– Jolita, pati auginate sūnų, o knygą parašėte ne apie princą, bet apie karalaitę. Kodėl?
– Viskas būtent nuo sūnaus ir prasidėjo. Jis nuo pirmųjų dienų – energija trykštantis garsiai kalbantis vulkanas. Man, pratusiai prie tylaus buvimo, iš pradžių tai buvo tikras iššūkis. Vieną dieną susimąsčiau – o jeigu vaikas kalbėtų taip tyliai, kad nieko negirdėčiau? Kas būtų tada? Viduje tapo labai nelinksma, įsivaizdavus tokią situaciją, buvusį susierzinimą pakeitė milžiniškas džiaugsmas, kad sūnus toks, koks jis yra, o mintyse atsirado personažas – tyliakalbis berniukas. Paskui gimė ir istorija apie jį.
Kai sėdau prie kompiuterio jos perrašyti, įvyko netikėtas dalykas – pagrindinis herojus tyliakalbis berniukas staiga tapo antraeiliu personažu, o toje istorijoje buvusi nepagrindinė herojė karalienė, susenusi dėl nemigos, staiga virto maža karalaite. Istorija pasuko man pačiai nelauktais vingiais. Bet tuo tik džiaugiuosi.
– Iš žurnalistės tapote rašytoja. Ar yra skirtumas tarp šių profesijų?
– Žurnalistas – daug vietos kūrybai duodanti profesija, bet joje slepiesi už pašnekovo ar straipsnyje pateikiamų faktų.
Rašytojas – visiškai apsinuoginęs žmogus. Kiekviena mintis, kiekvienas žodis yra tavo. Gali pasakyti: „Čia personažas taip galvoja, ne aš“, bet esi atsakingas už tai, kad tas personažas yra toks.
Rašydamas sukuri naują realybę, kokios iki šiol nebuvo, ir ji gyvens net tada, kai tavęs nebus. Tai milžiniška atsakomybė – juk tavo sukurti veikėjai įeis į kitų žmonių mintis, paliks vienokį ar kitokį pėdsaką jų gyvenime.
– Kaip galvojate, kam parašyti knygą lengviau – vaikams ar suaugusiems?
– Manau, kad tai vienodai sunkus darbas, tik „sunkumai“ yra skirtingi, kiekviena auditorija turi savo specifinius reikalavimus. Rašant vaikams sudėtinga iš anksto suvokti, kiek informacijos jie gali priimti – juk tai, kaip pasaulį supranta septynmetis, skiriasi nuo dešimtmečio suvokimo. Tačiau egzistuoja universalus dalykas, galiojantis kiekvienai amžiaus grupei – žmones traukia įdomios istorijos. Todėl rašydama aš tiesiog stengiuosi gerai papasakoti smagią istoriją. Tada vaikams skirta knyga bus įdomi ir suaugusiems.
– Kokia yra jūsų knygos karalaitė? Kuo ji skiriasi nuo stereotipinių karalaičių, apie kurias skaitome pasakose?
– Paprastai pasakose karalaitės, kad pasiektų savo tikslą, gauna pagalbą iš šono – stebuklingą daiktą ar padėjėją. Smagu gauti pasakišką pagalbą, bet čia slypi pavojus, kad kartais net suaugę tikimės, kad situaciją gali pakeisti tik kažkokia išorinė jėga.
Manosios pasakos karalaitė viską padaro pati – pati sugriauna, pati ir pataiso. Norėjau, kad knygą skaitysiantys vaikai suvoktų, jog laiminga pabaiga ateis ne tada, kai turėsi stebuklų lazdelę, kuri viską sutvarkys. Pats gali pakeisti net ir pačią beviltiškiausią situaciją į gerą, kad tai įmanoma, tereikia norėti ir nuosekliai tai daryti.
– Grožio konkursai – kokie jų minusai ir pliusai?
– Rizikuoju pasirodyti labai kategoriška, bet manau, kad jeigu ir egzistuoja koks nors grožio konkursų pliusas, jų neigiamas poveikis toks milžiniškas, kad reiktų šalia dailiai besišypsančių gražuolių prirašyti įspėjimus apie grožio konkurso poveikį juos stebinčiųjų sveikatai, kaip kad daroma prie alkoholio ar tabako reklamos. Kiek moterų ir merginų žvelgia susižavėję į grožio konkursų dalyves, o paskui palyginę savo atvaizdą veidrodyje puola laikytis dietų, nualina kūną, suserga depresija?
Grožio konkurso šalininkų paklausčiau: išvardinkite, kuo jie skiriasi nuo veislinių šunų parodos? Šunims standartai reikalingi, kad būtų išrenkamas geriausias veislės egzempliorius ir taip saugomas veislės grynumas, o žmonėms? Negi renkama „veislinė“ mergina?
Kai pradėjau rašyti pasaką, nebuvo sumanymo parašyti istoriją kaip protestą prieš grožio konkursus. Ši tema „įlindo“ tarsi netyčia – prieš kiek laiko buvau kalbėjusi su dviem mamomis, kurios kiekviena guodėsi, jog jų dukros, lankančios vaikų darželį, pasakė: „Mama, aš nevalgysiu vakarienės, nes tada būsiu stora“. Mane sukrėtė, kad šitos mergaitės tokios mažos, o masinės žiniasklaidos brukami liekno kūno kaip grožio standartai jau pasiekė ir jas... Iki tol tikėjau, kad grožio tema tampa svarbi tik paauglystėje. Deja...
– Ką norėtumėte, kad knygos skaitytojai pasiimtų iš jūsų knygos?
– Tyliakalbio berniuko žodžiai karalaitei „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbu, kad nusipraustum“ – tikrai veiksmingi ir viltingi. Kaip vaikams, taip ir suaugusiems.
Dar labai norėčiau, kad tėvams ši knyga būtų pretekstas pasikalbėti su savo vaikais apie buvimą gražiam ar gražiai. Daug domėjausi, kas padėtų mergaitėms užaugti laimingomis moterimis, nes tai padaryti šiandien daug sunkiau nei ankstesnėse kartose – grožio pramonės propaganda vis labiau stiprėja. Vienas iš būdų ją įveikti – kritinio mąstymo skatinimas. Tai reiškia – kalbėkitės su savo vaikais apie grožį, apie tai, ką jie mato TV ekranuose, žurnaluose.
Knyga „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“) – proga tokiam pokalbiui net su pačiomis mažiausiomis – aptarkite knygos herojus, jų veiksmus, veiksmų motyvus.
Noriu pabrėžti, kad nesu nusistačiusi prieš grožį. Tai, ką regime blizgančiuose žurnaluose, nėra grožis, tik tam tikrų standartų rinkinys. Prisiminkite istoriją: senovės Graikijoje gražuolės turėjo vešlius, suaugusius antakius ar juos riebiai nusipiešdavo, viduramžiais graži moteris – skustais antakiais ir smilkiniais, Japonijoje buvo laikai, kai grožio idealas – tirštai nubalintas veidas, nuskusti antakiai, nujuodinti dantys. Viduramžiais gražuolės balino veidus pudra, padaryta iš itin nuodingų cheminių elementų kaip arsenas, švinas. Sąrašą galima tęsti. Kada nors ir šiandieniniai grožio standartai atrodys keisti, kvaili ar net visai negražūs. Šiandieniniai grožio standartai yra nesveiki ne tik kūnui, bet ir žmogaus psichikai. Todėl kviečiu visus – būkite sąmoningi, neleiskite, kad klaidintų jus ir jūsų vaikus.
– Ar turite kokių slaptų talentų? Kokių norėtumėte turėti?
– Moku iš nereikalingo daikto padaryti tai, ko reikia – dabar tai madingai vadinama „upsyclinimu“. Pavyzdžiui, iš tuščio sulčių pakelio pagaminti Žaibo Makvyno vilkiką Maką (su kuriuo pusė darželio berniukų žaidė susižavėję) arba pasiūti itin jaukią antklodę iš seno vilnonio megztuko. Kartais pagalvoju – kodėl gaminami nauji daiktai, jeigu iš senų galima padaryti tiek daug šaunių dalykų?
Jeigu galėčiau, norėčiau vienintelio dalyko – gebėti sulėtinti laiką, kad kuo daugiau suspėčiau nuveikti.
– Šiuo metu gyvenate ne Lietuvoje. Ko labiausiai iš Lietuvos pasiilgstate?
– Lietuvoje gyvenančių žmonių. Pavyzdžiui, Alytuje regėto mikroautobuso vairuotojo, juokaujančio su moterimis, važiuojančiomis po naktinės pamainos namo. Mažame Suvalkijos miestelyje sutiktos močiutės, besiguodžiančios, kaip stipriai jos šuo išsigando naujametinių petardų. Kai apsidairai ir įdėmiai pažiūri – čia tiek daug šiltų, gilių, dvasingų žmonių. Kalbu ne apie tuos, kuriuos rodo televizorius ar rašo žurnalai, o tuos, kurie ramiai gyvena savo gyvenimą nepapuldami į masinės žiniasklaidos akiratį.
Jeigu netikite, išvažiuokite į kitą šalį, pagyvenkite ir grįžkite atgal. Man pačiai įdomu stebėti, kad, kai pabūnu Lietuvoje ilgiau, akys (o gal širdis?) atbunka, priprantu, pradedu viską vertinti kaip savaime suprantamą dalyką ir tik grįžusi po ilgesnės pertraukos vėl matau – ne, žmonės čia tikrai kitokie.
– Jeigu reikėtų karūnuoti Lietuvą, už ką ją karūnuotumėte?
– Už lietuvių kalbą. Ar nenuostabu, kad ji išsaugojo savo archajiškumą, kad išliko, neišnyko? Įsivaizduokite carinės Rusijos laikus – žmonės rizikavo gyvybe, kad parvežtų lietuviškų knygų, o jas kažkas pirko, mokė savo vaikus skaityti lietuviškai. Juk galėjo pasakyti: „Per daug pavojinga, susigadinsiu gyvenimą, gali ištremti į Sibirą ar tiesiog nušauti.“
Man atrodo, kad lietuvių kalboje yra kažkoks užsispyrimo, gajumo genas ir kai kalbame šita kalba, patys to nepastebime, bet gauname joje esančios stiprybės, ateinančios iš labai tolimų laikų.
