Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 24d. 12:42

Jaunosios kartos autorius Mantas Toločka: į formą aš ramstausi kaip į barą ketvirtą valandą ryto

Mantas Toločka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Mantas Toločka

Mantas Toločka – jaunasis poetas, humanitaras, kuris rašo sonetus ir neseniai išleido debiutinę eilėraščių knygą „Popierinė“. Anot poeto Mindaugo Nastaravičiaus šiai knygai parašytos anotacijos, kiekvienoje kartoje randasi keli, nenorintys paneigti, pranokti, pamokyti, o naujausia M.Toločkos knyga  yra „apie baltą atminties ekraną, apie dažno patirtą jauseną, kad popieriai prasti“.

Su autoriumi kalbame apie jo santykį su eilėraščio žmogumi, literatūros sampratą ir pačią knygą. Kaip suprantame literatūrą? Kodėl šunelis nesigroži Vincentu van Goghu? Ar „Popierinė“ iš tiesų skirta tik literatūros gurmanams? Prieš ką maištauja jaunasis poetas?

Koks tu esi?

– Koks aš esu? Kaip asmuo, nemanau, kad esu labai įdomus, mėgstu tinginiauti, esu neurotiškas. Tikiuosi, kad poezijoje skambu visiškai kitaip (juokiasi). Tačiau spręsti, koks esu kaip autorius, nebėra vien tik mano valia, nes tekstai jau atiduoti skaitytojui. Nenoriu aiškinti, kokį poetinį manevrą čia pavartojau, o juo labiau, ką aš jaučiau rašydamas. Autoriaus amplua nėra vien paties autoriaus reikalas.

Tu esi vienas autorių, gyvenančių tą tikrą „rašytojišką“ gyvenimą. Dirbi bare, dedikuoji eilėraščius draugams, o tuos draugus suburi į vieną vietą, kurioje vyksta diskusijos apie literatūrą.

– Labai nemėgstu mitų apie rašytojus. Taip, pažįstu daug literatūros žmonių, ir jie visi labai skirtingi. Nereikėtų remtis stereotipais, kad jau poetai yra tokie arba anokie. Be abejo, kartu su rašytojais bičiuliais turime bendrų pomėgių. Pavyzdžiui, pasėdėti bare arba susitikti kavos universitete, bibliotekoje, aptarti kokią naują knygą. Bet šis gyvenimo būdas ateina iš socialinio rato, kuriame aš esu. O ar gyvenu tikrą literatūrišką gyvenimą (juokiasi)? Nežinau, apie tai negalvoju. Tiesiog turiu bičiulių ratą, su kuriais leidžiu laiką.

– Ar bičiuliai daro įtaką tavo kūrybai?

– Aišku, kad taip. Kiekvienam žmogui jų socialinis ratas daro įtaką, supranta jie tą ar ne. Jeigu nebūčiau turėjęs bičiulių, mokytojų, žmonių, atvedusių mane į literatūrą, nežinau, ar išvis rašyčiau.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mantas Toločka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mantas Toločka

– Kokia yra tavo literatūros samprata?

– Kalbant paprastai, tai yra žodžio menas.

Galvoju, kad grožio patirtis susijusi ne tik su kažkokiu dirgikliu, bet ir su žmogaus sąmone. Juk šunelis nestovi prie van Gogho, nesigroži juo, kad ir kaip tai vizualiai išraiškinga.

– Manai, kad tai menas dėl meno?

– Na, vartoju šią sąvoką plačiau. Senovės graikai turi žodį techne, reiškiantį kartu ir amatą. Visgi literatūra nėra tik kasdienis kalbėjimas. Tai apie kažką daugiau, čia žodis paklūsta kitiems – stilistikos, kompozicijos dėsniams. Deja, nežinau, kur yra nežinomasis, pakeičiantis kalbą į literatūrą. O ar tai menas dėl meno? Taip, pirminė poezijos funkcija yra estetinė, bet grožėtis galima įvairiais dalykais. Pavyzdžiui, taiklumu, akylumu, istoriškumu ir dar daug kuo. Asmeniškai galvoju, kad grožio patirtis susijusi ne tik su kažkokiu dirgikliu, bet ir su žmogaus sąmone. Juk šunelis nestovi prie van Gogho, nesigroži juo, kad ir kaip tai vizualiai išraiškinga. Menas visada yra istoriškas, jis egzistuoja laike ir erdvėje, sociume. Galiausiai į grožį yra įvairių kelių, kiekvienas turi individualų skonį, ir „už lango žydi jazminai“ nėra vienintelis gražus dalykas (juokiasi).

– Ar sutinki, kad šiuolaikinė jaunų žmonių rašoma poezija yra lėkšta, pernelyg psichoterapinė?

– Ne visų, yra labai gabių jaunų autorių. Sakydama „psichoterapinė“ greičiausiai turi omeny, kad rašoma tik dėl savęs, kas yra paprasčiausia grafomanija. Tai kūryba iš manijos, inercijos, kuria siekiama pateisinti savo vidinius demonus. Ne visi jauni autoriai yra tokie, gal tiesiog daliai trūksta autorefleksijos. Visgi tai nereiškia, kad jie negali sudėti gražaus sakinio. O poezija gali rastis iš bet kur – net iš neurozės, pykčio, noro save išvemti. Labai nemėgstu apibendrinimų ir poetų, kurie staiga žino, iš kur randasi poezija.

– Kaip reikia kalbėti apie poeziją?

– Pirmiausia kreipiant dėmesį į tekstą, struktūrą, stilių. Nemanau, kad tuo galima manipuliuoti, kad tekstas neturi jokios savasties. Toks pašnekesys yra prasmingas.

– Esi jaunas žmogus, kuris rašo sonetus. Nesijauti nemadingas?

– Ne. Kaip tik jaučiuosi gerai. Man literatūra yra pirmiausia laikiškas ir istoriškas menas, skirtingai negu teatras arba performansas, realizuojantys save tik čia ir dabar, atliekant. Man svarbi forma, santykis su tradicija. Sonetas yra viena patraukliausių poezijos formų, nes turėdamas griežtą struktūrą jis padeda suvaldyti kalbą. Be abejo, juokinga taip kalbėti, kai esu prirašęs ilgų verlibrų, bet literatūroje man svarbus saikas. Manau, tai – vertybė. O pats rašau petrarkiškus sonetus, kurių išdėstymas man tinka. Ketureiliai yra poetinio siužeto užuomazga ir jo dėstymas, o trieilių nuolydis suteikia pakopas ir atveria kelius kulminacijos link.

– Nors ir remiesi griežta forma, tavo sonetuose vyrauja gatvės kalba.

Į formą aš ramstausi kaip į barą ketvirtą valandą ryto. Taip kad nelabai aišku, kuris kurį dažniau paremia. O dėl buitinės leksikos yra taip – yra vieni patiekalai, kuriems labiau tinka švelnūs ir saldūs poskoniai, ir yra tokių, į kuriuos galima įmesti vieną kitą pipiriuką, ir tai jiems nepakenks. Forma šioje metaforoje yra labiau lėkštė nei patiekalas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mantas Toločka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mantas Toločka

– Ką suteikia forma, ko negali suteikti laisvas kalbėjimas? Ko nepavyksta išreikšti forma?

– Manau, kad kiekvienas eilėraštis turi savo formą. Rašydamas nesi toks laisvas, kaip, pavyzdžiui, plepėdamas prie kavos. Tokie yra mimezės dėsniai – tikrovės imitacija, kurianti savo sąlygas. Tas sąlygas galime pavadinti forma ir kiekvienas eilėraštis ją turi. Man yra patrauklūs literatūros kūriniai, turintys aiškiai matomą formą. O ko forma negali, ką gali šiaip kalbėjimas? Tai to ir negali (šypsosi).

Manau, rašyti, lyg valdytumei kalbą, ignoruojant faktą, jog ji tave valdo – šiokia tokia vertybė.

– Knygos pristatymo metu sakei, kad esi klasicistas. Tačiau skaitydama tavo knygą suprantu, kad subjektas kenčia nuo neišsipildžiusios meilės, yra dramatiškas, išreiškia daug skausmo ir apsinuogina.

– Nesu klasicistas, tiesiog žaviuosi šia tradicija, pavyzdžiui, amerikiečių klasicistais ar Tomu Venclova. O koks yra mano subjektas? Be abejo, tekstuose yra daug pirmojo asmens, ir aš tą suprantu. Tačiau subjekto egocentrizmo eilėraščiuose nevadinu apsinuoginimu, nes stengiuosi jį kurti kaip personažą, šnekėtoją. Kiekvienas jų skiriasi, jie kalba skirtingai. Rašydamas kartais galvoju, kokia yra sakymo pozicija, ką gali subjektas, išgyvenantis būtent tokią poziciją, pasakyti. Pagal tai renkuosi žodžius, frazes, intertekstus. Tai nėra mano asmeninės patirtys, kas mane skiria nuo romantiškos pasaulėžiūros. Tačiau nesu tikras klasicistas – iš šios krypties pasiimu tik savotišką vertybių paketą. Galiausiai norėjau aiškiai išreikšti, kad popieriuje atgulęs tekstas jau nebėra vien išgyvenimai, pojūčiai ar tikrovė. Norėjau užfiksuoti šitą sąmonės pasikeitimą. Manau, rašyti, lyg valdytumei kalbą, ignoruojant faktą, jog ji tave valdo – šiokia tokia vertybė.

– O jeigu galėtum nutapyti savo subjektą?

– Negalėčiau, nes nemoku piešti. Bet jeigu galėčiau, greičiausiai būtų tas ateiviukas iš Edvardo Muncho „Šauksmo“. O jeigu rimtai – man atrodo, kad jis toks netolygus. Viename eilėraštyje aš jį nutapyčiau rėkiantį, o kitame sėdintį, tylintį, rezignuojantį.

Į rašymą žiūriu kaip į labai ilgą procesą – tai yra amatas. Stengiuosi gludinti, sukurti geriausią įmanomą variantą.

– Tai tu nemaištauji?

– Priklauso nuo maišto sąvokos ir objekto. Manau, kad esu ramus, klusnus. Nematau prieš ką turėčiau maištauti, ką reikėtų nuversti. Man brangi Mindaugo Nastaravičiaus anotacija: „Poezija jiems neprasideda ir nesibaigia jais pačiais“. Į rašymą žiūriu kaip į labai ilgą procesą – tai yra amatas. Stengiuosi gludinti, sukurti geriausią įmanomą variantą. O ar tai ką nors užpuls? Matyti save kariaujantį? Nematau tame prasmės, o tarpusavyje besivaržantys poetai kartais atrodo juokingai. Kaip asmenybė bandau to išvengti, o kaip autorius norėčiau agresiją sublimuoti, išversti į sintaksės narvelį, tarnaujantį estetikai. Man patinka ramiai dėl grožio dirbantys žmonės.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mantas Toločka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mantas Toločka

– Apie ką knyga?

– Nežinau, tikriausiai Mindaugas teisus – baltą atminties ekraną. Apie kažkokią amneziją, atminties netektį, patirties fiktyvumą. Greičiausiai apie tai.

– Kodėl „Popierinė“?

–Turbūt kad dėl tų pačių priežasčių. Iš tiesų seniai sugalvojau, kad ši knyga taip vadinsis, nes skaitydamas savo tekstus suvokiau patirčių, reflektuojamų knygoje, tekstiškumą. Šios patirtys nėra savaime autentiškos, jos nėra tiesioginis prisilietimas prie būties trapumo. Man visos patirtys pirmiausia siejasi su skaitymu. Kad ir apie ką rašyčiau, meilę ar nuodėmę, tai apmąstoma iš puslapio, per puslapį. Todėl toks ir pavadinimas, toks ir epigrafas.

– Ar adresatas yra literatūros gurmanas?

– Galvoju, kaip Umberto Ecco sako, apie tobuląjį skaitytoją. Klausiu savęs, ką jis galėtų čia pamatyti? Ką jis atpažįsta? Literatūra neturi būti vien apie mane, skaitytojas turi tekste atpažinti save patį. Būtų egocentriška sakyti, kad tai tik labai rafinuoto skonio žmonėms. Be abejo, malonu, kada išmanantys, daug skaitantys ar net ciniški žmonės mano eilėse gali atrasti bent ką nors gražaus ir reikšmingo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:37
02:32
01:00

RESTA 2019

Naviguok į ateitį

Sveikata