Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 22d. 17:55

Ką būtinai norėjo papasakoti Florianas Illiesas apie 1913-uosius

Florianas Illiesas 15min iš Berlyno
Linos Ever nuotr. / Florianas Illiesas

Nielsas Bohras atranda atomą, Marcelis Proustas ieško prarasto laiko, Rosa Luxemburg kolekcionuoja augalus ir rengia savo žymųjį herbariumą, Berlyno cirko akrobatas Otto Witte penkias dienas apsimeta Albanijos karaliumi ir mėgaujasi haremo malonumais, Mata Hari ieško vokiečių princo vedyboms, o Nižinskis keliauja su trupe po Europą, pavergdamas moterų širdis.

Karen Blixen išvyksta į Afriką, Eriksenas kuria žymiausią pasaulyje Undinėlės skulptūrą, Robertas Musilis pradeda rašyti „Žmogų be savybių“, Thomas Mannas – „Užburtą kalną“, o Jamesas Joyse'as – „Ulisą“. Tais pačiais 1913 metais užpatentuojamas užtrauktukas, rusų kunigaikštienė išsilaiko piloto teises, Leipcige vyksta iš cirko pabėgusių liūtų gaudymas, o Afrikoje atrandamas didžiulio žolėdžio brontozauro, kurio skeletą dabar galima pamatyti Berlyno gamtos muziejuje, kaulai. Šių istorijų Berlyne gyvenantis menotyrininkas Florianas Illiesas, prieš šešerius metus parašęs bestselerį „1913. Šimtmečio vasara“, dar nežinojo.

Linos Ever nuotr./Florianas Illiesas
Linos Ever nuotr./Florianas Illiesas

Visos šios ir daugybė kitų istorijų sudėta į naują autoriaus knygą „1913. Ką aš būtinai norėjau dar papasakoti“, kuri buvo pristatyta praeitą savaitę Berlyne. Pasak Floriano Illieso, išleidus pirmąją knygą, jis sulaukė daugybės laiškų su komplimentais, bet kartu ir su pastabomis, kad jis pamiršęs vieną ar kitą svarbų faktą, nutikusį tais pačiais metais. Be to, autoriaus teigimu, pastaraisiais metais buvo išleista daug biografijų su naujais žymių kūrėjų faktais. Kai kurios istorijos buvo tokios įdomios, kad jų nebuvo galima pasilikti tik sau, bet autorius taip pat supratęs, kad po kelerių metų leisti papildytą ir dvigubai storesnę knygą buvo neįmanoma. Pasitaręs su redaktoriais, jis nutarė rašyti antrą knygą apie tuos pačius metus.

„Tai nėra „Šimtmečio vasaros“ tęsinys, kaip kai kam galėtų atrodyti. Tai visai kita knyga, nors joje išlaikomas tas pats chronologiškai nuoseklus pasakojimo stilius,“ – sakė jis pristatymo metu. Pasak jo, dalį pirmosios knygos veikėjų sutiksime ir antroje knygoje, F.Kafka ir toliau rašys laiškus savo mylimajai Felicijai į Berlyną, R.M.Rilkė vėl skųsis sloga, o H.Hessė – skaudančiu dantimi. Čia trumpai prašmėžuos ir kiti žymesni pirmosios knygos herojai – Picasso, Freudas, Kirchneris.

F.Illiesas rašo trumpai ir šmaikščiai. Jis žaidžia žodžiais, ieško netikėtų sąskambių ir palyginimų, jo humoras švelnus ir labai taiklus, jis moka pasijuokti neįžeisdamas herojų ir nepadarant jų juokingais, o meilės istorijas papasakoja jautriai. Istorijos trumpos, sakiniai veja sakinius ir skaitytojas vienu metu patiria pramogą ir sužino daug įdomių istorinių dalykų.

„Mano didžiausias priešas yra nuobodulys, todėl nemėgstu ilgų istorijų, – sako 47 metų rašytojas ir čia pat priduria: – Kai tapdavo nuobodu rašyti apie Vokietiją, persikeldavau į Paryžių ir papasakodavau kokią nors anekdotinę istoriją. Arba tiesiog įmesdavau vokiško humoro gabalėlį“. Ir nors ši knyga, kaip ir ankstesnė, sudėta iš atskirų istorijų chronologiškai pagal mėnesius, skaitant nesinori nuo jos atsitraukti ar kažką praleisti. Herojai kartais ir persipina, sutinka vienas kitą, kai kurie sugrįžta vėliau su savo istorijų tęsiniais. Daug yra ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų istorijų, bet papasakota taip žaismingai, kad padeda skaitytojui iškart panirti į to meto atmosferą.

Linos Ever nuotr./Florianas Illiesas
Linos Ever nuotr./Florianas Illiesas

Jau anksčiau rašytojas yra minėjęs, kad 1913 metai pasirinkti neatsitiktinai. Jis tyrinėjęs daug šaltinių ir supratęs, kad būtent tais metais įvyko daugiausia įdomių atradimų, tais metais gimė daugiausia kūrinių. Tai buvo visuotinio kultūros suklestėjimo, mokslo atradimų, techninės pažangos metai Europoje. Visur tryško optimizmas ir tikėjimas mokslo ateitimi ir pasaulio dar netemdė jokie būsimo karo debesys.

Pasiklausyti F.Illieso pasakojimų ir skaitomų ištraukų praeitą penktadienį susirinko pilnutėlė Literaturhaus salė Berlyne. Ir nieko keisto, nes jo pirmoji, 2000 metais pasirodžiusi knyga „Golfo karta“, pasakojanti apie jo paties kartą ir apie tai, kaip 9-ojo dešimtmečio Vakarų Vokietijos jaunimas tapo 10-ojo dešimtmečio suaugusiais, iš karto tapo bestseleriu, o Golfo karta – bendriniu žodžiu. Jo knyga „Šimtmečio vasara“ 2012 metais buvo perkamiausia negrožinės literatūros knyga Vokietijoje ir išsilaikė bestselerių saraše net 70 savaičių. Ji išversta į 28 kalbas. Lietuviškai ją išvertė Kristina Sprindžiūnaitė, o išleido leidykla „Sofoklis“ 2014 metais.

Kai padaviau ją pasirašyti, autorius šyptelėjo nustebęs, kad lietuviškai pavadinimas daug trumpesnis nei vokiškas ir pasakė niekuomet nebuvęs Lietuvoje, bet mielai atvažiuosiantis. Bet suprantant, kad jis ką tik tapo vienos seniausių ir žinomiausių Vokietijos leidyklų „Rowohlt“ vadovu, laiko kelionėms ir naujos knygos pristatymams rašytojas greičiausiai neturės.

Po susitikimo apėmė smalsumas, kas įvyko 1913 metais Lietuvoje ir supratau, kad turbūt išeitų ne mažiau įdomi knyga: J.Basanavičius keliauja į Ameriką parvežti išeivijos lietuvių suaukotų pinigų, būsimas pirmasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis po mokslų Vokietijoje grįžta į Lietuvą, įsisteigia „Ryto“ draugija, „Lietuvos žinios“ tampa dienraščiu, V.Krėvė išleidžia „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, o Vydūnas – „Amžiną ugnį“, Maironis atsisako iškilmių, kurias kolegos nori surengti jo 25 literatūrinio darbo sukaktuvių proga, o prūsų lietuviai pradeda statyti paminklą K.Donelaičiui. O pabaigai būtų galima palikti faktą, kad 1913 metais Lietuvoje tebuvo tik 13 automobilių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:15
07:03

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata