Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 30d. 19:55

Jolita Vaitkutė: „Knygos palieka jausmą, kuris, keisdamas rutiną, atneša įkvėpimą“

Jolita Vaitkutė Interviu
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Jolita Vaitkutė

Menininkė Jolita Vaitkutė šypsosi – gyvenime ją dažnai lydi knygos. „Gal per dažnai“, – juokiasi ji. Knyga jai yra ne tik laisvalaikis ar žinios. Tai – įkvėpimas. „Dažniausiai knygos palieka jausmą, kuris, keisdamas buitį, rutiną, atneša įkvėpimą“, – prisipažįsta menininkė. O kokios tai knygos?

J.Vaitkutė pasakoja, kad visą laiką vengė knygų, kurias skaitė visi. Vietoj to ji rinkosi ir mėgsta literatūrą, kuri kalba apie konkrečius dalykus.

„Labai nemėgstu knygų, kurios yra tuščios, kalbančios apie kažkokį gyvenimą, nes aš mėgstu konkrečius dalykus, konkrečias žinias. Turbūt dėl to labai anksti atradau visas mokslines, psichologines knygas“, -sako ji.

Apie įkvėpimą, gilų įspaudą palikusias knygas, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įgyvendintą instaliaciją „Pabudę iš knygų“ ir kitas temas, besislepiančias po knygomis, kalbamės su menininke J.Vaitkute.

Pradėkime nuo vaikystės. Ar pamenate kaip pradėjote skaityti? Kokias knygas skaitėte tuo metu – ar turėjote mėgstamą knygą?

– Pamenu patį faktą, kaip pradėjau skaityti. Tuo metu mano mamos nebuvo Lietuvoje ir aš pradėjau eiti į pirmą klasę. Man sunkai sekėsi mokytis skaityti. Mokykloje buvo kažkoks ritmas, kuriam aš galbūt buvau per lėta – kai kurie vaikai jau mokėjo skaityti, kiti dar skaitė sunkiai. Aš buvau viena tų, kuri skaitė sunkiai ir skaityti pradėjo vėlai.

Atsimenu, skaityti mane mokė mano kaimynė, kuri tuo metu buvo pradinių klasių mokytoja. Ji labai kruopščiai su manimi užsiimdavo ir kartu sėdėjo, kol pradėjau skaityti pirmus žodžius.

Po to atsirado noras pažinti literatūrą. Nuo mažens turėjau polinkį kurti ir man labiausiai įsiminusi knyga yra rankdarbių knygelė, kuri labiau pažįstama mano tėčio kartai. Tai buvo tėčio knyga. Joje buvo pavaizduoti įvairūs paveikslėliai ir aš sekdama juos bandžiau kurti, bet kai pradėjau skaityti, o ten žingsnis po žingsnio buvo aprašyta, kaip viską padaryti, man atsivėrė nauji toliai.

Vėliau pati pradėjau rašyti – kurti poeziją ir prozą.

O kokias knygas skaitote dabar? Kokias knygas renkatės?

– Mano vyras yra žmogus, kuris, turbūt, daro didžiausią įtaką renkantis knygas. Aš dažnai jo paprašau parnešti knygą. Sakau: parnešk man, kas šiuo metu yra geriausia knygų pasaulyje. O jis man atnešęs knygą sako: mėgaukis, skaityk lėtai, nes tokių gerų knygų daug nėra (juokiasi). Ir tada su ta knyga aš sėdžiu vieną dieną, vieną naktį, kitą dieną – negaliu nieko kito daryti. Būnu pamišusi dėl tos knygos ir noriu ją „suvalgyti“. Tuomet jis man sako, kad nebeneš daugiau knygų, nes aš daugiau nieko kito nebeveikiu, tik skaitau (juokiasi).

Gal labai vėlai, bet atradau Haruki Murakami ir jo mistišką pasaulį. Man jis pasirodė labai stebuklingas, įtraukiantis ir netgi paliekantis mistiškumo pėdsaką visame mano gyvenime. Atradau Milaną Kunderą, Vladimirą Nabokovą – klasikus, kuriuos privaloma perskaityti kiekvienam. Juos atradau dabar, nes mokykloje daug kam priešinausi.

Kokios perskaitytos knygos jums įsiminė labiausiai?

– Aš labai ilgai vengiau romanų ir skaičiau daug apie vaizduotę, kūrybiškumą – daugiau populiarias mokslo ar psichologijos knygas. Gal vienintelis romanas, kuris įsiminė iš paauglystės laikotarpio, buvo Jurgos Ivanauskaitės „Placebas“. Aš jį prisimenu eidama Vilniaus gatvėmis, vis šmėsteli vaizdai apie mistiką, tikrovę.

Kalbant apie knygas, kurios paliko ne tik estetinį įspaudą, bet ir formavo mano mintis, buvo Alice Miller „Gabaus vaiko drama“ – nedidelės apimties knyga, kuri talpina labai aštrių dalykų, kurie mums visiems nutinka gyvenime. Kai tai perskaitai, tiesiog nebegali to nežinoti, turi tai su savimi. Tuomet prasideda gyvenimo analizė, kurios nesi pasiruošęs daryti, bet privalai. Po šios knygos patyriau didelį pokytį.

Ar yra knygų, kurių negalėtumėte skaityti?

– Aš visą laiką vengiau knygų, kurias skaito visi. Kai buvau mokykloje, visi skaitė „Saulėlydžio“ romanus ir aš galvojau – kokia nesąmonė, aš to niekada nedarysiu. Ir to nedariau.

Labai nemėgstu knygų, kurios yra tuščios, kalbančios apie kažkokį gyvenimą, nes aš mėgstu konkrečius dalykus, konkrečias žinias. Turbūt dėl to labai anksti atradau visas mokslines, psichologines knygas.

Neseniai Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatėte instaliaciją „Pabudę iš knygų“. Kaip gimė ši idėja?

– Ši idėja gimė gal anksčiau nei instaliacija kūrėjams, kuri buvo padaryta ant bibliotekos laiptų.

Manęs paprašė sugalvoti, kaip galėčiau užpildyti lentynas bibliotekoje. Man atrodė, kad esminis dalykas – į jas pridėti knygų. Kai jos atsirado, erdvė transformavosi, bet tada gimė tokia utopinė technika: pagalvojau, kad būtų smagu ant tų knygų, įvelkant jas juodu viršeliu, kurti piešinį.

Alfredo Pliadžio nuotr./Nacionalinėje bibliotekoje – nauja Jolitos Vaitkutės instaliacija „Pabudę iš knygų“
Alfredo Pliadžio nuotr./Nacionalinėje bibliotekoje – nauja Jolitos Vaitkutės instaliacija „Pabudę iš knygų“

Ilgai diskutavome, koks tai piešinys turėtų būti. Kai prieš įgyvendinant projektą sėdėjome paskutiniame susirinkime, rinkomės iš dviejų variantų. Vienas variantas buvo toks, kad kiekviena iš aštuonių lentynų turėjo turėti juodą apskritimą, nes pati biblioteka iš savęs turi daug atsikartojančių motyvų ir norėjome, kad tai „neiškristų“ iš erdvės. O kitas variantas, daug drąsesnis, buvo veidai. Tačiau kilo klausimai – kokie veidai, kodėl būtent jie? Tai truko labai ilgai ir aš buvau pradėjusi abejoti šiuo projektu.

Buvo baisu darant patį pirmą portretą. Susidūriau ir su tuo, kad teko įveikti aukščio baimę – reikėjo lipti mažiausiai į dviejų, o daugiausiai į keturių metrų aukštį ant stelažo. Nebuvo labai jauku. Greta buvo ir abejonė, ar idėją įmanoma įgyvendinti, ar pavyks tai padaryti. Galiausiai pirmą darbą kartu su Emilija Vinžanovaite, su kuria dažnai kartu dirbame, darėme tris dienas. Pamenu, stovėjau prieš darbą, kuris dar nebuvo pabaigtas, ir galvojau – kad tik pavyktų (juokiasi). Vėliau vienam portretui pakakdavo dienos.

Dabar žvelgiant į šią instaliaciją – kaip vertinate rezultatą?

– Aš visą laiką sakau, kad tie darbai, kuriuos padarau, yra nebe mano ir aš nusikratau atsakomybės, ar jie yra geri, ar blogi. Kartais pristačius kokią nors parodą atrodo, kad galėjai padaryti geriau – jau po dienos norisi viską nuimti ir pakabinti iš naujo. Atrodo, kad taip bus geriau, nes viskas iš pradžių buvo padaryta skubotai, neapgalvotai. Reikia daryti iš naujo.

Bet su šiuo darbu aš matau evoliuciją. Tai aštuonių dalių darbas ir aš galiu matyti, kur yra pradžia, o kur pabaiga. Man jis patinka – tas žaidimas su erdve ir kad darant šį darbą pačiai teko perlipti daug dalykų.

O ar savo kūrybai ieškote įkvėpimo knygose?

– Taip, ieškau. Dažniausiai knygos palieka jausmą, kuris, keisdamas buitį, rutiną, atneša įkvėpimą. Aš nesu rašytoja, kad įsikvėpčiau nuo sakinių struktūros ar minčių raiškos. Bet tas estetinis jausmas palieka įspaudą – maloniausia, kai knyga pakeičia buitį.

Iš tikrųjų dabar pati nemažai rašau, nes negaliu kurti kitų dalykų, esu tokioje pozicijoje, jog stoviu prieš daug pasirinkimų ir nežinau, kur eiti. Rašymas mane pačią išlaisvina – atsisėdusi parašau keturis ar penkis lapus, kas man yra pakankamai daug. Galbūt ir tai inspiravo knygos, nes rašymas visų pirma yra refleksija. Galima reflektuoti įvairiais rakursais.

Knygos yra susijusios ir su jūsų vestuvėmis. Su vyru kvietime į vestuves rašėte, kad jei svečiai nežino, ką dovanoti, tegul dovanoja knygą. Ar dažnai jus gyvenime lydi knygos?

– Gal per dažnai (juokiasi). Šis mūsų kvietimas dovanoti knygas buvo daugiau mano vyro iniciatyva, nes galvojome apie žmones, kurie ateis pasveikinti ir norės įteikti ką nors materialaus prisiminimui. Pažvelgus į gėlių, kurios kainuoja nuo dešimt iki dvidešimt ir daugiau eurų, kainas tapo aišku, kad už tiek gali nupirkti knygą. Arba padovanoti savo knygą – kas yra dar geriau. Tad draugus, kurie norėjo ką nors padovanoti, skatinome dovanoti knygas, o ne gėles.

Tuo metu turėjau tokį neskaitymo laikotarpį, kai negalėjau susikaupti ilgesniam skaitymui. Ir viena knygų, kurią padovanojo per vestuves, mane labai užvedė ant kelio. Tai buvo Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“ – su ja įbridau į skaitymą ir iš jo išbridau po trijų ar keturių mėnesių. Skaičiau nuolat.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Jolita Vaitkutė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Jolita Vaitkutė

Pamenu, kai apsigyvenome kartu su vyru, jis atsinešė savo knygas, aš atsinešiau savo. Jos po truputį kaupėsi. Prieš interviu su juo aptarinėjome šį klausimą ir vyras sako: pas mus yra keturi šimtai knygų (juokiasi). Nemažai jų yra apdulkėjusios, ne visos skaitomos ir geros, nes dažnai skaitant paskaitas man padovanoja knygą, kurią išleido finansavimą gavusi leidykla, o pati knyga nėra labai vertinga. Bet nekyla ranka išmesti, tad knygos kaupiasi ir tampa kažkokia interjero detale.

Būtent to ir norėjau klausti – ar knygas kaupiate, ar stengiatės jomis neapsikrauti.

– Nenoriu įžeisti tų žmonių, kurie mėgsta vartyti popierinę knygą, ją uostyti, apžiūrinėti viršelį. Bet man labai patinka turėti elektronines knygas. Gaila, kad ne visada patogu jas pirkti ir ne visada yra knygų, kurias norisi turėti skaityklėje. Man tai yra malonumas – turiu dešimt knygų skaityklėje ir galiu jaustis saugi, išvykti bet kur ir be didelio lagamino turinio turėti viską, ką noriu perskaityti.

Pamenu, kai buvome išvykę į darbo kelionę Barselonoje, tuo metu skaičiau Valdo Adamkaus biografinę knygą ir ji mane taip įtraukė, kad aš nelabai ką prisimenu iš tos kelionės, nes nuolat skaičiau. Jei galėdavau atsiremti į sieną ir skaityti – taip ir darydavau.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Jolita Vaitkutė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Jolita Vaitkutė

Minėjote, kad rašote, kuriate. Ar yra tikimybė, kad vieną dieną išvysime Jolitos Vaitkutės knygą?

– Kartais galvoju, kad yra labai daug prastų knygų ir aš nenoriu būti to dalimi. Kai buvau ketvirtoje klasėje, daug rašiau, buvau literatų klube. Man sakė, kad gerai rašiau ir kai paskaitau tą kūrybą, atrodo, kad tikrai neblogai. Tie eilėraščiai tokie pilni, buvo patekę į almanachus, „Literatūra ir menas“ yra aptaręs mano eilėraštį, kurį parašiau, kai man buvo trylika ar keturiolika metų. Tuo metu galvojau, kad būtų smagu išleisti knygą.

Bet ta mintis kažkur nusėdo ir aš jos nebegvildenau, nedėjau vilčių, kad tai padarysiu. Kartais šmėsteli ta mintis, kad būtų įdomu. Bet norisi, kad noras ir pastangos, kurias aš įdėsiu, būtų tokios, kad knyga būtų gera ir aš ją objektyviai vertindama galėčiau taip pasakyti, o nebūtų ta, kuria paremsiu stalą ar bus padovanota lektoriui, nes tos knygos neišpirko (juokiasi).

Ačiū už pokalbį.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Būk sumanus

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive