Kiekviena dovana yra ir įpareigojimas.
Jurgos Ivanauskaitės premiją priimu su dėkingumu. Ir kaip padrąsinimą toliau eiti ten ir taip, kur ir kaip nebūtinai yra patogu. Bet, žinoma, pirmiausia su dėkingumu. Su dėkingumu, kad mano antroji poezijos knyga „ne kraujo, ne pieno“ yra pastebėta komisijos. Kad į ją sudėti eilėraščiai ir per juos liudijamas gyvenimas pasirodė svarbūs. Taip pat su dėkingumu Jurgos Ivanauskaitės artimiesiems ir jos leidėjams už tai, kad puoselėja ryškaus, drąsaus, laisvo ir atviro žodžio tradiciją, palaikydami Jurgai artimos prigimties kūrėjas ir kūrėjus.
Laisvas žodis gali rastis tik ten, kur yra laisvas žmogus. Laisvas žmogus pirmiausia laisvas viduje. Jurga Ivanauskaitė gyveno ir kūrė laiku, kai Lietuva atgavo laisvę ir ją augino. Mes gyvename laiku, kai reikia visų mūsų pastangų ir susitelkimo tai laisvei išsaugoti. Jau žinome, kad ši reikiamybė ne tik apie Lietuvą – ji apie visą pasaulį.
Man atrodo, kad Jurga buvo pasaulio žmogus. Bet ir Lietuvos. Bet ir savęs pačios, savo vidinio pasaulio laisva pilietė. Tai yra raktas – tik viduje laisvas žmogus gali kurti, išlaikyti ir saugoti išorinę laisvę. Sunkiausias prievartos, nelaisvės, kalinimo patirtis išgyvenusieji mažiausiai žalos patiria tada, kai jie turi įgūdžių išlaikyti autonomijos ir pasirinkimo pojūtį.
Laisvė, kurią patiriu ir kurią siekiu liudyti savo kūryba, nėra atsiradusi savaime. Kaip sovietinės okupacijos metais augęs ir formavęsis žmogus, vaikas, paauglė, moteris, buvau apribota mąstymo klišių ir surakinta paklusnumo, nuolankumo, bandymo įtikti įpročių. Užtruko, kol atgavau laisvę jausti, mąstyti ir veikti pagal savo širdies, išminties ir sąžinės kompasą. Nebūčiau to pasiekusi, jei nebūčiau įsisąmonusi to, ką, kaip rašė profesorė Danutė Gailienė, jie mums padarė. Ką padarė mums, mūsų tėvams, seneliams, mūsų namams ir santykiams, kultūrai ir bendruomenėms. Ir štai čia išnyra mano jau minėta atsakomybė. Nes tik suprasdama, kas man ir mums nutiko, galiu rinktis, ką aš darysiu su tuo, ką jie mums padarė. Galėdama rinktis, tampu atsakinga. Tai esminis klausimas: o ką ir kaip dabar renkuosi aš?
Augimas neišvengiamai ir be jokių išimčių reikalauja peržengti tai, kas esi. Jis reikalauja klausti, abejoti, mokytis, tyrinėti. Išeiti iš to, kas įprasta, normalu (nes norma), nes taip buvo ir taip turi būti.
Peržengdami normą galimai rizikuojame. Rizikuojame būti nesuprasti, atstumti, apkaltinti, sugėdinti. Rizikuojame tuo atveju, jei gimėme ir gyvename visuomenėje, kuri pagrįsta baime, vienodumu ir teisinga-neteisinga dichotomija. Dar rizikuojame būti skatintinami ir drąsinami eiti toliau, siekti plačiau, patirti daugiau nei patiems atrodo įmanoma. Tik gali ar taip būti? Renkuosi tikėti, kad gali. Tikėti, kad taip gali būti visuomenėje, kuri vertina įvairovę ir skirtingumą, kuri supranta atvirumo ir abejonės naudą, kuri renkasi augti pati, leisti augti ir kisti kitam. Juk šioje visatoje nėra fiksuoto, stabilaus ir nekintamo būvio. Jei neaugi, imi nykti, net jei pats to nepastebi.
Jurgos Ivanauskaitės kūryba, jos apsisprendimas peržengti žanrų, meno sričių, kultūrų, tabu temas man, posovietinei paauglei, buvo reikšmingas. Ryškūs veikėjai ir siužetai, ryškūs viršeliai ir pavadinimai, ryškūs interviu būtų nepalikę tokio įspaudo, jei ne juose užkoduoti laisvė ir atvirumas pasauliui. Taip pat įsiklausymas ir pagarba, jautrumas ir tiesumas. Ar Jurga buvo mano mokytoja? Nežinau. Bet tai, kad iš jos mokiausi ir tebesimokau iki šiol, yra tiesa.
Rašydama poeziją ir ypač ją rengdama spaudai, ieškau, kaip suderinti poreikį savo balsu kalbėti apie tai, kas šiuo metu man labiausiai rūpi, su atsakomybe prieš skaitytoją. Taip, noriu būti populiari, noriu būti skaitoma, noriu būti mylima, tačiau labiausiai noriu išlikti sąžininga sau. Išlikti tiesoje, kurią liudydama jaučiu šalia stovint kartų kartas iki mūsų gyvenusių žmonių. Galbūt skamba pernelyg ezoteriškai, tačiau Jurga Ivanauskaitė turbūt tai atleistų. Nors atleisti iš tiesų nėra ką: norime to ar ne, esame susiformavę iš prieš mus gyvenusių žmonių kūnų ir patirties. Ir kol esame laikinam naudojimui gavę tokią trapią įkūnytumo dovaną, augame patys, savo kūnais ir patirtimi sodrindami dirvą po mūsų ateisiantiems. Augame arba nykstame – priklauso nuo to, ką esame pasirinkę. Juk kad ir kiek mokytojų turėtume, mokytis vis tiek tenka patiems.
Baigdama dar kartą dėkoju už premiją. Kaip minėjau, priimu ją kaip padrąsinimą ieškoti toliau, tyrinėti giliau ir liudyti literatūrą bei gyvenimą taip, kaip man atrodo sąžininga. Net jei tai tikrai ne visada yra lengva.
