Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 13d. 19:10

J.R.R.Tolkieno kūrybos užburtas lietuvis vienuolis: „Žiedų valdovas“ – tikėjimo šedevras

Pranciškus Nekrošius Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Pranciškus Nekrošius

JAV išleista ten gyvenančio lietuvio Šv. Jono kongregacijos kunigo ir vienuolio br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškaus Nekrošiaus CSJ knyga anglų kalba apie teologiją J.R.R.Tolkieno kūryboje, ypač jo romane „Žiedų Valdovas“.

Jos pristatymas Vilniuje, Šv. Jono brolių vienuolyne, vyks rugpjūčio 15 d. 11 val. Knygą jau galima įsigyti Lulu.com el. knygyne, netrukus turėtų pasirodyti ir Amazon.com bei Knygos.lt internetinėse platformose.

Kaip garsiojo britų fantasto kūryba pateko į vienuolio akiratį, kalbamės su knygos autoriumi.

– Kaip prasidėjo paties, vienuolio, draugystė su Tolkienu? Kas paskatino vienuolį domėtis jo kūryba?

– Prieš dešimt metų, kai dar darbavausi Lietuvoje, vasarą, kaip ir kasmet, Šv. Jono broliai ir seserys organizavome šeimų festivalį. Tais metais jis vyko Aukštaitijos nacionaliniame parke, Palūšėje. Kiekviena dalyvių grupė (jos buvo sudarytos pagal amžių) turėjo savo programą; paaugliai netgi turėjo savo „pastovyklę“, kiek nuošaliau nuo pagrindinės festivalio stovyklos. Ilgus metus mano vaidmuo šiuose susibūrimuose buvo skaityti paskaitas ir dvasiškai palydėti tėvus. Dar niekada nebuvau atsakingas už paauglių stovyklą, kuri brolių ir seserų tarpe buvo laikoma labiausiai nepageidaujama užduotimi iš visų. Bet tais metais man buvo pasakyta: „Broli Pranciškau, šį kartą neišsisuksi: atėjo tavo eilė imtis paauglių!“ (juokiasi).

Pasakyta, padaryta! Kartu su kitais keturiais savanoriais susirinkome pagalvoti, ką galėtume nuveikti su tais paaugliais, kuriems atrodė nuobodu viskas, kas susiję su tikėjimu ir Bažnyčia. Prieš keletą metų buvau žiūrėjęs sero Peterio Jacksono filmus. Tada mane giliai suintrigavo krikščioniški simboliai ir vaizdiniai, persmelkę visą tų filmų epopėją. Staiga man kilo idėja: „Vaidinkime su jais „Žiedų valdovą!“ „Ne“, atsakė vienas iš savanorių. „Verčiau filmuokime!“ Būdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, jis neseniai dalyvavo sesijoje apie filmų kūrimą ir buvo kupinas entuziazmo išbandyti savo naujai įgytas žinias praktiškai. „Gerai, filmuokime!“

Nedetalizuosiu, kaip sukūrėme tą „filmą“ vos per keturias festivalio dienas, neturėdami jokios vaidybinės patirties – nei paaugliai, nei savanoriai. Vienintelis iš mūsų, kuris buvo labiau susipažinęs su šia sritimi, buvo ir režisierius, ir grimuotojas, ir operatorius, filmavęs su vienintele mėgėjiška kamera. Tik pasakysiu, kad paskutinį festivalio vakarą, kai kiekviena grupė pristatydavo savo veiklos vaisius, atsitiko šis tas neįprasto. Paprastai to „talentų vakaro“ pabaigoje nelikdavo nei aktorių, nei žiūrovų; bet tą vakarą niekas nesiskirstė – visi laukė mūsų „filmo“ premjeros. Jau galite numanyti – sulaukėme audringų ovacijų, o mūsų paaugliai spindėte spindėjo!

Ši smagi patirtis suintrigavo rimčiau pasidomėti vaizduotės indėliu į šiuolaikinio pasaulio evangelizavimą.

