Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2019 02 15, 18:51

J.Baltušio dienoraščiai. „Niekam nerūpi dabar meno pasaulio žmonės. Reikia melžėjų, technikų, traktoristų, saugumiečių“

Juozo Baltušio (1909–1991) literatūriniai veikalai turėjo ir turi neginčijamą vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai.
Knygos viršelis
Knygos viršelis

Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat savo mirties 1990-aisiais rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Vos pasirodžiusios dienoraščių ištraukos mėnraštyje „Metai“ sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo. Pirmasis Juozo Baltušio dienoraščių tomas pasirodys jau Vilniaus knygų mugėje, jį išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Šioje „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975“ dalyje veriasi tuometinių rašytojo šeimos santykių drama, jo nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, rašytojo kasdienybės liudijimai. Neabejotinai įdomūs J. Baltušio sutiktų literatūros žmonių vertinimai, literatūrinių, kultūrinių, visuomeninių įvykių interpretacija. Šie užrašai padeda ne tik rekonstruoti paties kūrėjo ambicijas, tekstų genezę, bet ir atskleidžia unikalią žmogaus santykių dramą. Kviečiame skaityti Juozo Baltušio dienoraščių ištrauką.

1973 m.

Balandžio 29. Sekmadienis.

Vyriausybės nutarimu, šeštadienis perkeltas į pirmadienį, tai bus keturios poilsio dienos. Keturios! Įsivaizduoju, kiek bus išlakta degtinės, pritriukšmauta.

Kalbėjausi su Churginu. Pasakė, skambinęs jam Zimanas, pranešęs, kad mes su Churginu „demonstratyviai išėjome“ iš rašytojų valdybos plenumo, o aš pasakęs: „Nėra ko čia sėdėti, šitam grafomanų ir vagių plenume.“ Na, šito nesakiau, tik mintyse pagalvojau. O išėjome ne tiktai mes, bet ir J. Paukštelis ir daugelis kitų drauge su mumis. Ir ne demonstratyviai, o sulaukę pertraukos. Zimanas pasakęs, kad jis informuotas kitaip. Na, vadinasi, šitaip „kitaip“ informuotas ne tiktai Zimanas, bet ir visos „viršūnės“. Ė, šunes loja – vėjas nešioja!

Dar pilna tauškalų apie Monikos jubiliejų. Ir vis labiau jaučiamas „viršūnių“ įtūžis ant Monikos. Tiek to, tiek ir to. Nei Monika, nei aš jokių apdovanojimų iš valdžios nelaukėme, nieko mums nereikia, tačiau labai klysta tie, kas mano, kad iš mūsų galima tyčiotis. Šitai ir buvo pasakyta Monikos žodyje jubiliejaus minėjimo pabaigoje. Tegu žino visi, kas jie bebūtų: iš Baltušių nesityčiojama!

Balandžio 30. Pirmadienis.

Net keista, kad pirmadienis, o nedarbo diena. Gatvėse, kaip ir reikėjo laukti, daug įkaušusių. Parduotuvėse pulkuoja vyrai prie svaigalų prekystalių. Tempia bonkas tašėmis, „avoskomis“, geria čia pat, tuoj už kampo, tarpduryje, tamsesniame kieme. Ir nedrįsk niekam žodžio tarti. Daugumoje – rusai. Atvykę Lietuvon po Kalantos susideginimo. Bet yra ir lietuvių. Genda mūsų žmoneliai, užsikrečia nuo atsilikėlių.

Svečių namuose apmažėjo, bet dar – ačiū dievui. Kada pagaliau baigsis šita jubiliejinė verdenė? Nieko negalima dirbti.

Vakar Monika drauge su savo leningradiete Mirkina išvykusi į Panevėžį, žiūrėjo tenai teatro spektaklį: Strindbergo „Mirties šokį“. Spektaklis vaidinamas per du kartus: 15 ir 19.30 val. Viso jis tęsiasi 6 valandas. Sugrįžo Monika vos gyva iš nuovargio, tai miegojo kone ligi pietų. Apie spektaklį – nė žodžio. Vadinasi, nieko gero.

Kelinti jau metai nebegaunu kvietimo į šventinės demonstracijos tribūną. Šiemet – tas pats. Och ir rūstauja gi ant manęs „viršūnės“, ir neatsileidžia gi! O už ką? Nė vienas atsakingesnis darbuotojas nė sykio nepasikalbėjo su manim. Tenkinasi ta informacija, kurią jiems pateikia visokie grafomanai ir žulikai. Na, ką gi, ne su manim vienu šitaip. Su Monika irgi niekas niekad nieko nėra kalbėjęs. Toksai stilius. Vėliau staiga susigriebia, o jau po laiko. Tiek to.

Gegužės 1. Antradienis.

Štai ir nebeliko balandžio. Tuščias jis man buvo kūrybine prasme. Ir labai „pilnas“ kitokiom prasmėm: jubiliejai, darbo užbaigimas prie „Saulėtos vaikystės“... Na, imsimės darbo šį mėnesį kaip reikiant! Pats laikas.

Stebėjau televizoriuje šventinę demonstraciją. Šiemet ji gerokai praretinta, tik dalis žmonių gausumo, koks būdavo anksčiau. Girdėjau šnekas, kad šiais metais žymiai sumažintas demonstruojančių skaičius. Teisingai.

Namie dar vienas kitas svečias. Nebevargina. Apskritai laikomės su Monika neblogai.

Baigiau skaityti A. Kukankos-Liepsnonio atsiminimus „O kur žvaigždės?“ Tomas apystoris, veik 500 pilnų puslapių. Skaičiau su įdomumu. Parašyta gyvai, spalvingai. Vietomis, beje, liepsnoniškai, tačiau tas bendro įspūdžio negadina. Daug ryškių asmenų, nupiešti jie spalvingai, tarytum gyvi iškyla prieš akis: Herbačiauskas, Faustas Kirša, P. Cvirka, A. Venclova, Guzevičius, Gailevičius, Šadevičius, dešimtys politinių kalinių Ukmergės, Šiaulių, Kauno kalėjimuose, Dimitravo stovykloje, mokytojai, kunigai Zarasuose, motinos vargas, sesuo Agota, pokario metais buržuazinių nacionalistų nužudyta. Žodžiu, labai turtinga knyga. Esu tikras, kad ją būtina išleisti, pateikti jaunimui, apskritai skaitytojams. Negaliu suprasti, kodėl ji atmesta, ir tai – vos po vienos „vidaus“ recenzijos, kurią parašė V. S. Gira, žmogus doras, bet emocionalus, subjektyvus nežmoniškai, taigi dažnai neteisus. Stebina jau pats faktas, kad jis ėmėsi recenzuoti šitą knygą, nieko neišmanydamas apie pogrindžio kovas, nei apie politinius kalinius. Sėdžiu dabar ir mąstau, ko visų pirma reikėtų griebtis, kad knyga išeitų, kur visų pirma kreiptis, kad sėkmingiausiai paveiktų jos išleidimą. Kelių daug, o kuris tikras? Na, pamąstysiu, tada veiksiu, nepaliksiu šito reikalo savieigai.

Gegužės 2. Trečiadienis.

Ketvirta diena švenčių. Iš proto galima išeiti. Ir eina žmonės. Pilna girtų, pagiriojančių. Ir tai mūsų rajone, kur gyvena atsakingi darbuotojai. Kas gi darosi darbininkų kvartaluose?

Susimąsčiau ta proga apie darbininko sąvoką apskritai. Anksčiau, kai pats buvau darbininkas, ši klasė visuomet man buvo kaip aukščiausio žmogiško orumo, išdidumo, ne pasipūtimo, o būtent žmogiško orumo, geležinės valios, drąsos, ryžtingumo įkūnijimo simbolis. Tokie jie ir buvo tada, darbininkai. Mačiau juos didžiausių sunkumų metu, streikuose, grumtynėse su smetonine policija, ir visuomet didžiavausi darbininko vardu. Dabar šios klasės tik vardas belikęs. Geria, vagia, meluoja, palaižūnauja, ištvirkauja, skundžia vienas kitą... Išsigimimas pilnas. Mano dėta, uždrausčiau vadintis aukštu darbininkijos vardu. Yra tarp jų ir gerų žmonių. Pasitaiko. Bet tai tokia mažuma, kuri tik paryškina bendrą išsigimimą. Ir ši mažuma, beje, pūdoma iš viršaus: visokie atžymėjimai, prezidiuman sodinimai, apdovanojimai, liaupsinimai spaudoje, per radiją, televiziją, įjunginėjimas į visokiausias delegacijas... Prieinama ligi to, kad buvęs geras darbo žmogus nebeturi laiko... dirbti. Jo darbo našumas smunka, pats jis įpranta prie kodylavimų, o kai jų nebelieka – jaučiasi nelaimingu žmogum, griebiasi degtinės, smunka, darda žemyn. Šitokie reikalai. Labai nelinksmi. Jeigu toliau viskas taip vystysis, nebeturėsim jokios darbo klasės, bus vieni liumpendarbininkai, moralinės menkystos.

Liūdni reikalai, draugas Juozapai. Gana liūdni.

O gal tai todėl, kad per ilgai gyvenu? Gal taip reikia? Gal dabar būtina supūdyti žmogų moraliai, palaužti jo valią, sunaikinti jo žmogiškąjį orumą? Gal iš tikrųjų šitaip? Tiktai lieka klausimas: vardan ko, kieno labui reikia šito?

Vakare atėjo Rožė Matuzevičienė, buvusi poeto Matuzevičiaus Eugenijaus žmona. Giliai susirūpinusi. Nori keisti savo butą į du butus, kad pagaliau atsikratytų sūnaus, vagies ir bandito, bausto teisme, sėdėjusio kalėjime ir be atvangos terorizuojančio ją, grasinančio nužudyti. Tačiau tokiems mainams reikia pinigo. Apie 3 000 rublių, o kur juos paimti? Kreipėsi į buvusį vyrą, poetą Matuzevičių, tas tiktai tyčiojasi, apie sūnų nenori nė girdėti: pati tvarkykis! Kai sūnus grįžo iš kalėjimo, Rožė galėjo jo nebeįsileisti į butą. Pagal įstatymą. Tuomet Matuzevičius puolė ją terorizuoti, persekioti, privedė ligi nervinio šoko ir privertė įsileisti sūnų. Tai šitaip kartais elgiasi tie, rašantieji eiliuotus posmus apie taurumą, humanizmą, švelnius jausmus ir kitokius gerus daiktus. Ne, nebus iš Matuzevičiaus geras poetas. Niekad nebuvo, ir nebebus. Eiliuoti moka, bet tai dar ne poezija. Visų pirma reikia būti žmogum, tik tada bus tikra kūryba.

Gegužės 3. Ketvirtadienis.

Žiūrėjau savo vertimą, redaktorės subjaurotą, ir niršau. Parodysiu Monikai. Tegu ji sprendžia objektyviai. Kartoju: „Vagos“ leidykloje vyrauja nuomonė, kad vertimas – tai knygos turinio atpasakojimas laikraštine, gramatiškai taisyklinga kalba, o rašytojo stilius, rašymo maniera, pasaulėjauta paliekama už dėmesio ribų. Tai neteisinga.

Kreipiausi į Partijos istorijos institutą dėl A. Kukankos-Liepsnonio knygos „O kur žvaigždės?“ Pajutau nenorą „kištis į tokius reikalus“. Na ką gi, ieškosim kitų kelių.

Nupirkau anūkui Jurgiui „maniežą“ – mokytis vaikščioti.

Atėjo režisierius Jonas Jurašas. Labai draugiškai kalbėjosi su Monika. Mažai dalyvavau tame pokalbyje, labai užimtas esmi.

Šiandien aptvarkomas butas. Net keista: kai palaisvinome jį nuo visų rožių ir kitokio gero, tai pamačiau, koks jis vis dėlto jaukus, malonus. Ne, neskubėsiu keltis iš jo.

Gegužės 4. Penktadienis.

Nieko nedirbu, tai yra nerašau ir todėl nekenčiu savęs. Mano metuose šitaip švaistyti dienas – nusikaltimas. Blogiausia, negaliu apsispręsti, ko dabar imtis. Vis mažiau betraukia „Žėrinti jaunystė“, o šaukia „Stomatologinės istorijos“. Vartinėjau užrašus, kai kuriuos apmatus atskiriems apsakymams. Lyg ir nieko. Bet imti jautį už ragų vis dar nesiryžtu. Kodėl? Kur priežastis?

Taikos gynimo komitete pravedėm instruktažą. Išleidžiam į kruizinę kelionę Baltijos jūra savo pasiuntinius. Plauks jie laivu iš Leningrado. Pabuvos Suomijoj, Norvegijoj, Švedijoj, Danijoj, abiejose Vokietijose, Lenkijoj. Taikos dienos šiais metais vyks Norvegijoje, Oslo mieste. Ten sugaiš ilgėliau. Buvo žadėta paimti iš Lietuvos apie 50 žmonių, dabar liko 17, tiek jų nubyrėjo. Amžina istorija.

Gegužės 5. Šeštadienis.

Vėl nieko nedirbu. Kas bus?

Abu su Monika dalyvavome dailininko E. Jurėno darbų parodos atidaryme. Dail. Jurėnui rytoj sueina 50 metų. Jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. Piešia jis gerai, grafikas talentingas, tačiau dideliu dailininku jau nebebus. Nėra savarankiškumo, orientacija į tai, „kas šiandien reikalinga“. Iš čia ir visų jo darbų tematika. Portretai: Guzevičius, Meškauskienė, Petkevičius... Atidaryme dalyvavo nemažai „zemliokų“ kupiškėnų. Pats Jurėnas iš Plundakų, Kupiškio šone. Berods, ir aš buvau kviestas tiktai kaip kupiškėnas, nors ir tariamas.

Vakare dalyvavome baliuje. Įvyko Dailininkų sąjungos rūmuose. Žmonių bene 200. Pora ministrų, „Tiesos“ vyr. redaktorius, kitokie šulai. Praktiškas tas Jurėnas. Neleidžia sau pasikviesti tų, su kuriais jam malonu, o prisiverčia tuos, kurie reikalingi, gali būti naudingi. Tai pirmas ženklas, kad nebus jis niekad stambus bei reikšmingas kūrėjas. Savarankiškumo nėra. Ir asmenybės. Pats gi pobūvis praėjo gana smagiai. Daug tostų, gana įdomių, aštrių.

Gegužės 6. Sekmadienis.

Vėl tuščia, netikusi diena. Nieko pozityvaus nedirbu.

Monika aplankė motinos kapą. Grįždama užsuko pas Kipro Petrausko našlę. Ten rado aktorę pensininkę Vosyliūtę. Riejasi abi žiauriai. Yra ko!

Gegužės 7. Pirmadienis.

Tebevyksta laiko naikinimas, įsibėgėjęs su tuo Monikos jubiliejum. Nėra galo nei pabaigos.

Ir tebesmaugia mane pasimetimas: ką rašyti, ko nerašyti? Traukia „Stomatologinės istorijos“, daug mažiau traukia „Žėrinti jaunystė“, tačiau pastarąją privalau rašyti tuojau pat, o pirmosios gali palaukti. Štai ir spręsk. Gyvi niekai!

Gegužės 8. Antradienis.

Po pietų turėjau susitikimą su Vilniaus 29-osios vid. mokyklos moksleiviais. Daugumoje rusai, lenkai. Visi kalba, bent supranta lietuviškai. Susitikimas praėjo gana sklandžiai, klausėsi atidžiai, pateikė eilę klausimų. Išėjau giedresnis.

Šiandien – Kauno dramos teatro gastrolių pradžia. Monika teatre, sugrįžo nusiverkusi nuo „Barboros Radvilaitės“, ypač nuo Staliliūnaitės Rūtos vaidinimo. Mes dabar gražiai draugaujame su Rūta ir jos vyru. Jie aplanko mus vakarais, drauge pietavome „Draugystės“ viešbučio restorane. Įdomu su jais. Švarūs, taurūs jauni žmonės, ypač Rūta. Jos vyras Algis Matulionis irgi aktorius, dar nieku ypatingu nepasižymėjęs, bestovįs žmonos šešėlyje. Nujaučiu kažkodėl: nebus gero iš jų šeimos. Atvirai pasakius, nelabai vertas šitas Algis Rūtos. Na, dieve jiems padėk.

Gegužės 9. Trečiadienis.

Šiandien – Pergalės diena. Jau dvidešimt aštuntoji. Ir gana keista. Jokio pakilimo žmonėse. Vaikšto tylūs, daug įgėrusių. Ir dievai žino kaip atsitiko, kad būtent šiandien parduotuvėse nebeliko jokių produktų, net duonos. Žmonės niursta, kalbasi pašnibždom, darosi rūstūs. O kodėl? Visas dienas produktų buvo, nors visą laiką buvo jaučiamas jų sumažėjimas, palaipsnis ir nuolatinis, tačiau šitokio reiškinio dar nėra buvę. Kas gi kaltas?

Ir priedo, vėlgi tarytum tyčia, išjungtas karštas vanduo visame mieste. Buvo pranešta, kad taip bus padaryta nuo gegužės 10 dienos, o dabar – še tau! Vardan ko? Nejaugi kažkas suinteresuotas erzinti žmones tokią dieną, provokuoti juos nereikalingiems išsišokimams?!

Labai keista Pergalės diena.

Gegužės 10. Ketvirtadienis.

Pamiršau vakar dienos įraše pridurti, kad vakar buvome svečiuose pas Nasvyčius: vyras – žinomas architektas, žmona – dailininkė. Mielai pabendravome, apie daug ką pasikalbėjome, įdomu buvo.

O aš vėl nieko nerašau. Pasimetimas nesiliauja.

Gegužės 11. Penktadienis.

Vėl nieko nerašau. Man ima net atrodyti, kad jau koketuoju su savo tariamu blaškymusi. Iš tikrųjų, ko gero, tariamu. Ko gi blaškytis? Reikia sėsti ir dirbti!

Netikėtai buvau pakviestas dalyvauti respublikinio partinio aktyvo susirinkime. Buvo aptarti TSKP CK balandžio plenumo rezultatai: taikos programa, tarptautinė padėtis, TSKP CK veikla tarptautiniu mastu. Pranešimą padarė, tiksliau pasakius, perskaitė L. I. Brežnevo pranešimą Charazovas, pabaigoje pridūręs truputėlį nuo savęs. Išbuvau tris valandas, ligi pietų, pasijutau nebetversiąs daugiau, tad išėjau apdairom, pirma visų. Nebegaliu aš sėdėti tokiuose susirinkimuose, kur daug žmonių, visas oras iškvėpuotas, tuoj svaigsta man galva. Matyt, atėjo laikas atsisakyti bet kokios visuomeninės veiklos, paliekant sau tik literatūrą. Pagaliau, kiek čia man apskritai beliko gyventi!

Turėjau vykti į Trakus, pasiklausyti N. Tallat-Kelpšaitės koncerto. Susilaikiau. Nėra jėgų.

Gegužės 12. Šeštadienis.

Iš anksčiau buvome drauge su Monika kviesti į vestuves: išteka gera mūsų draugė Jūratė Tarasevičiūtė iš Anykščių, mokytoja, dirbanti Šiauliuose. Monika sunegalavo, tiksliau, aptingo, tai vykau vienas. Jaunikio tėvas, pasirodo, geras mano pažįstamas iš Smetonos laikų – Klimavičius. Pasistatęs didžiulį mūro namą, beturįs automašiną ir visa kita. Žodžiu, tipiškas kaunietis, gerai gyvenąs prie visų valdžių.

Vestuvėse nuobodybė mirtina. Kalbos lėkštos, tostai nuvalkioti, saugomasi neprasitarti dėl ko „neleistino“. Vos ištvėriau ligi 24 valandos, pabėgau. Nakvojau Rūtos Staliliūnaitės bute, nes negavau kambario viešbuty – pirmą kartą man atsakoma: nėra. Na, ką gi... O Rūtos butukas kuklus, dviejų kambarių, su patogumais. Kai pagalvoji, šitokia aktorė, vežanti ant savo pečių pagrindinį repertuaro krūvį, duodanti didžiausias kasos pajamas, o jos alga – 120 rublelių, jos vyro alga – dar mažesnė. Taigi šitaip, draugai mieli. Niekam nerūpi dabar meno pasaulio žmonės. Reikia melžėjų, technikų, traktoristų, saugumiečių, o mes... Ė!

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą