pateikiama užuominų apie kūnų ir sielų persiliejimą („Salmakide, / Kas kelią parodys man iš tavęs išeiti?“, Pinklės vėjui, 1987, p. 130), bet dabartinėje kūryboje pasirenkamas kitas kalbėjimo taškas – anksčiau buvęs kitas nėra dabartinio dalis, tas kitas ir yra pats . Šis žaidimas kaukėmis nėra atsitiktinis, tai pasirinktas būdas žvelgti į pasaulį, jį pažinti.

„Pažinimas, kurį teikia knygos ar studijos, niekada nebus „pilnas“ ir „tikras“, jei tyrimas­ neapims ir pažįstančiojo“, – interviu portale lrytas.lt užsiminė poetas. Anot jo, geriausias pažinimo būdas yra patirti, o negali geriau patirti nei pats užsidėdamas vieną ar kitą kaukę. Autorius neapeliuoja į visažinį pažinimą, bet kiek įmanoma labiau priartėja prie patiriančio subjekto, kuris turi ne tik dairytis į aplinką, bet ir į save, pažinti ne per kažką, bet pats patirdamas. Kuo skirtingesniu pavidalu pasaulis patiriamas, tuo įvairesnis jis atsiveria ir tuo geriau yra pažįstamas.

Knygoje sudėtinga atrasti vientisą pavidalą (o gal jis nė neegzistuoja). Kartais subjektas pasislepia už vaizdų, aplinkos aprašymų ar netgi pranyksta juose. Viena vertus, kai kurie eilėraščiai yra aiški užuomina į Rytų poetinę-filosofinę tradiciją, kurioje subjektui tenka antraplanis vaidmuo, o pirmame plane yra iš šono stebimas pasaulis, į kurį stengiamasi kuo mažiau kištis. Tokie pirmiausia yra prieš knygos skyrius esantys eilėraščiai („Saulė sugrįžta. / Poras tik tebestirkso / pernykštėj lysvėj“, p. 102), taip pat jų esama ir skyrių viduje (p. 39, 113).

Kita vertus, tai tik apgaulė, kad subjektas pranyksta tarp vaizdų. Platelis meist­riškai nuo aplinkos aprašymo pereina prie asmeninio, individualaus aplinkos patyrimo – aplinka, jos detalus aprašymas reikalingi subjektui rastis. Nei pasaulis, nei subjektas neatsiranda iš niekur. Platelio poetinis pasaulis nėra tabula rasa – tai nuolat kintanti jungtis tarp skirtingų kultūrų, laikų, kaukių ir objektų. Eilėraščiuose svarstoma, ar visi tie skirtingi pavidalai kuria vientisumą, ar yra paskiri ir laikini? Ar užsidėjus kitą kaukę lieka kas nors iš buvusio gyvenimo, ar viskas prasideda iš naujo?

Kornelijus Platelis „Įtrūkusios mėnesienos“
Kornelijus Platelis „Įtrūkusios mėnesienos“

Knygoje neretai minimas šešėlis („Šis užslinkęs kūnas palieka / savo sunkų šešėlį, prisigėrusį metų / metais kauptų liūdesių, / ir tik traukiantis man / jis galbūt atsitrauks kartu“, p. 23; „Atmintis nebetelpa, / nebeužsidaro dangčiai – palikim / tegu tie šešėliai vaidensis / skrajojančiuose eilėraščiuose“, p. 51), kuris yra tarsi įrodymas, kad net ir keičiant kaukes viskas neprasideda iš naujo, o lieka nuotrupos to, kas buvo, kartais labai gerai atsimenamos, kartais tik vos juntamos. Atmintis knygoje veikia platoniškosios anamnezės principu: pažinimas yra atsiminimo forma ir neatsiranda iš niekur – pažįstama atsimenant tai, kas buvo anksčiau, Platono atveju – idėjų pasaulyje. Platelio idėjų poetu tik­rai nepavadinsi – idėjos jam svarbios tiek, kiek jos yra įkūnytos, o dar tiksliau būtų sakyti tiek, kiek jos yra sąmoningai patiriamos.

Poetas mąsto apie žmogaus sąmonės ribas. Platelio poezijoje visad dominavo racionalusis pradas, kuris išliko ir šioje knygoje. Svarbus vaidmuo atitenka reginčio, mąstančio, kalbančio subjekto sąmonei. Sąmonės Platelis neatsieja nuo kalbos. Jau pirmuoju knygos eilėraščiu jis įveda skaitytoją į aplinką ir joje esantį subjektą, kurio sąmoningumą aprašydamas jis perinterpretuoja mitą apie Golemą – žydų mitologijoje pasirodančią beformės masės būtybę, sudarytą iš molio, purvo ir dulkių. Anot mito, jai gyvybę įkvėpti gali tik itin aukšto rango rabinai, turintys ypatingų galių. Nacionalinėje bibliotekoje vykusiame knygos pristatyme poetas užsiminė, kad Vilniaus Gaonas taip pat bandė sukurti Golemą ir pajuokavo, kad jis pratęsia jo darbą, taip, rodos, prisiimdamas itin reikšmingą visagalio kūrėjo vaidmenį.

Žydų mitologijoje įvardijami keli galimi būdai suteikti Golemui gyvybę, vienas jų – užrašyti ant jo kaktos hebrajišką žodį emet, reiškiantį tiesa, arba šį žodį užrašyti ant pergamento ir įdėti Golemui po liežuviu arba į ranką. Platelis perkuria mitą, leisdamas Golemui įsikvėpti gyvybę pačiam save įvardijant, taip apribodamas savo kaip kūrėjo vaidmenį („Vardas. Golemas krūpteli ir pabunda, / iš lėto veriasi jo burna, / ilgai čiaumoja kažką bei ryja, / galiausiai pasako: „aš“, p. 9). Platelis apmąsto kalbos reikšmę – subjektas tampa sąmoningas tada, kai jis geba save ištarti. Suvokti save pasaulyje reiškia sąmoningą buvimą. Svarbu kaskart iš naujo suvokti ir įvardyti ne tik save, bet ir pasaulį, nes keičiantis suvokimui, keičiasi ir jis.

Dar viena svarbi tema knygoje yra laikas, kuris taip pat prisideda prie pasaulio ir subjekto kaitos. Jis neracionalų polėkį paverčia racionalia rimtimi („Ne, jau verčiau vaizduosiuos kitaip / savo judėjimo greitį, / žinią vėluodamas nešiu, nes jos / niekam, beje, ir nereikia“, p. 107), pasaką – tikrove („Laikas krito į ją sunkiais akmenim / ir grimzdo gelmėn su visais / pasakiškais pasauliais“, p. 49). Nors laikas suvokiamas kaip neišvengiamybė („Kad ir ką čia sakytume, / laikas iš lėto mus žudo“, p. 124), čia pat pateikiamas ir kontrargumentas, kad „laiko / iš viso nėra, tėra jo įsivaizdavimai, / amžina dabartis, prarijusi savo uodegą“ (p. 124). Eilėraščiuose mąstomi sudėtingi klausimai – ar priklausomai nuo laiko kinta pasaulis, ar pasaulis lieka toks pat, kinta tik subjektas? Svarstoma sąmonės priklausomybė nuo laiko („Pasaulis pasikeitė, ar pasikeičiau aš?“, p. 49).

Ne veltui eilėraščiai yra datuoti, nes „[s]uvokimui pakitus, vargu, ar daiktai / gali aplink save išlaikyti kokias pastovumo auras, / nebent paprasčiausi – koks pieštukas ar žirklės...“ (p. 20). Poetas teigia perrašinėjantis eilėraščius, nes teminiai kodai kinta laike ir kai kurie nebėra aktualūs šiandienai. Ar tai bandymas prisitaikyti, įtikti skaitytojui? Vargu. Greičiau tai reagavimas į esamą pasaulį, dabarties reflektavimas, jos permąstymas pasitelkiant kultūrinius praeities kodus, o kartais ir paprasčiausius kasdienybės kodus.

Knyga neabejotinai verta kūrybiškiausios knygos titulo ir, beje, kalbant ne tik apie Platelio eilėraščius, bet ir apie Deimantės Rybakovienės dizainą. Įtrūkusios mėnesienos atveria daug skirtingų erdvių ir galimybių kontempliuoti vaizdą ar diskutuoti „su pasaulio atspindžiu savo paties sąmonėje“. Šalia rimties, netgi, sakyčiau, išminties telpa žaismė, (savi)ironija, juokas, kas prideda sodriai Platelio poezijai gilaus lengvumo. Knygoje dėmesys pirmiausia nukreiptas ne į objektus ar patį pasaulį, o į jo plyšius ir trūkius – už šviesą svarbesnis lūžis, už statulą – įtrūkis, nes jis „laužia šviesą atverdamas erdvę įvairioms regimybėms“. Įtrūkis pasaulį padaro netobulą, bet jis toks ir yra. Įtrūkęs yra ir poeto santykis su skaitytoju, kalba, kultūros tekstais ir kasdienybės reiškiniais. Tik tas įtrūkis yra ne yda, o nauja galimybė žvelgti į pasaulį, kalbėti(s), interpretuoti kultūros reiškinius ir gyvenamojo pasaulio realijas.­

Kornelijus Platelis, Įtrūkusios mėnesienos: Eilėraščiai, Vilnius: Odilė, 2018, 135 p., 800 egz. Dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Šis tekstas publikuotas leidinyje "Naujasis Židinys-Aidai", 2019 m. Nr. 2

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mano kiemas

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Video

03:45
36:33
02:43

Esports namai

Grožio programa 360°

URBAN˙/

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali