Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 2d. 18:30

Ką šią vasarą skaito lietuvių rašytojai? (II dalis)

Rašytojų vasaros skaitiniai
15min montažas / Rašytojų vasaros skaitiniai

15min nusprendė pasidomėti, ką vasarą skaito mūsų rašytojai, kokius kūrinius jie galėtų rekomenduoti? Vieni jų grįžta prie klasikos, kiti atsakymų ieško negrožinėje literatūroje, tyrinėja naujus literatūros klodus, dar kiti ieško įkvėpimo savo būsimiems kūriniams. Šįkart – antroji rašytojų rekomendacijų dalis.

Pirmąją dalį, kurioje galėjote susipažinti su tuo, ką skaito Kristina Sabaliauskaitė, Undinė Radzevičiūtė, Antanas Šileika, Marius Burokas, Alvydas Šlepikas, Aušra Kaziliūnaitė, Marius Povilas Elijas Martynenko, galite rasti čia.

Danutė Kalinauskaitė

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Danutė Kalinauskaitė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Danutė Kalinauskaitė

Elenos Baliutytės monografija „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: Pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“. Knyga pasirodys rudeniop, darbavausi prie jos kaip redaktorė, bet tai vienas tų retųjų atvejų, kai darbas sutampa su skaitymo įdomumu. Vieniems Mieželaitis – sovietmečio literatūros bonza, kitiems – modernistas, avangardistas, kuriam kliuvo gimti ne tuo metu ir gal net ne toje vietoje. Netradicinio kirpimo monografija apie kontroversišką asmenybę, galios žaidimus tuometiniame literatūros lauke, kai net pripažinimas Sąjungos mastu ir aukščiausias apdovanojimas Maskvoje negarantavo saugumo čia, Lietuvoje, kur kolegos partiečiai troško tavo skalpo. Rekomenduoju.

Kazuo Ishiguro Dienos likučiai“. Pirmiausia žiūros taškas – pasakoti iš visą gyvenimą kitam, aukštesniam, tarnavusiojo perspektyvos. Knyga, kuri pristabdo laiką ir panardina į lėtą, niuansuotą pasakojimo tėkmę. Elegiška, skausminga, liudijanti, kad didžioji literatūra dar nemirusi. Kalibras.

Vadimiras NabokovasLaiškai Verai“ (rusų k.) Nabokovo laiškai žmonai Verai Slonim, savo mūzai, pirmajai skaitytojai, mašininkei ir sekretorei, rašyti 1923–1975 m., atveriantys intymų rašytojo pasaulį. Reto įdomumo, deja, vienpusio susirašinėjimo knyga, nes Vera Jevsejevna visus savo laiškus vyrui, net atvirlaiškius, skrupulingai sunaikino. Leidinys su ženkleliu 18+, be to, aptrauktas celofanu su užrašu „Esama necenzūrinių žodžių“. Kai pagalvoji, šiais laikais tai tegali būti rinkodarinis triukas, bet jei ne (dievaži, kol kas nieko tokio neaptikau), – tada iš tikro juokinga.

Valdas Papievis

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Valdas Papievis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Valdas Papievis

Knygos, kaip ir rašymas, mane ištinka arba neištinka, dar įdomiau, kaip tai, ką skaitai, su tikrove ima maišytis, nors nelabai žinau, kas ta tikrovė. Per didžiuosius liepos karščius einu Saint Michelio bulvaru, žvilgt po kojomis – Françoise Sagan „Truputis saulės šaltam vandeny“. Nežinau, kodėl iš knygų, ant šaligatvio paliktų, kaip tik ją pasiėmiau. Gal dėl to, kad labai norėjosi šalto vandens, o saulės buvo per daug. Bet turbūt ne dėl to.

Buvau skaitęs, nieko neatsiminiau, o kai skaitau – taigi žinojau, kad va taip bus. Su tuo Žiliumi truputį susitapatinau. Na, toks vasaros skaitinys iš dyko buvimo. Su tam tikra intriga. Ir gyvenimo elegancija. Tik kad viskas žiaurokai pasibaigia. Kai supratau, o gal prisiminiau, kuo viskas baigsis, nusprendžiau knygų šią vasarą nebeskaityti: kam man to reikia?

Skaičiau skvere, medžių paunksmėje. Tik keista, pabaigoje man ne išėjusios moters, o Žilio labiau pagailo. Pamaniau, kad jis – tarsi sužeistas balandis.

Ir vos tik taip pamanęs užverčiau knygą, balsas: „Ar nematėte sužeisto balandžio?“ Pakeliu akis. Vaikinukas: „Ką tik čia buvo, apsisukau, o jau nebėra.“ Kartu su juo puoliau ieškoti. „Kam tau tas balandis?“ – „Noriu nunešti į sužeistų paukščių prieglaudą.“ Nė nežinau, ar Paryžiuje tokia prieglauda yra. Kad ir kaip būtų, to balandžio taip ir neradome.

Mano vieną draugą avarija ištiko – vėlgi „ištiko“. Daug visokių aplinkybių, kažkodėl pamaniau, kad jam reikia Julio Cortazaro apsakymą perskaityti. Tą, kur motociklininkas, sąmonės užtemimai, galiausiai pasirodo, kad košmaras iš tikrųjų ne sapnas, bet tavo gyvenimas, o tai, ką įsivaizdavai esant savo gyvenimu, buvo tik sapnas. Kažkaip panašiai. Bet nė to apsakymo pavadinimo neprisiminiau. Gerai, kad turiu visą kortaziadą – kokių pusantro tūkstančio puslapių smulkiomis raidėmis surašytą jo kūrybos rinktinę. Sakau sau, eisiu per pavadinimus, gal prisiminsiu. Prisiminiau. To pavadinimo gražiai išversti nemoku, pažodžiui būtų „Naktis akistatoje su dangumi“, kažkaip panašiai. Darsyk perskaitęs galvoju, kodėl kaip tik šį apsakymą norėčiau tam savo draugui pasiūlyti? Juk knygas siūlyti, apskritai ką nors žmonėms net bandyti patarti yra labai pavojinga.

Kad ir kaip būtų, tas apsakymas mane vėl panardino į Cortazarą.

Dar man Fernandas Pessoa patinka.

Tarkime:

Šįryt išėjau iš namų labai anksti,

Nes dar anksčiau prabudau

Ir nenorėjau ką nors ypatinga daryti...

Aš nežinojau, kokia kryptimi eiti,

Bet pūtė stiprus vėjas ir nešė viską į vieną pusę.

Tad pasukau keliu, kuriuo mane nešė į nugarą pučiantis vėjas.

Toks visada buvo mano gyvenimas, ir

Norėčiau, kad toks ir liktų, –

Einu ten, kur neša vėjas, ir

Nejaučiu, kad mąstau.

Vertė Nijolė Simona Pukinskaitė. O parašė, tiesa, ne Fernando Pessoa, o Alberto Caeiro, bet tai – nesvarbu.

Miglė Anušauskaitė

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Miglė Anušauskaitė
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Miglė Anušauskaitė
Miglės Anušauskaitės pieš. /Miglės Anušauskaitės vasaros skaitiniai
Miglės Anušauskaitės pieš. /Miglės Anušauskaitės vasaros skaitiniai
Miglės Anušauskaitės vasaros skaitiniai
Miglės Anušauskaitės vasaros skaitiniai
Miglės Anušauskaitės pieš. /Miglės Anušauskaitės vasaros skaitiniai
Miglės Anušauskaitės pieš. /Miglės Anušauskaitės vasaros skaitiniai

Sigitas Parulskis

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Sigitas Parulskis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Sigitas Parulskis

Neseniai perskaičiau brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių „Piknikas šalikelėje“. Kartais leidžiu sau tokią prabangą, – nes niekur nebeskubu, – skaityti jaunystėje skaitytas knygas. Įspūdis neblogas.

Andrejaus Tarkovskio filmas „Stalkeris“ gerokai užgožęs šią knygą... Šiaip ar taip, tai du skirtingi kūriniai, galime kalbėti tik apie tai, kad „Piknikas šalikelėje“ įkvėpė Andrejų Tarkovskį...

Skaitau Evaldo Nekrašo „Filosofijos įvadą“, viena vertus, mane žavi protingi žmonės, tiesiog baisiai pasiilgau protingų, sunkių žodžių apie pasaulį, būtį, žmogų, kita vertus, filosofijos istoriją smagu skaityti kaip ir kitas istorijas, pavyzdžiui, sužinojau (gal kada nors ir žinojau, bet sėkmingai užmiršau), kodėl filosofija ir demokratija atsirado Graikijoje, o ne kur nors Rytuose, Babilone ar Egipte.

Kartais ką nors parsisiunčiu į „Kindle‘ą“.

Pavyzdžiui, elektroninėje skaityklėje skaitau Bohumilo Hrabalo apsakymų rinkinį „Mr. Kafka“. Kadangi lietuviškai išversta nedaug, skaitau B.Hrabalą anglų kalba, ir jis vis dar magiškas, puikus, siurrealistinis ir visoks kitoks.

Skaitau Lee Goldber „True Fiction“ – prieš miegą labai tinka toks holivudinis tekstas, – parašytas gerai, bet smegenų neapkrauna.

E.skaityklėje visuomet turiu keletą pradėtų ir nebaigtų knygų, pvz., Marko Twaino eseistika, „The History of Prostitution“ ir pan.

Nemažai yra pradėtų ir nebaigtų knygų, kartais jas paimu, skaitau, vėl padedu...

Tiesą sakant, mane tai tenkina, visiškai neturiu tikslo būtinai perskaityti knygą nuo iki ir padėti ją į lentyną, ir užmiršti. Aš mėgstu jas skaitinėti... Nebūtinai iš eilės, tiesiog atsiverčiu šen bei ten, paskaitau ir padedu iki kito karto. Knygos kaip draugai – susitinki, pasišneki, patyli kartu ir vėl išsiskiri, iki kito karto.

Jaroslavas Melnikas

Asmeninio archyvo nuotr./Jaroslavas Melnikas
Asmeninio archyvo nuotr./Jaroslavas Melnikas

Jau kuris laikas retai skaitau romanus, nes manęs netraukia pati romano istorija, jei joje neprasiskverbiama į psichikos, žmogaus egzistencijos gelmes. Retas atvejis: vienas romanas mane giliai paveikė ir apie jį dažnai prisimenu. Tai paskutinio Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“. Ir ne dėl to, kad tai tas pats žanras, kuris svarbus mano kūryboje – antiutopija.

Tai tokių kaip ir mes žmonių vaikystės istorija, bet tie vaikai nuolatos gyvena jausdami ypatingą savo gyvenimo paslaptį, kurią jie bijo sužinoti. Tik palaipsniui imame suprasti, kad vaikų namuose jie gyvena tam, kad vėliau, kai paaugs, taptų organų donorais transplantacijai. Nepaisant to, romane nėra jokių kruvinų scenų ir apskritai šis romanas ne apie mūsų visuomenės amoralumą (nors ir apie jį taip pat). Tai mūsų gyvenimo metafora: visi gyvename, stengdamiesi negalvoti apie siaubingą ateitį, kuri mūsų laukia pabaigoje. Tai egzistencialistinis romanas. Pribloškia subtilus prasiskverbimas į žmogaus jausmus, jo pasąmonę, taip pat grynai rytietiška filosofija (autorius – anglų kalba rašantis japonų kilmės rašytojas), kurioje dominuoja paklusnumo likimui idėja.

Tarp su grožine literatūra susijusių knygų paminėčiau „Nerimo knygą“. Jos autorius – portugalų poetas ir intelektualas Fernandas Pessoa, kuris gyveno niekam nežinomas praeito amžiaus pradžioje. Jį skaičiau prancūzų kalba. Tai intymus dienoraštis, kasdieninių minčių ir jausmų dienoraštis, neretai stulbinantis savo gilumu. „Pagrindinė praktiško žmogaus sąlyga – nebūti jautriam... Tam, kad veiktumėme, turime prarasti gebėjimą įsivaizduoti kitų asmenybių, jų džiaugsmų ir kančių. Jei mes juos pajaučiame, iškart sustojame.“

Visuomenėje, kurioje sėkmė ir pinigai yra viskas, tai skamba ne šiaip aktualiai, o tiesiog naujai. Nes nelabai gražiai pavaizduota mūsų „aukštuomenė“ – verslininkai, politikai, karjeristai... Bet argi tai netiesa?

Lietuviškai apie šią knygą.

Prieš mėnesį Londone nusipirkau ką tik pasirodžiusį pasaulinį bestselerį „Life 3.0 (Being human in the age of Artificial Intelligence)“. Autorius – žinomas fizikas Maxas Tegmarkas. Pirmąkart matau knygą, kurioje bandoma pažvelgti į ateitį, kuri ateis ne po 100, o po 1000 ir 10 000 metų. Tai man artima kaip romano „Maša arba postfašizmas“ autoriui. Pavyzdžiui, ar būsimasis dirbtinis intelektas įgis savimonę ir ar bus galima į jį žiūrėti kaip į asmenybę? Kokios civilizacijos rūšys įmanomos labai tolimoje ateityje, atsižvelgiant į šiuolaikines mokslo ir technikos vystymosi tendencijas, papročių ir pačios žmogaus sampratos pokyčius?

Dar viena įdomi knyga, kurią skaitau (irgi prancūziškai) Michelio OnfrayLe Crepuscule d’une idole“ (Stabo prieblanda). Tai pirmoji Sigmundą Freudą nuvainikuojanti knyga. Prancūzų filosofas, remdamasis dokumentais, analizuoja jo asmeninį gyvenimą, ir prieina prie išvados, kad Freudas sugalvojo psichoanalizę, kad nušviestų savo paties kompleksus ir neurozes.

Tuo pat metu ypatingas malonumas paraleliai skaityti „G.G.Jung. Memories, Dreams, Reflections“. Mano nuomone, Jungas kur kas subtilesnis, gilesnis mąstytojas negu Freudas. Jo sinchroniškumo, archetipų ir kolektyvinė pasąmonės, prie kurios visi esame pasijungę, teorijos, stebina savo logika ir tikrumu.

Iš lietuvių autorių susidomėjęs skaitau Rimvydo Stankevičiaus „Valhala“. Egzistencinės šios poeto eilės man visuomet buvo artimos.

Lina Ever

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Lina Ever
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Lina Ever

Važiuodama atostogauti į Alpes, pačiupau Maxo Frischo knygą „Homo Faber“ ne vien dėl to, kad norėjau užlopyti pasaulinės literatūros klasikos skaitymo spragas, bet ir dėl puikaus „Baltų lankų“ leidžiamos serijos „Mažos didelės knygos“ formato, puikiai telpančio į kelioninę kuprinę. Vasarą daugeliui leidyklų patarčiau leisti knygas minkštais viršeliais, nes dabar net meilės romanai ir detektyvai, skirti skaityti pliaže, sveria ne mažiau kaip pusė kilogramo vienas ir visiškai netinkami tiems, kas neturi automobilio. „Homo Faber“ – vienas žymiausių šveicarų autoriaus romanų apie vidutinio amžiaus vyro blaškymąsi po platųjį ir po savąjį pasaulį, apie meilę ir apie ieškojimus. Romanas toks, galima sakyti, hipsteriškas ir man pasirodė netgi labiau šiuolaikiškas už dabar rašomus romanus.

Prisimindama nuostabią Roberto Seethalerio knygą „Visas gyvenimas“ ir jame perteiktą kalnų atmosferą, įsimečiau ir naujausią, du mėnesius „Spiegel“ bestselerių sąrašo pirmoje vietoje tvirtai stovintį romaną „Laukas“ (Das Feld). Nors romanas visai ne vasariškas, nes jo veikėjai – seniai mirę vieno miestelio žmonės, tačiau autorius rašo paprastai ir sklandžiai, moka į liūdnas gyvenimo dramas pažvelgti per melancholišką filtrą, kad skaitant visas tas liūdnas ir rimtas istorijas, apima savotiška būties ramybė.

Tik atskridus atostogauti į Vilnių perskaičiau Gabrielio Garcia Marquezo knygą „Kelionė po Rytų Europą“, kurioje – nuoširdūs autoriaus įspūdžiai iš Berlyno, Prahos, Maskvos ir bandymai suprasti komunizmo statytojų gyvenimus. Pastabos tokios taiklios, būčiau norėjusi, kad Nobelio premijos laureatas būtų užsukęs ir į Vilnių.

Atostogaudama kaime, atsiverčiau Romo Treinio romaną „Dziedas“ ir nebegaliu padėti jo į šalį, nors nesu nei didelė istorinių, nei kaimiškų, nei tarmiškai parašytų romanų gerbėja. Bet „Dziedas“ savo paprastumu ir jautrumu, tiesiog slystančiais niekad negirdėtais istorinių įvykių aprašymais, įtikinamais personažais ir gražia, „granauskiška“ kalba taip užkabina, kad neina atsitraukti, todėl rekomenduoju visiems, leidžiantiems atostogas lietuviškose sodybose ar jaučiantiems nostalgiją savai žemei.

Atostogų pabaigai dar turiu pasilikusi Witoldo Gombrowicziaus „Apsėstieji“, nes labai patiko šiemet leidyklos „Odilė“ išleisti jo „Lenkiški prisiminimai“, ir visų labai išgirtą Patti Smith „Tiesiog vaikai“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:15
07:03

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata