Dabar populiaru
Publikuota: 2017 kovo 14d. 20:00

J.Žilinskas apie fantastinę literatūrą: „Kartais žmonės fantastikos tiesiog bijo – spėju, kad gąsdina neaprėpiamumas“

Justinas Žilinskas
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr. / Justinas Žilinskas

Justinas Žilinskas – vienas ištikimiausių fantastinės literatūros propaguotojų Lietuvoje. Pats rašantis kūrinius, kuriuose ryškūs fantastikos elementai, smarkiai prisidėjęs prie fantastikos populiarinimo Lietuvoje, duodamas interviu 15min jis kalbėjo apie pirmuosius fantastikos kūrinius mūsų šalyje, kas dabar šiame žanre populiaru pasaulyje ir kodėl pas mus nėra stiprios tokios literatūros rašymo bei leidybos tradicijos.

– Pradėkime nuo Lietuvos fantastinės literatūros istorijos. Kada galime fiksuoti jos pradžią, kokie buvo garsiausi to laiko autoriai ir kaip galėtume juos vertinti tuometiniame pasaulinės fantastinės literatūros kontekste – temomis ar kūrybos originalumu.

– Pirmiausia reikėtų pamėginti apsibrėžti, kas yra fantastinė literatūra – nes iš tiesų jau graikų mitai knibždėte knibžda fantastika arba negi „Gargantiua ir Pantagriuelis“ – ne fantastika? Literatūrinis realizmas – tik paskutinių kelių amžių nuokrypis, ypač stipriai pasireiškęs mūsų literatūroje, nes ji išaugusi tiesiai iš žemės grumstų ir vis dar labai giliai į juos įkibusi (tame nieko blogo!) Visgi, jeigu kalbėtume apie fantastiką kaip populiariąją literatūrą, ir ypač mokslinę fantastiką – startavome dar tarpukariu – tas pats Justas Pilyponis mėgino ją rašyti, o kiti rašytojai naudojo jos metodus – pvz., Ignas Šeinius romane „Siegfried Immerselbe atsijaunina“.

Justas Pilyponis mėgino ją rašyti, o kiti rašytojai naudojo jos metodus – pvz., Ignas Šeinius romane „Siegfried Immerselbe atsijaunina“.

– Viename interviu jau kalbėjote apie tai, kad lietuviai gali didžiuotis turėdami vieną įtakingiausių fantastų autorių pasaulyje Algį Budrį, tačiau apie jį beveik nieko nežinome. Kodėl jis pas mus taip mažai žinomas?

– Sunku pasakyti. Gal dėl to, kad savu laiku apie jį sužinoti negalėjome – geležinė uždanga, dipukų karta, o vėliau jo kūriniai nebebuvo tiek aktualūs, juolab, kad Algis Budrys laikomas apsakymo meistru, o apsakymų Lietuvos skaitytojai nelabai mėgsta. Tad ir turime vienintelį jo romaną lietuvių kalba – „Šelmis Mėnulis“, kurį ir skaityti nėra labai lengva – ne Plieninė žiurkė, sunki fantastika, kaip Stanislawo Lemo „Soliaris“. Ir – Algis Budrys yra amerikiečių rašytojas, jų ten labai daug!

– Kokia fantastinės literatūros leidyba Lietuvoje buvo sovietmečiu? Mokslinė fantastika tuomet buvo toleruojama ir netgi skatinama, kaip lietuviams sekėsi šiame lauke?

– Sovietmečiu, kuomet mokslinė fantastika buvo toleruojama tol, kol kalbėjo apie šviesią partijos vadovaujamą ateitį, turėjome keletą stiprių autorių – pirmiausia Vytautas Norbutas, Kazys Paulauskas ir Banguolis Balaševičius, bet už Lietuvos ribų jie neišsiveržė. Sovietų Sąjungoje buvo pora rašytojų, turinčių lietuviškų šaknų – pirmiausia tai Kiras Bulyčiovas, kurio „Trečiosios planetos paslaptis“ visus supažindino su mergaite Alisa, vėliau tapusia visos SSRS numylėtine filme „Viešnia iš ateities“. Tačiau šie autoriai savęs nesiejo su Lietuva ir rašė rusiškai. Ir, žinoma, daugelis mano kartos ar vyresni atsimins seriją „Zenitas“, dedikuotą tik mokslinei fantastikai. Ne vieno kelias į fantastiką būtent nuo šios serijos ir prasidėjo.

Organizatorių nuotr./Justinas Žilinskas
Organizatorių nuotr./Justinas Žilinskas

– Kiek svarbi Lietuvos fantastinės literatūros raidai buvo klubo „Dorado“ veikla, prasidėjusi 1979 metais? Beje, fantastų suvažiavimas „Lituanikonas“ gyvuoja iki šiol – kiek žmonių pritraukia jis dabar? Fantastinė literatūra unikali tuo, kad turi stiprius savo gerbėjų klubus, suvažiavimus, organizuotumą. Kodėl, jūsų nuomone, taip yra?

– Vieno „Dorado” ir jo ilgamečio prezidento Gedimino Beresnevičiaus nuopelno niekas nepaneigs: tai buvo žmogus, svajojęs išugdyti lietuviškų fantastikos autorių naująją kartą. Būtent dėl jo entuziazmo, atkaklumo (galiausiai – prisijungus „Eridano” leidyklai) turėjome „Geriausios Lietuvos fantastikos” konkursą ir jo pagrindu sudarytą antologiją. Nuo šio konkurso atsispyrė tokie autoriai (deja, tik keli liko fantastikoje) kaip Gintautas K. Ivanickas (pirmojo lietuviško fantasy romano „Laumės mėnuo” autorius), Gediminas Kulikauskas (istorijos publicistas), Giedrius Vilpišauskas (mano manymu, geriausio lietuviško fantastinio romano „Vėjas nuo jūros” autorius), Lina Darbutaitė (poezija vaikams), Neringa Dangvydė (vaikų literatūra), Neringa Vaitkutė (vaikų ir paauglių literatūra), na, ir aš, atiduodantis duoklę fantastikai kiekvienoje knygoje. „Lituanikonai” vis dar vyksta, pernykštis, puikiai organizuotas „Tolkien Lietuva” klubo, sulaukė apie 450 žmonių. Kaip jau minėjau, klubinis judėjimas kaip reiškinys yra nuslopęs – juodą darbą atliko internetas, atidaręs visą informaciją visiems, nebereikia niekur eiti, kad viską sužinotum.

– Manau, kad fantastikos populiarėjimui labai didelę įtaką padarė „Vieokauko“ laida. Ar tiesa? Ir, žinoma, „Eridano“ leidykla, su pasišventimu leidusi fantastinę literatūrą. Ar „Eridaną“ galime laikyti pavyzdžiu to, kaip viena leidykla gali lemti žanro vienoje šalyje jei ne suklestėjimą, tai bent jau išpopuliarėjimą?

Suklestėjimas buvo susijęs ir su kitu reiškiniu – galimybe skaityti ir matyti daug fantastikos, kuri iki tol nebuvo pasiekusi Lietuvos – knygos, filmai.

– Taip, Rolando Maskoliūno „Videokaukas” daug nuveikė dešimtajame dešimtmetyje, ir „Eridano” vaidmuo – esminis. Visgi, suklestėjimas buvo susijęs ir su kitu reiškiniu – galimybe skaityti ir matyti daug fantastikos, kuri iki tol nebuvo pasiekusi Lietuvos – knygos, filmai. Praėjus didžiajai naujumo bangai (maždaug iki 1996 metų) – situacija grįžo į „ištikimų mėgėjų“ terpę. Ir, deja, mūsų knygų rinkos dydis nėra palankus žanrinei literatūrai.

– Lietuvių fantastinės literatūros autorių yra labai mažai. Su kuo tai sietumėte? Beje, neretai vis pakalbama, kad pas mus trūksta ir detektyvų autorių, kitų rašytojų, rašančių pramoginę literatūrą. Viena Vilniuje viešėjusi literatūros ekspertė teigė, kad, tarkime, Islandijoje irgi ilgai nedaug kas rašė žanrinės literatūros, nes ji buvo laikoma tarsi nerimta – šalyje, kur rašytojo profesija visuomet atrodė kiek pakylėta, elitinė. Gal tas pats ir Lietuvoje – iki šiol rašytojai nelaiko to „rimta“ kūryba?

– Sieju su tuo, kad Lietuvoje nėra žanrinės literatūros, išskyrus istorinį romaną. Gal dėl to, kad pas mus mažai skaitytojų, gal dėl to, kad taip susiklostė, nes mūsų raštija – gana jauna, ir – taip – rašytojai mūsuose buvo elitas, ir ne tas, būtinai pinigingasis, o tas – bylojantis, vedantis tautą, visais laikais. Jeigu būtų rimčiau įsiklausyta Henriko Radausko į „Aš nevedu tautos – aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“, gal būtų kitaip. Tai pamažu keičiasi, ir žodis „rašytojas“ praranda magišką skambesį (vienų liūdesiui, kitų – džiaugsmui). Dėl „rimtumo“ – taip, lietuviai – rimti, bet tai susiję ir su laisvės suvokimo „indeksu“. Pagalvokime, ką galėjo sau leisti fantazuoti baudžiauninkas, vėliau – sovietų užguitas žmogelis? Fantastikai reikia laisvės, reikia iššūkio, reikia svajų, didesnių nei išleisti vaiką į mokslus arba padaryti karjerą partijoje, reikia plaukti pažindintis su naujais kraštais, o ne vaikščioti pajūriu nuleisti saulės...

– Dar vienas stereotipas – fantastinė literatūra skirta vaikams, gal dar paaugliams. Tačiau iš tiesų neretas fantastinės literatūros kūrinys savo išmone, sudėtingumu puikiai patenka į rimtosios literatūros lentyną. O, pavyzdžiui, psichologė Daiva Balčiūnienė teigia, kad fantastinėse knygose gali slypėti atsakymai net į egzistencinius, filosofinius klausimus. Ką jūs randate tokioje literatūroje ir ar irgi manote, kad tas stereotipas persekioja fantastinę literatūrą?

– Fantastinė literatūra paprastai laikoma nuotykine literatūra, ir tai – nieko blogo, bet tai netrukdo kūriniams išlipti iš nuotykio ir panirti į refleksijas, apmąstymus – tai, ką vadiname „rimtąja literatūra“, aš čia nematau dirvos prieštarai. Man patinka nuotykis, geras pasakojimas, o fantastikos autoriai būtent tuo ir žymūs – parašo knygas, nuo kurių – neatsiplėši. O kiek žmonių jie uždega astronomija, biologija, medicina, juk žmogų į priekį varo smalsumas, gi fantastika – tai smalsumas par excellence, žvelgti už kasdienybės, už tikrovės, kartais tuo džiuginti, o kartais – įspėti (pamenate „Didįjį brolį“?). Juokingiausia, kad vos tik kūrinys išlipa iš nuotykio, snobai puola sakyti, kad tai – ne fantastika. Kur tau... Na, bent dėl S.Lemo „Soliario” nesiginčijama. Kartais, beje, žmonės fantastikos tiesiog bijo – spėju, kad gasdina neaprėpiamumas. Matyt, jie kilo ne iš tų beždžionių, kurios žvelgdamos į žvaigždes, galvojo, „vieną dieną aš ją pasieksiu ir nusiskinsiu“.

– Jeigu imtume jūsų patirtį – kokia buvo pirmoji perskaityta fantastinės literatūros knyga? Ar pamenate, kurie kūriniai buvo būtent tie, po kurių ir įnirote į šį žanrą?

– Negaliu dėti galvos, bet turbūt bus Johno Wyndhamo „Trifidų dienos“ (puiki antiutopija!) ir Michaelo Crichtono „Andromedos štamas“ (puiki nuotykinė) – bet tie metai jau taip persipynę, kad pasakyti, kas pirmas – labai sunku. Ir pamenu, kaip skaičiau Kazio Paulausko „Deimo efektą“ įsilipęs į medį. Ir kažkurią dieną iš draugo atsinešiau kokią dešimtį „Zenito“ tomelių...

– Jūs ir pats išbandėte savo jėgas fantastinėje literatūroje. Kaip į tuos kūrinius žiūrite dabar? Ir ar turite planų parašyti kažką to (gana plataus) žanro rėmuose ateityje? Jei taip – kas labiausiai domina iš šio žanro?

– Džiaugiuosi jais, ir toliau planuoju niekur nuo fantastikos nenutolti (visose mano knygose fantastiniai elementai ryškūs), o mano svajonė – kosminė opera, turiu netgi veikėjus, tik nėra laiko...

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Justinas Žilinskas
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Justinas Žilinskas

– Iš praėjusio klausimo natūraliai kyla ir kitas – kokie fantastinės literatūros kūriniai jums pastaruoju metu padarė didžiausią įspūdį? Ir galbūt galėtumėte pasidalinti savo įžvalgomis – kas pastaraisiais metais fantastinėje literatūroje „ant bangos“, o kas galbūt, atvirkščiai, praranda populiarumą?

– Šiuo metu karaliauja fantasy. Priežastis? Nerimas dėl pasaulio, eskapizmas, „seni geri laikai”, nusivylimas. Tikroji, sunkioji mokslinė fantastika gi nebesuspėja su mokslu – kaip sakė Arthuras Clarkas, mokslas pasiekė tokį lygį, kad paprastam žmogui jis tapęs magija. Dar viena tendencija – jungti žanrus, daryti iš jų kokteilį.

– Ar sutinkate, kad fantastinės literatūros populiarumą šiuo metu galima būtų sieti ir su serialais? Daug kas šį žanrą atranda būtent filmų pagalba.

– Tikrai taip, tik, deja, ne visi žiūrėtojai virsta skaitytojais. Be to, pagal „Westworld“ ar „Ascension“ knygų tai nėra...

– Leidykla „Kitos knygos“ praėjusiais metais išleido bent kelias fantastinės literatūros knygas. Tai, ką jie išleido – fantastinės literatūros klasika. Ką norėtumėte, kad mūsų leidyklos leistų dabar, kas yra naujo, aktualaus ir galinčio sudominti lietuvių skaitytojus?

– „Galintis sudominti“ yra beveik neatsakomas klausimas – kas tą skaitytoją supaisys?! Pamenu, kartą „Eridano“ direktorius man sakė – „nesuprantame, kodėl ta knyga tokia populiari, gal dėl raudono viršelio“. Geros, įdomios fantastikos – daug, bet skaitytojų pas mus – mažai, o dauguma jau ir praprusę ir gali skaityti angliškai, o kiti – vis dar rusiškai. Štai yra pasišventusi maža leidyklėlė „Bonus Animus“ – leidžia Vakaruose itin populiarų ir labai gerą autorių Neilą Gaimaną. Matėte kada nors jo knygas topuose Lietuvoje, nors jis yra „The New York Times“ bestselerių sąrąšuose po kelis kartus? Gal tai kiek pasikeis su karta, rijančia „Bado žaidynes“ ar „Divergentes“, jeigu ji pajudės toliau nei paauglių literatūra. Mūsų leidėjai bijo statyti ant lietuviams neįprastų vardų ar žanrų – rizika per didelė matyt.

– Jei reikėtų sudaryti TOP5 visų laikų fantastinės literatūros kūrinių, kas į jį patektų? Ir kokį kūrinį rekomenduotumėte žmogui, kuris niekada neskaitė tokios literatūros, tačiau norėtų susipažinti su ja?

– Labai sunkus klausimas. Niekada neskaičiusiam turbūt pasiūlyčiau Strugackių „Pikniką šalikelėje”, kaip tik „Kitos knygos” perleido. TOP5? Jau minėtos „Trifidų dienos”, S.Lemo „Nenugalimas”, George'o Orwello „1984”, Franko Herberto „Kopa”, Williamo Gibsono „Neuromancer” (lietuviškai nėra). O fantasy – žinoma, J.R.R.Tolkieno „Žiedų valdovas“, G. R.R.Martino „Ledo ir ugnies giesmė“, N.Gaimano „Amerikos dievai“, Gleno Cooko „Juodoji gvardija” ir Andrzejaus Sapkowsky „Raganius”.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės