Dabar populiaru
Publikuota: 2015 liepos 13d. 20:04

Knygų apžvalga: prisipažinimai apie du dviejų lietuvių autorių romanus

Jūratė Čerškutė
Alvydo Opulskio/15min.lt nuotr. / Jūratė Čerškutė

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato du romanus: Regimanto Dimos „Vilniaus plovas“ ir Valdo Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“.

R. Dima „Vilniaus plovas“

Tai buvo gegužės pradžia, kai per to socialinio tinklo gijas tam tikram žmonių ratui nutekėjo (tiksliau būtų sakyti: sąmoningai buvo nutekinta) informacija, kad netrukus leidykla „Tyto alba“ išleis lietuvių autoriaus R. Dimos istorinį nuotykių romaną „Vilniaus plovas“. Tąsyk, tarsi tokios žinios nepakaktų, dar buvo pridėtas daugiau nei skambus sakinys nuo knygos viršelio: „Dima – mūsų Diuma“. Tenka konstatuoti, kad šių dviejų signalų pakako skaitytojo smalsumui sužadinti ir svaigiam lūkesčiui susikurti – juk ne kasdien į lietuvių literatūra ateina naujas autorius ir dargi su tokio žanro romanu.

Birželio pradžioje smalsumus ir lūkesčius pakurstė žinia apie romano pristatymą, kuriame sudalyvavo solidus lietuviškasis keturių minties galiūnų, tikrų muškietininkų, įskaitant ir patį autorių, klubas: Aurelijus Katkevičius, Rimvydas Valatka, Haroldas Mackevičius ir R. Dima, lietuviškasis Diuma. Viskas skambiai daugiau nei puikiai, ar ne? Taip, kaip kad buvo žadėta ir renginio anonse: „Geresnės kompanijos lietuviškam nuotykių romanui pristatyti nesugalvosi.“ Bet. Deja, bet.

Romano pristatymo metu, mano akimis, veik nebuvo duota žodžio knygos autoriui, tad visos įdomiausios knygos rašymo aplinkybės ir motyvacijos tarsi ir liko paraštėje, lygiai kaip ir daugybė kitų knygų pristatymuose laukiamų dalykų (kad ir banalaus priminimo, kuo svarbūs ir reikšmingi istoriniai (ir sykiu romano) veikėjai, kurie iš portretų, kabančių Adomo Mickevičiaus muziejuje, stebėjo šios knygos pristatymą).

Tariant paprastai, aš nuoširdžiai ir entuziastingai tikėjausi, kad knygos pristatymas man patiks, tačiau – jis paliko keistai slogų įspūdį, nepaisant gausių šmaikščių ir juokingų renginio minučių. Prieš pradėdama narstyti knygą, noriu pasakyti paprastą ir svarbų sakinį, savotiškai pratęsiantį knygos pristatymo vertinimą: „aš labai norėjau, kad man ši knyga patiktų; patiktų be jokių išlygų ir be daugybės bet“.

Tad apie viską nuo pradžių, o gal tiksliau – nuo tų lūkesčių. Pastaruoju metu esu net ir viešai, ir gal ne kartą prasitarusi, kad geriausia yra neturėti lūkesčių, nes jie neretai gadina gyvenimą, todėl, kad vis dažniau tenka kamuotis dėl to, kad nusivylei. Regimanto Dimos romano „Vilniaus plovas“ atveju lūkesčiai nuolat buvo kuriami ir kurstomi, it kokie magiški dūmai leidžiami ne tik iš leidyklos, bet ir iš pavienių asmenų, mat rašytojas daugialypei skaitančiųjų auditorijai yra žinomas kaip žurnalo „Verslo klasė“ autorius ir, sakoma, skaitomas blogeris. Tad nenuostabu, kad dūmai ore ir šnabždesiai apie šią knygą skrajojo daugiau nei gerą mėnesį iki to momento, kai paėmiau ją į rankas.

Knygos „Vilniaus plovas“ viršelis
Knygos „Vilniaus plovas“ viršelis

Taigi, „Vilniaus plovas“ – lietuviškas šnipų romanas. Be jokios abejonės, autorių reikia pagirti už tai, kad atsigręžė į tikrai įdomų ir neretai užmirštamą istorinį laikotarpį – XIX amžiaus pradžią, Vilniaus universitete veikusias slaptąsias draugijas ir svarbiausius su jomis (keistais vingiais) susijusius vardus. Vienas jų – užsispyręs žemaitis Jonas Prosperas Vaitkevičius – Batyras ir tampa svarbiausiuoju romanu veikėju, o jo gyvenimo įvykiai – pasakojimo varikliu. Tačiau sutikime, kad vien tik to geram romanui nepakanka ir visų vertinimo taškų vien tik šiam aspektui atiduoti šiukštu negalima.

Romano istorija puiki (nors tikrai aiškios šnipiškumo linijos ir pasigedau), pagrindinio veikėjo linijos išrašymo perspektyvos puikios, tačiau skaitant atrodo, kad iki galo taip ir neišnaudotos. Nors autorius ir demonstruoja geras rašymo ir istorijos pasakojimo savybes, tačiau kol kas akivaizdu štai kas: R. Dima vis dar lieka mažų tekstų ir trumpų distancijų bėgiku, nors pretenzijos į maratono ištvermę ir pastangos ją pasiekti akivaizdžios. Be jokios abejonės, R. Dima turi pasakotojo talentą, kuris kol kas dar deramai neatskleistas ar veikiau – profesionalios rankos ir akies nepažabotas. Jis sušvysteli ir prigęsta, švysteli ir prigęsta – ir taip per visą knygą, puslapis po puslapio.

„Vilniaus plovas“ – lietuviškas šnipų romanas

Kalbant apie „Vilniaus plovo“ skaitymo patirtį, pirmas dalykas, kuris daugiau nei akivaizdus ir už kurio nuolat kibo mintis, – žanro klausimas. Ar tai tikrai nuotykių romanas? Akivaizdu, nuotykių jam nestinga, tačiau istorijos pateikimo patrauklumo ir skaitytojo vilionės man asmeniškai tikrai pristigo, nors jų tikrai esama – ir nemažai. Stygiaus įspūdį kuria pasakojimo duobės ir ypač keistai nederanti, disonuojanti šių dienų siužetinė linija, kuri visame romano kontekste atrodo daugiau nei juokinga ir savotiškai menkinanti Jono Prospero Vaitkevičiaus gyvenimo pasiekimus.

Keistų profesijų dabarties veikėjai ir jų keisti sandėriai su keistais užsakovais, norinčiais prikelti praeitį, konkrečiai – svarbiausiojo veikėjo Batyro pėdsakus susekti – ir pasiryžusiais už jos dokumentinius liudijimus mokėti labai daug tikrai neįtikina. (Turiu prisipažinti, kad ir pristatymo metu išgirta romane aprašytoji Sibiro budistų ceremonija nepaliko visiškai jokio įspūdžio, pasirodė nyki ir iškrentanti iš knygos konteksto – bet vėlgi, tai akivaizdus lūkesčio veikinimo mechanizmo pasirodymas). Netgi priešingai – verčia įtariai žiūrėti į kiekvieną romano puslapį.

Kita vertus, kad jau nepasirodytų viskas taip blogai, nes taip ir nėra – galbūt šis istorinis disonansas yra puikus paliudijimas, koks skylėtas ir nenuoseklus dabarties santykis su tolimo XIX amžiaus istorijomis. Tad, grįžtant prie žanro, man ši knyga – ne nuotykių romanas ir net ne istorinis (nors pasakotojas ir stengiasi kritiškai reflektuoti Walterio Scotto istorinių romanų ypatybes), o keistas esė, dokumentikos ir istorinės apybraižos derinys, gravituojantis Dianos Vreeland įvardytos fakcijos link.

Kalbant apie nuoseklumą, pasakojimo linijiniškumo šiame romane tikėtis neverta ir veikiausiai toną tam užduoda pavadinimu koduojama svarbiausia plovo metafora, su kuria man niekaip nesutaria leidyklos reklamuojama rašytojo kaip „mūsų Diuma“ tapatybė. Diuma pasakojo nuosekliai, pagaviai ir patraukliai, Dimai iki tokio pasakojimo dar toloka, nes tiesiog per daug skylių ir duobių bei siužetinių pelkių, kurias galbūt gero redaktoriaus ranka būtų deramai nusausinusi, lygiai kaip ir galbūt skaniauplovo metaforą išvirusi. Ir apskritai daugybę šalutinių linijų ir įdomių pasakojimo vingių sužiūrėjusi.

Galbūt šis istorinis disonansas yra puikus paliudijimas, koks skylėtas ir nenuoseklus dabarties santykis su tolimo XIX amžiaus istorijomis

Skamba įžūliai, ar ne? Bet lygiai taip pat įžūliai skamba ir skaitytoją apgaunančios šią knygą lydinčios skambios frazės ne tik apie Diumą, bet ir apie tai, kad autorius yra moteriškų sielų inžinierius (dievaž, skaitant mėginau suprasti, ką tai reiškia, bet, deja, tenka konstatuoti, kad, jeigu tai apie moterų paveikslus knygoje, jie labai jau trafaretiški, banalūs ir kiek nuobodūs) bei kad jo pasakojimas yra vyriškas (t. y. patrauklus moterims ir įdomus vyrams) – pastarosios frazės išaiškinimo sąmoningai vengčiau, nes jis dargi gali ir tam tikras nesantaikas pakurstyti.

Tad baigiant šį kuklų vertinimą, tenka konstatuoti, kad triukšmo ir muilo burbulų apie šią knygą būta ir esama daugiau negu jų geba sugeneruoti pats R. Dimos parašytas tekstas (taip ir norisi pasakyti paprastai, kad su knygos reklama tiesiog paprasčiausiai persistengta, bet, kita vertus, būtent iš to persistengimo ir kyla ne tik kad įvairiausių minčių, bet ir įdomių svarstymų, ypač socialinių tinklų erdvėse). „Vilniaus plovą“ perskaityti siūlyčiau vien dėl tikrai autentiškų XIX a. pradžios veikėjų Tomo Zano ir Jono Prospero Vaitkevičiaus gyvenimų paliudijimų ir gyvų pasakojimų apie veikiausiai amžinai iki galo liksiančius nepažinius Rytų kraštus. Tačiau visiems skaitysiantiems linkėčiau blaivia galva žiūrėti į visas romano metaforas ir visus pasakotojo painiai rezgamus monus bei menamos intrigos kūrimo žaidimus. (Gražūs) dūmai visa tai, jokie ne diuma.

Lrt.lt
Temos: 1 Plovas
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mados infekcija

Euromaster

„Susitikime lauke“