Staiga man kilo idėja: „Vaidinkime su jais „Žiedų valdovą!“ „Ne“, atsakė vienas iš savanorių. „Verčiau filmuokime!“

– Minėjote apie krikščionybę „Žiedų valdove“. Bet pačioje knygoje nėra tokių žodžių kaip „krikščionybė“, „Evangelija“, „Jėzus“. Tai kur tas ryšys tarp „Žiedų valdovo“ ir krikščioniško simbolizmo?

– Tikrovė ir jos įvardijimas „atviru tekstu“ nėra tas pat. Sakysim, Šventajame Rašte taip pat nėra vartojamas terminas „Trejybė“, tačiau tikrovė, nusakoma šiuo žodžiu, ten, žinoma, yra minima. Graikų filosofas Aristotelis savo raštuose nevartoja termino „asmuo“, tačiau akivaizdu, kad žmogaus asmuo, jo tikrovė yra viena iš labiausiai jį dominančių filosofijos sričių. Yra dalykų, kuriuos galima pasakyti kitais žodžiais, ypač literatūroje, ir tie kiti žodžiai tada užkabina žmogaus širdį daug labiau nei tiesiogiai pasakyti. Tolkieno atveju tai būtų mitologiniai archetipai, simboliai, idėjos, kuriuos jis naudoja savo kūryboje.

Būtent jais ir yra išreikšta evangelinė žinia, ką pastebi net visai netikintys žmonės. Galima prisiminti vieną pavyzdį, pateiktą paties Tolkieno viename jo laiškų: vienas jo skaitytojų, įvardijęs save kaip netikintį, rašytojui rašė: „Jūs kuriate pasaulį, kuriame kažkoks tikėjimas atrodo visur esąs be jokio regimo šaltinio, tarytum šviesa, sklindanti iš nematomo žiburio.“

Tai tikėjimas, kad pasaulis turi prasmę, turi pradžią ir pabaigą; kad jame gėris ir blogis yra ne subjektyvus pasirinkimas, bet objektyvi tikrovė; kad iš draugystės kyla dorybės, o dorybių kulminacija yra save dėl kitų aukojanti meilė; kad nuolankieji ir mažieji pasiekia daugiau nei didieji ir išmintingieji; kad pasauliu rūpinasi vienas Sutvėrėjas, iš blogio išdaiginantis gėrį ir grožį, ir t.t. Kas pažįsta Evangeliją „iš vidaus“, negali neatpažinti šių esminių jos bruožų Tolkieno kūryboje.

Asmeninio archyvo nuotr./Pranciškus Nekrošius
Asmeninio archyvo nuotr./Pranciškus Nekrošius

Jis pats, komentuodamas minėto skaitytojo pastebėjimą, rašė: „Nepastebėtumėte [šios tikėjimo šviesos], jei ji nebūtų ir su jumis. Kitaip jūs nieko nematytumėte ir nepajaustumėte arba (jei su jumis būtų kokia kita dvasia) būtumėte pilnas pasibjaurėjimo, šleikštulio, neapykantos. ‚Lapai iš elfų šalies, fu! Lembas – dulkės ir pelenai, mes tokių dalykų nevalgome‘ [čia rašytojas cituoja Golumo ir orkų žodžius iš savo paties romano]“.

– Kiek turėjo įtakos tai, kad pats Tolkienas buvo praktikuojantis katalikas?

– Be jokios abejonės, Tolkieno tikėjimas turėjo esminės įtakos jo kūrybai. Savo žodžiais, elgesiu, kūryba (ir ypač kūryba!) žmogus juk išreiškia tai, kas yra jo giliausia savastis. O gyvai ir giliai tikinčio žmogaus gelminė savastis yra būtent jo tikėjimas. Kadangi Tolkienas tikrai nebuvo toks žmogus, kuriam krikščionybė, katalikybė tebūtų tik kultūrinė ar šeimos tradicija, bet gyva Gyvojo Dievo patirtis, savaime suprantama, kad tada jo gyvenimas alsuote alsavo ta patirtimi. Būdamas labai užsiėmęs Oksfordo profesorius, Tolkienas vis dėlto atrasdavo laiko kone kasdien dalyvauti šv. Mišiose ir net jose patarnauti; jo vyriausiasis sūnus Johnas Tolkienas, manyčiau, ne be tėvo įtakos, tapo katalikų kunigu; skaitant Tolkieno laiškus, galima pastebėti, kiek daug vietos juose užima rūpestingi ir gilūs teologiniai svarstymai, nors jis pats ir nebuvo, taip sakant, „profesionalus teologas“.

Taigi, be jokios abejonės, tikėjimas Tolkienui buvo esminė jo gyvenimo dalis. Todėl rašydamas, nors tikriausiai dažnai ir visai nesąmoningai, Tolkienas į savo kūrybą sudėjo visą savo krikščionišką ir katalikišką širdį, pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą, įvilktus į mitologinius simbolius ir archetipus. Tai ypač akivaizdu „Žiedų valdovo“ atveju: kai Tolkieno bičiulis jėzuitas Robertas Murray, perskaitęs romano rankraštį, pastebėjo, kad knyga yra ištisai persmelkta krikščioniška ir katalikiška dvasia, rašytojas viename savo laiškų jam atsakė šiomis garsiomis eilutėmis: „Tai žinoma, kad „Žiedų valdovas“ yra iš esmės religinis ir katalikiškas veikalas; iš pradžių nesąmoningai, tačiau jį peržiūrint – jau sąmoningai.“ Kitaip sakant, bičiulio teologo pastaba Tolkienui tarsi „atvėrė akis“ pamatyti, kad ši knyga yra jo paties tikėjimo šedevras.

„Scanpix“/AP nuotr./J.R.R.Tolkienas
„Scanpix“/AP nuotr./J.R.R.Tolkienas

– O kas patį paskatino parašyti knygą, gretinant Tolkieno kūrybą su Evangelijos žinia?

– Kai buvau išsiųstas į JAV dirbti universitetinėje sielovadoje Seton Hall universitete, studentų sielovados vadovas paragino mus, Šv. Jono brolius ir seseris, įsitraukusius į šią tarnystę, imtis iniciatyvos ir sudaryti savo veiklos programas pagal kiekvieno įkvėpimą. Dėl mano ankstesnės, jau papasakotos patirties su paaugliais Lietuvoje, pasiūliau programą „Nuo „Žiedų valdovo“ iki Apreiškimo knygos“.

Kiekvieną savaitę susirinkdavome su studentais pasižiūrėti epizodo iš Jacksono filmų ir aptarti visus jame esančius krikščioniškus simbolius bei idėjas. Po trijų semestrų, tokiu būdu peržiūrėję visus tris filmus, su pačiais atkakliausiais dalyviais leidomės į dar vieną nuotykį – „piligriminę kelionę“ į Jacksono Viduržemę, Naująją Zelandiją, kur buvo filmuojami filmai, Frodo Beginso ir Žiedo brolijos pėdomis. Vėl patyriau, tik dar labiau nei Lietuvoje, kaip stipriai vaizduotė bei literatūrinė, kinematografinė kūryba padeda prisiliesti prie Dievo, mūsų Sutvėrėjo ir Gelbėtojo, mūsų gyvenimo Įprasmintojo, slėpinio.

Semestras po šios nepamirštamos kelionės man buvo paskutinis universitete. Turėjau pasirinkti savo studijų akademinio darbo temą. Viskas jau buvo sutarta, kai vienas iš studentų, sužinojęs apie mano pasirinktą temą, man tarė: „Bet, tėve, kodėl nerašote apie „Žiedų valdovą“ po viso to, ką su studentais čia esate nuveikęs?“ Tai buvo geras klausimas. Tiesą sakant, esminis...

Taip mano gražiai suformuluota, labai rimta ir mokslinga tema buvo pasmerkta. Vietoj jos paskutinę akimirką apsisprendžiau rašyti apie vaizduotės teologiją Tolkieno „Žiedų valdove“. Tie paskutiniai studijų metai galutinai patvirtino nuojautą, kad vaizduotė, kaip ją suprato Tolkienas, yra nepaprastas ir labai įdomus būdas perteikti teologinius ieškojimus taip, kad užkabintų net ir abejingesnę širdį. Vienas Tolkieno sūnų, imamas į britų kariuomenę ir klausiamas, kokia jo tėvo profesija, atsakė: „Burtininkas“. Turiu prisipažinti, kad jis užbūrė ir mane!

Asmeninio archyvo nuotr./Pranciškus Nekrošius
Asmeninio archyvo nuotr./Pranciškus Nekrošius

Per diplomų įteikimo ceremoniją vienas mano darbo vadovų, įvesdinęs mane į ištisą akademinių tyrimų pasaulį apie Tolkieno kūrybą ir jos santykį su teologija, paragino darbą išleisti knyga. „Newman House Press“ leidyklos direktorius, lietuvių kilmės kunigas Peteris Stravinskas, susidomėjo, tik paprašė išversti jį į „žmonių kalbą“... (juokiasi). Taip po dar vienerių metų triūso atsirado ši knygelė, kuri yra ne tik trumpa, nepilna apžvalga labai plataus tarptautinių mokslinių tyrimų lauko, bet ir kuklus įnašas į jį savo paties įžvalgomis.

– Tolkieno trilogija yra ilga. Ne paslaptis, kad šiais laikas žmonės nėra bibliofilai. Kiek Tolkieno žinia yra aktuali XXI amžiaus žmogui?

– Pirmiausiai reiktų pasakyti, kad „Žiedų valdovas“ nėra trilogija. Veikalą į tris tomus padalijo leidėjai, bijodami, kad vienos storos knygos niekas nepirks ir neskaitys. Pats Tolkienas norėjo, kad jis būtų išleistas vienu tomu, kartu su „Silmariljonu“ – priešistore. Savo pratarmėje antrajam „Žiedų valdovo“ leidimui jis netgi rašė, kad didžiausias šios knygos trūkumas yra tas, kad ji per trumpa! (juokiasi).

Per diplomų įteikimo ceremoniją vienas mano darbo vadovų, įvesdinęs mane į ištisą akademinių tyrimų pasaulį apie Tolkieno kūrybą ir jos santykį su teologija, paragino darbą išleisti knyga.

Be to, „Žiedų valdovas“ nėra „Tolkieno žinia“. Ne, tai ne Tolkieno, o amžinoji žinia, kuri kabina kiekvienos kartos žmogaus širdį, tik talentingai perteikta šio rašytojo, dėl savo gyvo tikėjimo turėjusio nepaprastą dvasinį jautrumą. Tyrinėdamas Tolkieno kūrybą, su nuostaba atradau, jog praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje JAV studentų miesteliuose ši knyga nuolat būdavo šluojama iš knygynų, net pritrūkdavo pakankamai egzempliorių visiems norintiems ją įsigyti.

„Žiedų valdovas“ ir toliau lieka vienu perkamiausių kada nors išleistų bestselerių. Net jei ir būtų tiesa, kad žmonės vis mažiau bibliofilai, „Žiedų valdovo“ bei „Hobito“ filmai Tolkieno kūrybą padarė žinomą net ir tiems, kurie knygų neskaito. Netrukus turėtume išvysti ir „Amazon“ kuriamą „Žiedų valdovo“ serialą, kuriam pastatyti rengiamasi išleisti rekordinę pinigų sumą. Visa tai tik patvirtina mano minėtą faktą: savo knygose Tolkienas užkabina jautrią stygą žmonių širdyse talentingai perteiktomis amžinosiomis tiesomis, kurių žmonės ilgisi ir visada ilgėsis. Dėl to, kol pasaulyje gyvuos gėris ir blogis, melas ir tiesa, ištikimybė ir išdavystė, meilė ir neapykanta, Tolkieno kūryba, drįstu manyti, bus aktuali.

– Ačiū už pokalbį!

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera