Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 27d. 20:01

J.Žilinskas: „YouTube“ gali parodyti, kaip veikia daiktai. Kaip veikia žmogus – gali parodyti tik knyga“

Justinas Žilinskas Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Justinas Žilinskas

Knyga, greičiausiai, ilgainiui taps aukštesnės socialinės klasės požymiu, nes reikalauja daug laiko – taip mano rašytojas, teisininkas Justinas Žilinskas. „Jei „YouTube“ mums gali parodyti, kaip veikia daiktai, kaip veikia žmogus – mums gali parodyti tik knyga“, – mintį tęsia rašytojas, kuris kuris yra didelis fantastikos žanro gerbėjas, nors, kaip pats prisipažįsta, skaito bene visų žanrų knygas. „Išskyrus kulinarines“, – juokiasi J.Žilinskas.

J.Žilinskas yra didelis fantastikos gerbėjas ir paklaustas, kuo šis žanras yra išskirtinis, nedvejodamas sako: „Jis atveria labai plačias kūrybos ir, netgi sakyčiau, tiek ateities prognozavimo, tiek tokio laisvo minties skrydžio galimybes.“

O kokia ta fantastinė literatūra? Kokias vertas dėmesio šio žanro knygas rekomenduojama perskaityti? Koks J.Žilinskas kaip skaitytojas – ką jis skaito ir kokias geriausias skaitytas knygas išskirtų?

Šį kartą apie knygas ir skaitymą kalbamės su fantastu, rašytoju – J.Žilinsku.

Pradėkime nuo pradžių – kaip atradote knygas ir patį skaitymą? Kas jus atvedė į šį knygų pasaulį?

– Pamenu, kad į kaimą, kuriame aš vasarojau, buvo atvažiavusi teta ir ji visiems vaikams atvežė ir išdėliojo lauktuves, tarp kurių buvo „Vyturio“ leidyklos išleista plona eilėraščių knyga. Aš buvau tas, kuris iš lauktuvių pasirinko tą knygą (juokiasi). Tai man, turbūt, ryškiausias prisiminimas iš to meto, kas susiję su skaitymu.

Vėliau, pasakojo tėvai, aš buvau pametęs skaitymą. Ir vėl pradėjau skaityti kažkur pirmos klasės viduryje. Labai gerai pamenu tą momentą: sovietinė mokykla, visi vaikai eina koridoriumi ratu, aš nešuosi knygelę ir staiga suprantu, kad skaitau nejudindamas lūpų. Man tai buvo toks nustebimas – kaip taip galima, aš juk skaitau mintimis! Nepamenu tos knygos autoriaus, bet tai buvo poema apie du banginius.

O turite knygą iš to vaikystės laikotarpio, kuri jums įsiminė labiausiai?

– Jei iš truputėlį brandesnės vaikystės, tai būtų Petro Tarasenkos „Pabėgimas“. Prie šios knygos vis sugrįžtu, bent jau mintyse, ir ji man buvo tuo metu svarbi.

Kokias knygas renkatės ir skaitote dabar?

– Aš skaitau viską, išskyrus kulinarinę literatūrą (juokiasi). Neseniai baigiau skaityti knygą „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918-1940“. Tai kelių autorių monografija apie Kauno modernizmą – labai įdomi, tik truputį nuobodokai parašyta. Dar nesu pabaigęs Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ – dabar reikės prie jos grįžti. Ir prisiminiau, kad savo mėgstamo autoriaus, Andrzejaus Sapkowskio, vieno apsakymo nesu skaitęs, tai jį susiradau ir jau pradėjau skaityti.

Jei reikėtų išskirti penkias knygas, kurios jums buvo įsimintiniausios, kokios jos būtų?

– Aš nedėliosiu penketuko, kas yra geriausias, kas ne, bet tarp šių penkių knygų patektų Umberto Eco „Fuko švytuoklė“ – viena iš labiausiai įstrigusių knygų. Iš istorinės publicistikos labai patiko Simono Sebago Montefiore „Stalinas. Raudonojo caro dvaras“ – tai labai gera knyga apie Josifo Stalino artimąją aplinką. Esu didelis Andrzejaus Sapkowskio ir jo „Raganiaus“ sagos gerbėjas. Dar įtraukčiau Jurgio Kunčino knygą „Tūla“ – ji man taip patiko, kad dabar bijau iš naujo ją atsiversti, jog nesusigadinčiau to nuostabaus jausmo, kuris užplūdo ją skaitant. Ir jei kalbant apie literatūrą vaikams, tai būtų Martyno Vainilaičio mitologinė poema „Bruknelė“ – man tai vienas gražiausių lietuvių autorių poezijos vaikams kūrinių.

Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?

– Visada pasitaiko, kad numeti knygą į šalį – man taip su Dano Browno „Da Vinčio kodu“ yra nutikę, bet galbūt ji man dėl rašymo stiliaus nepatiko.

Kaip sakiau, aš nemėgstu kulinarinės literatūros, išskyrus, pavyzdžiui, Giedriaus Vilpišausko knygų. Nemėgstu savipagalbos knygų, vienuolių, kurie pardavė „Ferrari“ ir panašių dalykų. Kita vertus, turiu prisipažinti – tokių knygų esu mažai skaitęs, manęs tokia literatūra netraukia. Aš labiau skaitau grožinės literatūros knygas arba istorinę, socialinę publicistiką.

Kokie jūsų skaitymo įpročiai?

– Knyga turi būti visur. Ant mano miegamojo palangės paprastai būna daug knygų. Knyga turi būti kuprinėje – dažniausiai ji bus skaityklėje. Knygų turi būti telefone – arba audio, arba elektroniniame formate.

Skaitau tada, kai turiu laiko ir ugdausi įprotį, kad reikia paskaityti prieš miegą – bent pusvalandį kiekvieną dieną. Tai ne visada pavyksta.

Labai norėčiau važinėti troleibusais, tada būtų daugiau laiko skaitymui (juokiasi).

Esate didelis fantastinės literatūros gerbėjas. Kuo šio žanro knygos įdomios ir išsiskiria iš kitų?

– Tas žanras įdomus ir išsiskiria iš kitų pirmiausia tuo, kad jis atveria labai plačias kūrybos ir, netgi sakyčiau, tiek ateities prognozavimo, tiek tokio laisvo minties skrydžio galimybes. Kad ir ką mes skaitydavome savo vaikystėje ar jaunystėje, visą laiką mes buvome traukiami į tą realistinę literatūrą. Ir mokyklos programa iš esmės sudaryta iš realistinės literatūros, ypač jei akcentas eina prie lietuvių literatūrą. O man visą laiką patiko legendos, mitai, visokios išgalvotos istorijos. Smalsumas gali būti nukreiptas į vidų, gali lygiai taip pat būti nukreiptas ir į išorę, o fantastika patenkina abu šiuos smalsumo kelius. Be to man labai patinka nuotykinė literatūra, nes nuotykis yra gerai.

Kaip atradote šio žanro knygas?

– Kaip atradau – neprisimenu. Greičiausiai pas ką nors – gal pas tėvus, tėvų draugus ar gimines – buvo „Zenito“ (mokslinės fantastikos knygų serija, – aut. past.) knyga ir ji pakliuvo į mano rankas. Tada ieškojau kitų „Zenito“ knygų, o vėliau visos kitos knygų serijos prasidėjo.

Žymiausias lietuvių autorius, rašęs fantastinio žanro knygas, buvo Algis Budrys.

– Taip, Algis Budrys yra lietuvių kilmės žmogus, kuris daugiausiai Vakarų fantastikos pasaulyje yra pasiekęs. Neabejotinai.

O kur mes, lietuviai, esame šiuo metu – kaip fantastinės literatūros skaitytojai, autoriai? Kaip šiam žanrui sekasi mūsų šalyje?

– Pamažu leidyklos jau pripažįsta, kad išleidus fantastiką galima pasakyti, kad tai yra fantastika – nemaskuoti knygų po pasakomis ar dar kuo nors. Dabar pastebiu tendenciją, kad, pavyzdžiui, „Alma littera“ perleidžia „Raganiaus“ ciklą, turime George'o R.R.Martino „Sostų žaidimų“ seriją.

O kūryba, kaip ir visuose kituose žanruose Lietuvoje – yra problemų. Mes neturime normalios lietuviško detektyvo srovės, tik kai kuriuos autorius ir kai kurias knygas, kurių pavadinimų, turbūt, neatsiminsim. Taip ir yra su lietuviška fantastika – ji yra skirta mėgėjams, nebent iššoka tokie žmonės kaip Andrius Tapinas, kuris kad ir ką parašytų – vis tiek visi skaitys. Ir taip lietuviai staiga supažindinami su žanro požanrio tipo knyga, kuri yra stimpankas. O iš pastarųjų leidinių, kas pasirodė, tai Giedriaus Vilpišausko perleistas mistinis siaubo fantastikos romanas „Vėjas nuo jūros“, kurį labai visiems rekomenduoju.

Skaitau tada, kai turiu laiko ir ugdausi įprotį, kad reikia paskaityti prieš miegą – bent pusvalandį kiekvieną dieną. Tai ne visada pavyksta. Labai norėčiau važinėti troleibusais, tada būtų daugiau laiko skaitymui.

O kur slypi problema – kodėl neturime fantastinio žanro tradicijos?

– Tradicija buvo nugalabyta atėjus sovietmečiui. Sovietmečiu literatūra turėjo atitikti socialistinio realizmo standartą. Buvo keletas autorių, kurie rašė mokslinę fantastiką, bet jie neįsitvirtino ir likom be žanrinės literatūros.

Kartais mes daug rimtai žiūrime į literatūrą. Mums literatūra ir rašytojas vis dar turi kažkokią aureolę – jis (rašytojas) neša žinią, veda tautą. O dabar staiga toks rašytojas pradeda rašyti apie kažkokius goblinus, ateivius – koks čia, atsiprašant, tautos vedimas? (juokiasi)

Ką patartumėte skaitytojui, kuris norėtų susipažinti su fantastikos žanru – nuo kokių knygų, autorių verta pradėti šią pažintį?

– Amžinas klausimas. Fantastika – be galo platus žanras, galime kalbėti apie mokslinę fantastiką, kuri turi ir tam tikrus futurizmo elementus. Kartais žmonės skaito fantastiką net nežinodami, kad tie kūriniai priskiriami fantastikai. Pavyzdžiui, George'o Orwello „1984“, Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ – tai irgi yra fantastika. Pagaliau, Françoiso Rabelaiso „Gargantiua ir Pantagriuelis“ taip pat yra fantastika.

Jeigu kalbėti apie tą grynąją mokslinę fantastiką, galbūt siūlyčiau pradėti nuo Ray'aus Bradbury „451 Farenheito“. Kas nori tokios poetinės fantastikos – to pačio R.Bradbury „Marso kronikos“. Galima skaityti Cliffordo D.Simako „Kaukų draustinį“ arba „Miestą“. Kas ieško socialinių antiutopijų, čia fantastika labai dažnai pasireiškia, rekomenduoju Jevgenijaus Zamiatino romaną „Mes“, kuris galbūt kažkiek yra pamirštas. Po to Johno Wyndhamo „Trifidų dienos“ – tvyrant apokalipsės nuojautai labai sveika tokias knygas paskaityti. Iš naujesnių arba iš tokių, kur labai gražiai supinama mitologija ir socialiniai dalykai, siūlyčiau Neilo Gaimano „Amerikos dievai“ – puiki knyga.

fantasy žanro – kur remiamasi mitais, legendomis ir pan., – žinoma, būtų J.R.R.Tolkieno „Žiedų valdovas“, George'o R.R.Martino „Ledo ir ugnies giesmė“, tas pats Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ ciklas. Vėlgi, ieškant poetinės fantastikos – Ursulos Kroeber Le Guin „Žemjūrės burtininkas“.

Daug yra ką skaityti.

Jūs taip pat esate parašęs ne vieną fantastikos knygą. Nuo ko prasidėjo jūsų kaip rašytojo kelias?

– Nuo fantastikos savo rašytojo karjerą ir pradėjau. Mane visą laiką traukė nuotykis ir nemažai fantastinės literatūros pirmiausia yra nuotykinė, laisvalaikio literatūra, o jeigu ji suteikia galimybę ir pamąstyti – valio!

Regis, mano pats pirmas kūrinys, kuriuo pasidalinau su draugais, buvo toks vadinamasis inner space žanro. Tai buvo visokie maži apsakymai, o drąsos įgijau kai dalyvavau konkurse „Geriausia Lietuvos fantastika“ – Vilniaus fantastų klubas „Dorado“ kartu su leidykla „Eridanas“ rengė šį konkursą. Dalyvavau jame, mane gerai priėmė, įsiliejau į fantastų bendruomenę. Ir taip pradėjau nuo fantastikos, bet po to nukeliavau link paauglių literatūros.

„Auksto žuvys“ nuotr./Justinas Žilinskas
„Auksto žuvys“ nuotr./Justinas Žilinskas

– O kur semiatės kūrybinė idėjų?

– Jos yra visur. Po mokyklas nemažai keliauju su savo knyga, su vaikais susitinku. Aš jiems dažnai sakau, kad bet kurioje klasėje, vietoje, aplinkoje galima labai greitai sukurti fantastinę istoriją – netgi žiūrėdamas į kilimą ir galvodamas, kad po kilimu gyvena koks nors dulkių miestas ir ten kažkas vyksta.

Pradinės idėjos kybo, šliaužioja, kalba, vaikšto visur. Tikrasis darbas prasideda, kai sugalvoji idėją ir ją reikia apauginti viskuo, ko reikia kūriniui – griaučiais, rėmais, struktūra, siužetu. Tai yra esmė.

Jūsų akimis, kokia skaitymo situacija mūsų šalyje? Garsiai kalbama, kad skaitytojų gretos mažėja arba jų nėra tiek, kiek galėtų būti. Kaip į šią situaciją žvelgiate jūs?

– Aš manau, kad skaitymas dabar palaipsniui tampa tam tikru, nepabijosiu to žodžio, elitiniu užsiėmimu. Ir knyga, greičiausiai, ilgainiui taps aukštesnės socialinės klasės požymiu, nes knygai reikia laiko, susikaupimo, dėmesio, nuo ko šis dabartinis pasaulis bendrame jo cikle bando mus atitraukti.

Knyga, pritarsiu Ernestui Parulskiui, yra kaip šaukštas – ji visą laiką bus ir bus reikalinga. Aš, be abejo, norėčiau, kad visi aplink skaitytų kuo daugiau ir labai remiu visus projektus, sumanymus, kurie skatina skaitymą. Bet manau, kad reikėtų pasitelkti socialinę inžineriją ir skaitymui skirti kuo didesnį prioritetą – ir auklėjant vaikus, ir auklėjant suaugusius, ir remiant knygas kaip žmogaus pažinimo įrankį. Nes jei „YouTube“ mums gali parodyti, kaip veikia daiktai, kaip veikia žmogus – mums gali parodyti tik knyga.

– Neseniai pristatėte naują knygą. Jau turite idėjų būsimiems kūriniams? Galvojate apie būsimas knygas?

– Prieš keletą mėnesių pasirodė mano knyga vyresniems vaikams ir jaunesniems paaugliams „Kaukas Gugis ir kerų karas“ (leidykla „Aukso žuvys“). Jai visai neblogai sekasi, knyga gavo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premiją. Šios knygos pasirodymas, matyt, man yra akstinas toliau galvoti apie savo „Kaukų“ istoriją, ją pratęsti. Galbūt ne tiek dėl to, kad ta knyga yra sėkminga, bet dėl to, kad kai įsijauti į kūrybos pasaulį, jame apsigyveni, istorijos pradeda lįsti iš visų pakampių. O jei save suvoki kaip rašytoją, tegul ir puse etato, vis tiek tą darbą reikia daryti (juokiasi).

Ačiū už pokalbį.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera