Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 9d. 10:55

Jolanta Miškinytė: „Mums visiems gyvenime trūksta Bitlo“

Jolanta Miškinytė
Asmeninio archyvo nuotr. / Jolanta Miškinytė

„Mums visiems labai reikia žmogaus, kuris būtų katalizatorius, kartu – padėtų įvertintų mūsų poelgius“, – sako romano „Bitlas, Ana Orka ir aš“ autorė Asta Jolanta Miškinytė. Tai pirmasis autorės romanas, tačiau iš jau spėjusiųjų perskaityti reakcijų akivaizdu, kad jis nepalieka abejingų. Turbūt kitaip ir neįmanoma, nes sukrečiančią istoriją pasakoja didysis manipuliuotojas, melagis ir prisitaikėlis. Įsivėlęs į tikrą nusikaltimą ir vėl pasislėpęs už vaidmens, herojus padaro klaidą, kurią teks taisyti visą likusį gyvenimą.

Talentingai parašytas romanas „Bitlas, Ana Orka ir aš“ – apie paauglystę, kuri visiems romano veikėjams yra didžiausias gyvenimo išbandymas: ir šešiolikmečiams, ir jų tėvams. Šeimos čia „probleminės“, kiekviena savaip, ir karai jose vyksta be jokių taisyklių. Ši knyga tėvams apie JUOS, paauglius, kurie sugriauna tėvų gyvenimus, ir JIEMS, paaugliams, kurių vaikiškos vasaros taip greitai ir tragiškai pasibaigia. Ir visiems – apie būtinybę ir laimę sutikti savo Bitlą... Apie visa tai pokalbis su romano autore A. J. Miškinyte.

– Romanas vadinasi „Bitlas, Ana Orka ir aš“. Kodėl Bitlas? Juk tai nėra atsitiktinis vardas?

– Tikrai neatsitiktinis. Tai daugiau mistinis personažas. Mums visiems gyvenime trūksta Bitlo. Mums labai reikia žmogaus, kuris būtų katalizatorius, vertintų mūsų poelgius. Ypatingai jauniems žmonėms. Tėvai, mokytojai, bendraamžiai to nepadaro, reikia vyresnio draugo, artimo žmogaus, autoriteto, kuris pasakytų: „čia negerai padarei, apsijuokei“. Bitlas būtent toks.

Aišku, nebūtinai tokie patarimai bus išgirsti iš karto, bet šalia labai reikia žmogaus, kuris parodytų į kurią pusę eiti, kaip priimti teisingus sprendimus, nes jaunam žmogui labai sunku susigaudyti. Jis gauna vertybes iš tėvų, bet tai, kas vertinama namuose, nebūtinai iš tiesų vertinga. Ypač šiandien. Matome, kaip viskas siūbuoja ir greitai keičiasi.

Viena svarbiausių temų berašant buvo besiskiriančios šeimos. Tokių šeimų daugėja ir dažnai turtingi tėveliai vaikus pasilieka pas save. Mamos nustumiamos, nes po skyrybų išeina turėdamos mažiau ir paaugliai tai suprasdami renkasi. Jie labai gerai suvokia, kad sulaukus 18-os, ne mama, o tėtis nupirks automobilį. Taigi paaugliui tenka susidurti su tokiais apsisprendimais ir jei šalia nėra Bitlo, tai ir nueini ne tuo keliu.

– Nuo seniausių laikų visose kultūrose, ypatingai Rytų, labai svarbu turėti mokytoją plačiąja prasme. Tai būtinybė ir didžiulė laimė. Bitlas – savotiška mokytojo projekcija?

– Tikrai taip. Mūsų kultūroje kaip ir nėra tokio mokytojo tradicijos. Senais laikais tą mokytojo vaidmenį atlikdavo bažnyčia ir kunigai...

– Dabar yra mobilusis telefonas...

– Taip, kartais mobilus telefonas – deja, vienintelis draugas ir partneris.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis



– Dažnai sakome, kad „problemiškos“ yra tik asocialios šeimos, bet kartais gyvenime pradeda atrodyti, kad labai užsiėmę ir tarsi materialiai gerai apsirūpinusios šeimos turi kur kas baisesnių problemų negu tos šeimos, kurios gyvena skurdžiai, bet dar yra išsaugojusios ryšius. Jūs romane irgi norėjote parodyti, kad išoriškai tvarkingoje, pasiturinčioje šeimoje velnias koją nusilaužtų?

– Tokia ir buvo pagrindinė mintis. Vis dėl to žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje iškeliami turtingiau gyvenantys žmonės, tarsi uždirbti daugiau pinigų yra didžiausia vertybė. Labai dažnai nutinka atvirkščiai. Kiekvienas uždirba pagal sugebėjimus ir situaciją, tad nereikėtų matuoti žmonių pagal namų ir automobilių skaičių, nes rytoj viskas gali apsiversti.

Labai džiaugiuosi, kai žmonės gyvena gerai ir gali vaikams daug duoti. Tokių šeimų daugėja, bet tik neapsigaukim. Kartais šeima būna tik auksinis narvelis, iš kurio visi mielai išskirstų, bet nežino, kaip tai padaryti, nemoka nutraukti ydingų, alinančių ryšių.

Tikiuosi, kad skaitytojai supras, ką noriu pasakyti, kad romane kalbu apie mus visus. Juk dažnai žmogus šalia savęs ir dramblio nemato. Visi padarome klaidų, nereikia smerkti, kerštauti, užsiimti bergždžiais karais. Kiekvienas gauna tai, ko nusipelnęs.

– Istoriją pasakojantis pagrindinis veikėjas neturi vardo. Tai didysis manipuliatorius, kurio manipuliacijos iš pradžių kelia juoką, bet vėliau imi jo nekęsti. Kodėl pagailėjote jam vardo?

– Vardo jis neturi sąmoningai. Per didelė garbė žinoti to personažo vardą. Jam per didelė garbė. Manau, kad išdavikai neturi turėti vardų. Kodėl skiriame daug dėmesio žmonėms, kurie yra blogis, išmokstame jų pavardes, vardus? Per daug garbės. Mes neturim jų prisiminti. Bandau tai pasakyti šiuo romanu.

– Buvo sunku įsikūnyti į blogiuką?

– Ne.

– Bet ar jis iš tikrųjų blogiukas? Romano pabaigoje jis suvokia, ką prarado. Tai tradicinis jauno žmogaus raidos kelias. Meistriškai įsikūnijate į tą talentingą manipuliatorių, kurio pagrindinis tikslas ne toks jau baisus – gauti šiek tiek meilės.

– Jis kovoja dėl vietos po saule, nenori dalytis tėvo meile su moterimis. Tai labai paaugliška ir visos klaidos knygoje kyla dėl užsitęsusios paauglystės. Dabar daugėja tokių peraugusių paauglių. Jie nesubręsta socialiai, nemoka užmegzti ryšių ir savo paaugliškas problemas perkelia į vėlesnį gyvenimą. Dėl to jų gyvenimas būna kreivas: jie nelabai ką gali duoti savo vaikams, šeimoms, nes patys dar niekaip negali atskirti, kas gyvenime teisinga, o kas ne.

– Jūs pati turite sūnų?

– Turiu tris dukras.

– Kaip jums pavyko taip organiškai įsinerti į vaikino paauglio kailį? Ar norite pasakyti, kad paauglystė neturi lyties?

– Ne, manau, paauglystė turi lytį.

– Tai šalia buvo koks nors chuliganas, kurį sekėte?

– Ir taip, ir ne. Pasakysiu kitaip. Yra toks posakis – nespjauk į vandenį, pats gersi. Kai man pasakodavo, kad Tolstojus rašydamas jaučia gimdymo kančias, juokdavausi: kokios čia nesąmonės! Taip pat piktindavausi vyrais autoriais, rašančiais moters vardu. Pykau manydama, ką vyras gali nutuokti apie moters jauseną. Lai rašo apie savo, vyrišką pasaulį! Ir štai – pasakoju istoriją paauglio akimis. Savaime taip susiklostė. Norėjau papasakoti būtent tokią istoriją ir man pasirodė, kad ji teisingesnė, kai pateikta iš berniuko perspektyvos. Aišku, mergaitės irgi moka manipuliuoti, turiu prikaupusi daug tokios „veiklos“ istorijų ir patirčių.

– Ar romano istorijos vingiai, personažų prototipai yra iš gyvenimo? Galbūt apibendrinote daugybę skirtingų šeimų patirčių ir išvedėte simbolinį siūlą? O gal viskas – jūsų vaizduotės vaisius?

– Teisingiau būtų sakyti, kad apibendrinau daug patirčių ir istorijų. Turbūt esu gera klausytoja. Žmonės man pripasakoja tokių dalykų, ko kitiems gal ir nepasakytų. Taigi viduje nusėdo daug istorijų, o tikri įvykiai davė postūmį tų istorijų suvienijimui į romaną.

– Tai knyga jaunimui ar tėvams? Man atrodo, kad knyga svarbi abiem pusėms, kurios neretai įsivelia, deja, į pergalės neturinčius karus, kuriuos visi turi iškariauti ir kurių pasekmės būna įvairios. O kaip jūs pozicionuotumėte: ar tai suaugusiųjų knyga, ar labiau norėtumėte, kad į rankas ją paimtų besiblaškantis jaunuolis?

– Manau, kad šią knygą reikėtų perskaityti ir tam besiblaškančiam jaunuoliui, jo draugams, bendraklasiams, ir tėvams. Tas jaunuolis po kokių 10 metų šį romaną galėtų paskaityti dar kartą, kai tapatinsis jau su tėvais, nes kiekviena karta knygoje atras kitokių minčių, tuos pačius įvykius pamatys kitoje šviesoje. Juk dažnai šeimoje, giminėje mes įsiveliame į nereikalingus karus, bet laimėtojų nėra, tik gaištame laiką ir sveikatą. Vietoj to, kad kurtume, laužome.

Jauniems skaitytojams norėjau pasakyti, kad nepriklausomai iš kokios šeimos esi, iš tėvų turi išmokti to, kas geriausia. Turi stebėti ir atsirinkti. Toks tavo darbas, taip tu subręsi ir suaugsi. Juk negalima imti visko paraidžiui. Kaip ir knygoje – reikia skaityti ir tai, kas tarp eilučių.

– Grįžkime prie Bitlo. Esate bitlų gerbėja?

– Bitlas – apibendrinimas, ne tiesioginė grupės „The Beatles“ pavadinimo citata. Po vienos laidos radijuje išeidamos kalbėjomės su psichologe. Sakau, man iki šiol patinka tie berniukai ilgais plaukais ir kasytėmis – bitlai. Ji sako, čia jau problema. Bet man jie visada patiko. Su jais atėjo daug permainų, tai buvo didelės revoliucijos laikas, todėl ir knygai pasirinkau Bitlą, o ne kokį lenktynininką ar sportininką.

Jautresni žmonės visada kuria, nori išreikšti jausmus. Bitlas toks ir yra: jautrus, bet ir mokantis išlikti. Nepriklausomai į kokias aplinkybes patenki, kokia bloga ar gera būtų situacija, turi prisitaikyti, kad išgyventum. To visiems linkiu.

– Bitlas romane miršta. Ar numarinate jį, kai herojus jau pats pajėgus irtis per gyvenimą? Ar paliekate jį be orientyro?

Sakyčiau, kad pagrindinis personažas užima Bitlo vietą, jis daug ko išmoko. Galų gale subrendo.

– Minėjote, kad žmonės linkę jums išsipasakoti, kad aplink knibžda daug siužetų, tad ar kiti siužetai jau beldžiasi? Kokie jie? Gal pereisite į suaugusiųjų pasaulį?

ž Kiti siužetai tikrai yra ir jie visai kitokie. Ilgai juos nešiojuosi, nes neturiu laiko užrašyti, bet smegenys vis tiek dirba. Ir Bitlą nešiojausi 5 metus. Dabar rašau romaną suaugusiems – „Kasios K. šeimyninis gyvenimas“.

„Tyto alba“ informacija

Komentarai
Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/