Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ką Rusijos literatūra sako mums apie Vladimiro Putino valdomą šalį?

Vladimiras Putinas
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr. / Vladimiras Putinas
Šaltinis: 15min
0
A A

Norint suprasti tai, kas vyksta Rusijoje, nebūtina skaityti žvalgybos ataskaitų, analizuoti palydovinių nuotraukų ir politologų nuomonių. Tam tereikia sugrįžti prie rusų poezijos ir prozos: skaityti Fiodorą Dostojevskį, Ivaną Turgenevą, Aleksandrą Puškiną, Michailą Lermontovą, Levą Tolstojų, Aleksandrą Solženicyną, Michailą Bulgakovą. Skaitant šių autorių kūrinius galima suprasti, kaip mąsto rusai, skelbia „Foreign Policy“.

Pradėti galima Nikolajaus Gogolio 1842 metų šedevru „Mirusios sielos“. Jame pasitelkiant juodąjį humorą pasakojama, kaip paslaptingas pagrindinis veikėjas Čičikovas važinėja po Rusijos dvarus ir perka iš jų savininkų mirusių baudžiauninkų sąrašus – „sielas“. Šiame kūrinyje satyriškai vaizduojama Rusijos santvarka, kuri žlugo po 1917 metų revoliucijos. Kūrinys parodo, kad rusai žiūri į pasaulį kaip į absurdišką ir prieštaringą, o ne kaip į tokį, kuriame triumfuoja žmogiškosios vertybės. 

Šalyje, kurios lyderis žaidžia su Sibiro tigru, skraido sraigtasparniu, vaikydamasis baltuosius gandrus, yra akivaizdus potraukis į absurdą. Tai kūrinys, kuris paliečia skeptiškiausius ir ciniškiausius žmogaus prigimties aspektus ir visiškai tinkamai baigiasi staiga vidury sakinio – tai ženklas, kad neįmanoma nuspėti, kas bus ateityje.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./V.Putinas lanko A.Solženyciną
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./V.Putinas lanko A.Solženicyną

Kaip rusai kovoja ir paskui kokius lyderius jie seka? Norite suprasti jų patriotizmą? Perskaitykite Levo Tolstojaus kūrinius. Jo 1869 metų knyga „Karas ir taika“ parodo, ką rusai mąsto apie savo sugebėjimą kovoti, taip pat atskleidžia jų patriotizmą, kuris maitina ir dabartines nacionalistines tendencijas.

L.Tolstojus parodo, kad nacionalinio įkvėpimo vedama tauta yra beveik neįveikiama – netgi tokio talento kaip Napoleonas. Maskva gali degti, tačiau rusų kariuomenė nepasiduos. L.Tolstojus taip pat nuvainikuoja XIX amžiaus teoriją, kad dideli istoriniai įvykiai kyla ne dėl vieno didžio žmogaus įtakos, priešingai, jis rašo, kad tai vyksta susikirtus tūkstančiui mažų įvykių.

wikimedia.org nuotr./Levas Tolstojus
wikimedia.org nuotr./Levas Tolstojus

Kalbant apie lyderius, rusai tarsi žaidžia kauliukų žaidimą: vieną kartą jie gauna Ivaną Rūstųjį, kitą kartą Petrą Didįjį. Jie žino, kad kai ateis laikas vėl mesti kauliukus, atsiras naujas lyderis. Blogos žinios, kad tas, kas ateis po Vladimiro Putino, gali būti dar blogesnis – turint omenyje augančią ksenofobiją ir ultranacionalizmą. Žiūrėdami į V.Putino valdymą turime prisiminti, kad kauliukai ir vėl bus mesti. Rusijoje taip daroma. 

Rusai labai tiki savo pačių teisingumu ir gerumu, manydami, kad kelyje į teisingumą gali būti padaryta klaidų.

F.Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ yra istorija, kuri puikiai atskleidžia rusų jausmus: pagrindinis knygos personažas pasiryžta žmogžudystei, tačiau vėliau yra persekiojamas kaltės ir, paskatintas gerų žmonių, ryžtasi prisipažinti ir gauna atpirkimą, kurį randa per bausmę ir tikėjimą.

Žinoma, sunku V.Putiną matyti kaip Raskolnikovą, tačiau tai galima įžvelgti Michailo Chodorkovskio istorijoje – oligarchas, virtęs opozicijos lyderiu, įkalintas, o galiausiai paleistas į laisvę. Kitas jo gyvenimo etapas bus įdomus. Rusai labai tiki savo pačių teisingumu ir gerumu, manydami, kad kelyje į teisingumą gali būti padaryta klaidų. Tiek nusikaltimu, tiek bausme jie tiki tiesiogine šių žodžių prasme. 

Fiodoras Dostojevskis
Fiodoras Dostojevskis

Manote, kad rusus palauš sankcijos? Pabandykite perskaityti „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, 1962 metais disidento A.Solženicyno parašytą knygą. Šioje knygoje parodoma sovietinio lagerio pasaulio sandara, siaubingos sąlygos, taip pat atskleidžiamas sugebėjimas įveikti visus šiuos sunkumus. Kaip ir Ivanas Denisovičius, rusai jaučia ironišką malonumą įveikti sankcijas, taigi nereikėtų dėti daug vilčių, kad ekonominėmis sankcijomis galima juos visiškai palaužti. 

Kaip ir Ivanas Denisovičius, rusai jaučia ironišką malonumą įveikti sankcijas.

Jei norite pasirinkti ką nors modernesnio, pasirinkite Arkadijaus Babčenkos „Vieno kareivio karas“.

Tai šauktinio prisiminimai iš dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio karo Čečėnijoje. Šioje knygoje parodomas rusų karių veikimo būdas – jie nesistengia užkariauti vietos gyventojų širdžių ir protų, o verčiau jau siunčia kulkas į juos.

Ši knyga paaiškina Rusijos kariuomenės veikimo būdus Ukrainoje bei tai, kodėl specialiosios pajėgos, o ne šauktiniai siunčiami kariauti į šią šalį. Ši knyga gerai paaiškina Rusijos kariuomenės strategijas: jie išmoko pamokas iš savo klaidų Čečėnijoje ir Afganistane, ir naujasis vadinamasis hibridinis karas vykdomas jau atsižvelgus į šias anksčiau padarytas klaidas. Ukrainoje jie naudoja socialinę žiniasklaidą, strateginę komunikaciją, sekimo technologijas, kibernetinį karą – visa tai atkeliauja iš patirties Čečėnijoje. 

Nikolajus Gogolis
Nikolajus Gogolis

Norint suprasti rusų emigrantų požiūrį pravartu perskaityti JAV gyvenančio rusų kilmės rašytojo Gario Šteingarto knygą „Absurdistan“. Ši knyga perteikia posovietinę erdvę geriau nei bet kuri negrožinė knyga.

Knygos veiksmas vyksta Maskvoje ir Azerbaidžane, joje Rusijos „kapitalizmas“ aprašomas su nemenka juodojo humoro doze. Ši knyga turi sąsajų su Michailo Bulgakovo „Meistru ir Margarita“, ji perteikia rusų sugebėjimą gyventi gana laimingai netgi esant visiškai nedarniai aplinkai. 

Tuo metu, kai Rusija tampa vis labiau izoliuota nuo Vakarų, jos visuomenė vis smarkiau atmes vakarietiškas normas ir taps tokia, kokia ji ir buvo anksčiau. 

Tuo metu, kai Rusija tampa vis labiau izoliuota nuo Vakarų, jos visuomenė vis smarkiau atmes vakarietiškas normas ir taps tokia, kokia ji ir buvo anksčiau.

Rusai mato save paveldėtojais kur kas didesnių dalykų nei vien tik didžiulė valstybė – jie laiko Motiną Rusiją gilios gyvenimo filosofijos sergėtoja, kas atsispindi ir jų literatūroje. Jie yra neįtikėtinai atsparūs spaudimui ir jaučia keistą malonumą demonstruodami, kad gali pergyventi bet ką. 

Rusijos kariuomenė, nors ir yra brutalus šauktiniais pagrįstas jėgos demonstravimo instrumentas, gali būti sėkmingai išnaudojama pasitelkiant naujas technologijas ir hibridinę karo techniką – tai mes matome Ukrainoje.

Rusai skeptiškai žiūri į aljansus, yra ksenofobiški ir nacionalistiški ir labai smarkiai abejoja bet kieno kito motyvais. Jie mato juodąsias jėgas, susivienijusias prieš juos, ir toliau naudos savo pamėgtas priemones – juodąjį humorą, ištvermę stojus negandoms ir įprastą požiūrį – pagyvensime, pamatysime. Jie moka gerai žaisti, rankose turėdami blogas kortas. 

O kas dėl Rusijos lyderių? F.Dostojevskis „Broliuose Karamazovuose“ rašė apie jauną širdį, kurioje galbūt ir buvo gėrio, tačiau kurią per anksti užvaldė pyktis. Ar tai V.Putino apibūdinimas? Galbūt. Apklausos liudija, kad žmonės palaiko jį, ir šios simpatijos kyla iš didžiulio nacionalizmo, ortodoksinio tikėjimo, suvokimo, koks permainingas būna likimas, bei juodojo humoro – visa tai visada atsispindėjo Rusijos literatūroje. Tai puikiai tinka V.Putinui.

Žinoma, mes galime gauti daug žinių apie Rusiją iš tradicinių analitinių priemonių – istorijos, biografijų, atsiminimų, politinio mokslo, ekonomikos veikalų – tačiau literatūra yra tikrasis lęšis.

Jeigu norite suprasti Rusiją, prisiminkite, kad jokioje kitoje kultūroje rašytojai nėra gerbiami taip kaip Rusijoje. Daugelis rusų mėgsta cituoti Puškiną, Tolstojų ar Gogolį, tuo tarpu tipinis amerikietis vargu ar sugebėtų pacituoti Whitmaną, Hemingway'ų ar Toni Morrison. Nežinia, ar V.Putinas kasdien skaito (nors rašoma, kad jis mėgsta F.Dostojevskį ir L.Tolstojų), Rusijos literatūra formuoja jo pasaulėvaizdį ir atspindi Kremliaus sprendimus. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą