Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 13d. 20:10

Ką Donelaitis padarytų su Tasmanijos čiabuviais?

Matthew Kneale „Anglai keleiviai“
Leidyklos nuotr. / Matthew Kneale „Anglai keleiviai“

Matthew Kneale’o romanas „Anglai keleiviai“ („Tyto alba“) – skaitymo gardumynas. Vertėjos iš anglų kalbos Daivos Vilkelytės „žvilgsnis manęsp“ užhipnotizuoja taip, kad pasijunti kremtąs Meno salos (Isle of Man) lietuvišką dialektą, nors tekstas su visomis „devyniomis pėtnyčiomis“ – literatūra iš literatūros.

Būtent literatūra prikausto, todėl, paėmęs „Anglus keleivius“, nejučia paklūsti priesakui „ilgai iešmą droši, vilkas avį nuneš...“ – skaityk, nes atims tas, kuris dar labiau nori perskaityti.

Iš Britų salų driekiasi kolonizacijos kelių raizgalynė. „Anglus keleivius“ galima apraizgyti klaustukais. Romanas gali būti akstinas savišvietos pastangai.

Kodėl keleiviai yra anglai? – Todėl, kad jie yra svetimšaliai, plaukiantys išnuomotu meniečių (juos ir manksais galima vadinti pagal jų savivardį manx)laivu.

„Anglai keleiviai“ – knyga, kurioje ribą tarp grožinės prozos (fiction) ir dokumentikos (non fiction) skaitytojas turi nusibrėžti pats.

Argi Menas nepriklauso Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei? – Ne, nepriklauso. Ir Europos Sąjungai niekada nepriklausė. Nors ne suvereni valstybė, tai yra Karūnos valda (Crown Dependency).

Ne iš gero gyvenimo tie manksai išnuomojo laivą anglams, plaukiantiems į Tasmaniją ieškoti Rojaus sodo. O ir Tasmanijoje, beje, tinkančioje būti „atsargine Lietuva“, gyvenimas – ne rojus.

„Anglai keleiviai“ – knyga, kurioje ribą tarp grožinės prozos (fiction) ir dokumentikos (non fiction) skaitytojas turi nusibrėžti pats. Negadinsiu žaidimo – neišpasakosiu siužeto ir visų atomazgų. Kad ir kokie šmaikštūs, vaizdingi būtų kapitono Kiūlo pasakojimai ar ruonių medžiotojo Džeko Harpo prisipažinimai apie jo haremą, skaitytojas turėtų perklausti savęs dėl siužetų tikroviškumo, kai užeis ūpas visa tai pateikti už tikrą pinigą („Žinai, kolonistai gaudydavo čiabuves, laikydavo jas pririštas, na, pats suprati, ką su jomis išdarinėdavo...“).

Beje, ko paklausti? Negi naršyti kolonializmo istorijos analuose? Šiek tiek prakutęs skaitytojas, nepamiršęs Charleso Dickenso ar Marco Twaino skonio, atras tų prieskonių ir Matthew Kneale'o knygoje. Atminčiai atgaivinti pakaktų perversti Dickenso „Oliverį Tvistą“ (kapitono Kiūlio ir jo bendrų nuotykiai svečios šalies sostinėje Londone) ir Twaino „Prastuolius užsienyje“ (jūrų kelionė, vykusi gal dešimtmečiu vėliau nei anglų keleivių vojažas į Tasmaniją).

Rojaus paieškos nėra bergždžios

XX ir XXI a. rašytojo M.Kneale'o poringės atrodo įtikinamos kaip XIX a. amžiaus klasikų raštai, kurie buvo vertinami dėl tikroviškumo. „Anglai keleiviai“ skatina nuplaukti papildomą mylią – pasidomėti istoriniu ir moksliniu kontekstu. Kuo daugiau to konteksto pakabinsi, tuo įdomesnis bus vaizdas. Pavyzdžiui, ar verta šaipytis iš pastoriaus Vilsono hipotezės – esą Rojaus sodas buvęs Tasmanijoje?

Umberto Eco „Tobulos kalbos paieškose“ rašo: „1669 metais Johnas Webbas... iškelia mintį, kad Nojus su savo arka atplaukęs į Kiniją ir po Tvano čia apsistojęs, taigi kinų kalbai tenka pirmumas. Kinai nedalyvavo Babelio bokšto statyboje, todėl liko nepaliesti kalbų susimaišymo, be to, ištisus amžius gyveno nepažindami svetimšalių įtakos, tad išsaugojo pirmapradį savo kalbos palikimą.“ Tai maždaug 350 metų senumo minties vingis.

Šiais laikais pirmapradės kalbos, visų kalbų motinos, paieškos, matyt, turėtų sietis su pirmine Homo sapiens atsiradimo vieta, kur beždžionės virto žmonėmis ir prabilo – kaip tose pasakose apie kalbančius žvėrelius. Kur tai įvyko? Manoma, kad prieš kokius 300 tūkstančių metų kažkur Afrikoje. Genetikai nustatė, kad visi vyrai (būtent – visi vyrai) turi vieną artimiausią bendrą protėvį, kurį pavadino Y chromosomos Adomu. Manyta, kad tas Adomas gyvenęs prieš 60–140 tūkst. metų. Bet Adomas – tol pirmasis, kol neatsiranda už jį senesnio Adomo. 2013-aisiais ištyrus dar XIX a. vergu gimusio afroamerikiečio Alberto Perry genetinę medžiagą, buvo rasta apie 338 tūkst. metų senumo chromosoma. Adomo laikai nusikėlė į praeitį mažne 200 tūkstančių metų.

Lyginat su tuo Adomu čiabuviai tasmaniečiai yra jaunuoliai, tiksliau, vienadieniai vabalėliai. Tasmanijoje iki baltųjų pasirodymo jie gyveno beveik su niekuo nesimaišydami ne mažiau kaip 10 tūkstančių metų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo labai pirmapradžiai. Aš lenkiu prie to, kad pastoriaus spėjimai apie Rojaus sodą Tasmanijoje nėra visiškai naivūs – net ir toji jo svarstymų dalis, kurioje Tasmanijos upės siejamos su biblinėmis. Tarp mūsų kalbant, jei „Mahabharatoje“ minimų upių pavadinimai sutampa su Okos baseino hidronimais, ir viena iš japonų abėcėlių – katakana – sutampa su hebrajiška (komentuodami šį akis badantį dalyką, filologai šneka apie visų abėcėlių bendrą kilmę iš Sinajaus senųjų rašto ženklų) – kodėl Rojaus sodas negalėjo būti Tasmanijoje? Svarstau tik tam, kad parodyčiau, jog pastoriaus Vilsono hipotezė nėra išmestina į šiukšlyną.

1859 m. pasirodęs Charleso Darwino veikalas turėjo suteikti tvirtybės pastoriui jo teisingų ar klaidingų ieškojimų kelyje – vien dėl tasmaniečių išvaizdos. Tasmanijoje užveisti Rojų jie galėjo nukakę ten sausumos keliu, juk iškart po pasaulio sutvėrimo būta visokiausių sąsmaukų, kurios vėliau nugrimzdo.

Veidu ir kojomis į jūrą

Tačiau palikime tuos nežinia kur vedančius svarstymus apie Rojaus sodą Tasmanijoje. Pakalbėkime apie suprantamus dalykus –kolonializmą.

Pradėkime nuo Meno salos – kapitono Kiūlio tėvynės. Anglai jam yra svetimšaliai, nors karalienė Viktorija – jo karalienė. Tiesa, karališkosios šeimos atvaizdais jis apsirūpino, kad apgautų anglus. Meno žmonės savo kalbą vadina taip pat kaip save – manx (indoeuropiečių kalbų šeima, keltų grupė, goidelų pogrupis).

Kažin koks yra manksų-meniečių politinis ir kultūrinis santykis su pasauliu? Spėju, kad jis gerokai skiriasi nuo lietuviško.

Perpasakosiu, ką man sakė škotas, nuo mažens girdėjęs kitą goidelų pogrupio kalbą. Jos Didenybės laivyno povandenininkas, Folklandų karo veteranas, balsavęs ir už Škotijos nepriklausomybę, ir už „Brexit“, nenorintis Škotijoje respublikos, bet norintis monarchijos, paskaitantis Dostojevskį originalo kalba, man pasakė, kad nekorektiška (netgi pavojinga) škotų kalnietį aukštaitį (highlander) painioti su žemaičiu (lowlander), ir vyras jo gimtajame kaime nebuvo laikomas vyru, jei netarnavo kuriame nors iš garbingų Jos Didenybės škotų pulkų: The Black Watch, The Gordon Highlanders ir t.t. (nurodyti istoriniai dalinių pavadinimai, kurie dabar pakeisti). Šio škoto senelė buvo iš Luiso (Lewis) salos, jos pavardė buvo Lewis. Kalbėjo ji škotų gėlų kalba, ištekėjo už svetimtaučio – anglo. Su vyru persikėlė iš salos į salą –Didžiąją Britaniją, bet anglų kalbos neišmoko.

Ar škotams svarbi kraujo giminystė? Nesileisdamas į ilgus svarstymus priminsiu, kad jiems gana svarbi giminystė pagal languoto audinio tartano raštą – klano ženklą. Pažinojau rusą, pavarde, tarkim, Ivanovas, kurio protėvis buvo iš Bruce’ų, ir tas rusas dar sovietmečiu įtartinai lengvai vykdavo į Bruce’ų klano sąskrydžius. Mįslinga ne tai, kodėl sovietų valdžia jį išleisdavo, o tai, kad Bruce’ai laikė jį savu.

Pateikti pavyzdžiai turėtų šiek tiek gluminti lietuvį, kuriam atrodo, kad visiškai aišku, kas yra gimtoji žemė, valstybinė kalba ir toji iš amžių glūdumos prisikėlusi valstybė. Saliečiui (kalbu apie visus Britų salyno gyventojus: anglus, škotus, velsiečius, airius, meniečius ir t.t.) gimtoji žemė visuomet nelabai toli jūros, ir jūra yra tos žemės riba. Jūra savaime saugo nuo atėjūnų, bet reikia ir audros – tokios, kuri pražudė ispanų armadą 1588 m. Į jūrą ir per jūrą visuomet galima pabėgti, pavyzdžiui, nuo kartuvių – juk tai sėkmė. Vyras, kuris nebuvo pakartas už valkatavimą, gali parsisamdyti į laivą.

Sakoma, kad Britų imperiją kūrė aristokratų vadovaujami degeneratai. Jūreiviai daugmaž visur panašūs, o aristokratas aristokratui nelygus. Arturas Pérez-Reverteknygoje apie Trafalgaro mūšį, įvykusį 1805 metais, nurodo skirtumus tarp laivynų karininkų. Ispanų kapitonas metų metais negauna algos, į mūšį išsirengia su baliaus bateliais, nes gaila odinių pušnų, kurias supjaustys, jei koja bus sužeista. Prancūzų admirolas pasitiki savimi, tačiau neturi patirties. Užtat britų laivų vadai – tikri jūrų vilkai, kilę karjeros laiptais tiktai už nuopelnus – kitaip nei pareigybes ir laipsnius pirkę ispanai ar su revoliucinio entuziazmo banga iškilę prancūzai.

Laivas ir laivė – tėvas ir močia

Galėtume paklausti, iš kokio viruso išaugo Britų imperija? Gal iš laivo, kuris anglų kalboje nusipelno moteriško įvardžio she? Britams visos laivės yra moterys, bet didesnis karo laivas vadinamas „karo vyru“ –man-of-war. Štai jums Motina ir Tėvas.

Japonai tiek geografiškai, tiek kultūriškai yra tarsi kokie „anti-britai“. Imperijos jie ilgai nekūrė – XX a. pabandė, bet nesėkmingai. Britų imperija regimai nunyko XX a. vidury, bet išliko Tautų Sandrauga (Commonwealth of Nations), anksčiau vadinta Britų Sandrauga. Japonijos kažkada pavergtų tautų sandraugą sunku įsivaizduoti, o Britų Sandrauga leisgyvė, tačiau nenumirusi. Gal skyrėsi Japonų ir Britų imperijų kūrimo būdai?

Istorikai pastebi, kad Britų salose dar iki romėnų pasirodymo neįsitvirtino vergija, o ir Romos imperijai žlugus žemesnieji luomai salose buvo santykinai laisvi. XVII a. Japonija buvo suvienyta, ir nepasakysi, kad japonų valstietis galėjo laisvai judėti iš taško A į tašką B. Centralizuota japonų valstybė buvo savaip pavyzdinė, tačiau XIX a. ją teko prievartinėmis priemonėmis žadinti iš stagnacijos.

Britams mažai rūpėjo centralizacija, nors jie neišvengė absoliutizmo laikotarpių. Didžiosios Britanijos sala nebuvo suvienyta jėga. Personaline unija su Anglija susieta Škotija bankrutavo ir XVIII a. pradžioje parsidavė Anglijai tiesiogine to žodžio prasme.

Niallas Fergusonas knygoje „Imperija: kaip Britanija sukūrė šiuolaikinį pasaulį“ rašo, kad britai visur užnešdavo parlamentarizmą ir kriketą. Indijos demokratija dabar skliaustuose vadinama Vestminsterio sistema, Kenijos teisėjai procesų metu dėvi perukus. Tokį peruką užsidės ir čiabuvių kilmės Tasmanijos teisėjas – bet, matyt, ne perukai išreiškia britiškumą.

Apytuštėse žemėse, kurias kolonizavo išeiviai iš Britų salų, kūrėsi bendruomenės, kurios buvo daugmaž savivaldės. Amerikos nepriklausomybės karas parodė, kad kolonistų nereikia engti, jei Britanija nenori sulaukti pasipriešinimo. Anglų ir būrų karai XIX a.–XX a. sandūroje įspūdingi ir kovomis, ir baigtimi. Britai pasidalijo valdžia su būrais. Būrų generolas Janas Smutsas (1870–1950), išsitarnavęs iki Britanijos feldmaršalo, Antrojo pasaulinio karo metu buvo numatytas „atsarginiu Churchilliu“, tačiau tai – kita istorija. (Beje, J.Smutsas išpopuliarino „holizmo“ sąvoką.)

Japonai XX a. užgrobtose teritorijose didelio lankstumo neparodė – kaip ir vokiečiai per Antrąjį pasaulinį karą. O kaip japonai galėjo būti lankstūs, jei demokratija jiems buvo viena iš „pažangių technologijų“, dėl kurių vakariečiai buvo pranašesni? Demokratija japonams –išmokta, o ne šimtmečiais brandinta ir puoselėta. Anglosaksų demokratija – feodalinėse kovose užsimezgusi tvarka, kurią iš dalies lėmė karaliaus skurdas – sostas negalėjo nusamdyti tiek karių, kad pajungtų baronus, o šie buvo linkę tartis dėl visiems priimtinų žaidimo taisyklių, nes nė vienas negalėjo įsigalėti ir primesti savo tvarkos.

Japoniško pavyzdžio centralizacijos nesėkmė Britų salose nulėmė pasaulinės Britų imperijos sėkmę. Pridėkime britų prekybinį verslumą, kilusį ne iš gero gyvenimo, o iš skurdo. Britų salose nepramisi augindamas ryžius, o priveisus avių kažkam reikia už jūrų marių parduoti vilną.

Donelaitis Tasmanijoje

Kazys Pakštas atsarginei Lietuvai nusižiūrėjo Madagaskarą, paskui – dabartinį Belizą. Jam nekrito į akį Tasmanija, nors klimatas tenai labiau „lietuviškas“ nei Madagaskare. Be to, sala savo kontūru panaši į Lietuvą ir prilygsta jai plotu.

Alternatyviosios istorijos klausimas: kas būtų, jei XVIII–XIX a. Tasmaniją būtų kolonizavę ne britai, o lietuviai? Apribokime aplinkybes, kad nereikėtų sukti galvą, kokia kalba kalbėtų lietuvių vadai – ar tik ne lenkiškai? Tarkim, į Tasmaniją keliasi būrai, kurių vadas – liuteronų kunigas Donelaitis. Donelaičio parapijiečiai, beje, irgi kolonistai ir kolonistų vaikai: iš Lietuvos jie atsikėlė į maro nusiaubtą Prūsiją. Alternatyviosios istorijos klausimas: ar Donelaičio vadovaujami būrai būtų išnaikinę Tasmanijos čiabuvius, kaip netyčia nutiko britams?

„Angluose keleiviuose“ cituojamas Londono aukšto pareigūno laiškas (Tasmanija tada vadinta Van Dimeno Žeme): „...dar niekada Van Dimeno Žemės istorijoje baltasis nebuvo pakartas už tai, kad nužudė juoduką, kad ir ką sakytų įstatymai. Viskas gali baigtis dideliu nepasitenkinimu Anglijoje ir ypač mūsų priešų stovykloje. Į mūsų nuveiktus darbus niekas nebekreips dėmesio. Ims rėkauti laikraščiai. Akcijos nuvertės. O tada jau nebedaug truks iki bankroto...“

Sakoma: nori pagauti kiškį – užberk druskos jam ant uodegos. Citata kaip ant uodegos užberta druska – nuoroda į platesnį kolonializmo kontekstą. Suformuluosiu tai kaip tezę: žmogaus teisės yra vertingos ir pačios savaime, ir todėl, kad tai politinis įrankis, tinkamas spausti tuos, kurie tų teisių nepaiso (arba apie juos teigiama, kad nepaiso). Panaši tezė: valstybės suvereniteto gynimas yra įrankis, kuriuo galingosios valstybės naudojasi, kad paveiktų konkurentus – joms naudinga ginti silpnųjų suverenitetą.

„Anglai keleiviai“ – ne tik puiki knyga, bet ir akstinas klausti: kaip Donelaitis elgtųsi Tasmanijoje – kaip britas ar kaip japonas? Beje, klausiant, japonus drąsiai galima keisti prūsais – ne tais lietuvių giminaičiais, o germanais. Klausimas šiek tiek klastingas. Išnyko ir tasmaniečiai, ir tie prūsai, kurie nebuvo germanai. Žvelgiant į pasekmes, nėra skirtumo tarp britų Tasmanijoje ir vokiečių Prūsijoje. Tad ir klausimas apie Donelaitį yra toks – ar „atsarginėje Lietuvoje“ lietuviai elgtųsi kitaip?

Fanny Cochrane Smith, paskutinioji gyvai šnekėjusi palawa vadinta tasmaniečių kalba, mirė 1905-aisiais.

Nedas Maddrellas, paskutinis menietis, nuo mažens kalbėjęs manx kalba, mirė 1974 m.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:15
07:03

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata