Ką tik lietuviškai pasirodžiusi britų rašytojo ir žurnalisto Mark Forsyth knyga „Trumpa girtuoklystės istorija“ tikrai neromantizuoja alkoholio ir neskatina svaigintis, bet su humoro žvelgia į mūsų istoriją per... alkoholį.
Nuo pirmykščių klajoklių, šumerų, egiptiečių, kinų, senovės graikų iki šių dienų, nuo primygtinio raginimo svaigintis iki griežto alkoholio draudimo – gėrimo įpročiai apie skirtingas visuomenes pasako kur kas daugiau atrodo.
Kviečiame skaityti knygos „Trumpa girtuoklystės istorija“ ir nusikelti į senovės Egiptą, kur alkoholis buvo didžiulių religinių ritualų dalis.
Senovės egiptiečiai buvo įdomūs žmonės, jie daugiau pinigų išleisdavo savo kapams nei rūmams. Manė, kad pasaulį sukūrė Dievas, kai jam masturbuojantis netyčia į burną pateko sėklos. Ir dar tikėjo, kad alus išgelbėjo žmoniją.
Senovės egiptiečiai buvo įdomūs žmonės: jie tikėjo, kad alus išgelbėjo žmoniją.
Tas mitas skamba maždaug taip. Žmonės labai negražiai kalbėjo apie Ra, svarbiausiąjį savo Dievą. Kažkodėl egiptiečių mituose žmonės dažnai taip elgdavosi, bet visais atvejais tai baigdavosi prastai. Kantrybės netekęs Ra nusprendė išžudyti žmones, o tai padaryti išsiuntė deivę Hator. Ši deivė, turinti liūto galvą ir pasižyminti ūmiu būdu, patikėtos užduoties ėmėsi su pasimėgavimu. Žudė vieną po kito, kol Ra pasidarė gaila žmonių, dėl to jis nusprendė leisti jiems gyventi. Bet Hator supyko ir nebenorėjo klausyti Ra. Ji nutarė, kad šią patikėtą užduotį turi atlikti iki galo.
Ra suprato patekęs į keistą padėtį. Jis paskubomis pagamino 7000 statinių alaus, jį nudažė raudonai ir išpilstė laukuose. Pamačiusi raudonus laukus Hator pamanė, kad čia tikriausiai žmonių kraujas, ir pradėjo jį gerti, dėl to greitai apsnūdo ir pamiršusi dievišką misiją žudyti žmones prigulė pasnausti. Štai taip alus išgelbėjo žmoniją.
Tai paskatino žmones rengti išgertuvių šventes – festivalius, prie kurių grįšime netrukus, bet dabar priminsiu dar kelias Egipto istorijos keistybes. Egiptas buvo suvienytas 3000 m. pr. Kr. (gal truputį anksčiau) ir labai greitai sukūrė du pamatinius civilizacijos akmenis – hieroglifus ir piramides, dėl to tapo turtingiausia ir galingiausia tauta pasaulyje. Nors būta kelių nukrypimų, egiptiečiai išsaugojo šį titulą ateinančius 2000 metų, nes apie 1000 m. pr. Kr. šalis patyrė nuosmukį, kuris truko kiek ilgiau nei tūkstantį metų. Taigi, nemažai.
Suprasti, kaip senovės egiptiečiai svaigindavosi, nėra paprasta. Žinome tik tiek, kad jie tikrai vartojo alkoholį, o Didžiąją piramidę stačiusių darbininkų dalį atlygio sudarė alus.
Tai reiškia, kad suprasti, kaip senovės egiptiečiai svaigindavosi, nėra paprasta. Žinome tik tiek, kad jie tikrai vartojo alkoholį, o Didžiąją piramidę stačiusių darbininkų dalį atlygio sudarė alus. Karalius Serketas I (arba Skorpionų karalius), kuris mirė maždaug 3150 m. pr. Kr., buvo palaidotas su 300 importuoto vyno ąsočių, taigi žinome, kad jie vyno turėjo. Daugiau faktų turime tik nuo kokių 1200 m. pr. Kr., kai Naujosios karalystės gyvavimas jau ritosi į pabaigą.
Kai mokinukai mokykloje mokosi apie senovės Egiptą, mokytojai niekada jiems nieko nepasakoja apie seksą. Graikų ir romėnų mitai, šiek tiek juos pakoregavus, galėtų tapti gražiomis prieš miegą sekamomis pasakomis; aišku, tą dalį, kaip Izidė pasielgė su savo mirusio brolio kūnu, tektų išimti. O nuo šventojo teksto „Horo ginčas su Setu“ net labiausiai pervargęs šiuolaikinės pornografijos garbintojas, tikėtina, pradėtų aimanuoti ir ilgėtis seniai prarastos nekaltybės, nors pagal egiptietiškus standartus istorija gal net pasirodytų nuobodi.
Egiptiečiams alkoholis reiškė seksą, o seksui buvo būtinas alkoholis. Prie alkoholio ir sekso dar puikiai derėjo muzika. Štai kokius eilėraščius rašė egiptiečiai: „Tu pašok jai, padainuok,/ Duok jai vyno ir alaus,/ Apsuk galvą, pamylėk,/ Ir sulauk jos aimanos: „Tvirtai laikyk mane,/ Ak, pakartokim viską ryto šviesoje.“
Egiptiečiams alkoholis reiškė seksą, o seksui buvo būtinas alkoholis. Prie alkoholio ir sekso dar puikiai derėjo muzika.
Kartais vyrus prigirdydavo moterys, nes egiptietėms alkoholis taip pat labai patiko. Senovės Egipte, kalbant apie alkoholio vartojimą, egzistavo visiška lyčių lygybė. Yra išlikęs toks piešinys, kuriame pavaizduota Naujųjų metų sutikimo šventė, jame moterys ir vyrai sėdi prie atskirų stalų, bet moterys, akivaizdu, vyno geria tikrai ne ką mažiau. Be to, prie piešinio pridėtas tekstas, kuriame surašyti prie moterų stalo vykstantys pokalbiai. Tarnas sako: „Už savo sielą gerk, kol pasigersi. Pasilinksmink! Pasiklausyk, ką artimieji kalba. Nesėdėk čia šiaip sau.“
„Duokit man aštuoniolika ąsočių vyno, – reikalauja viena senutė. – Nuolat noriu būti girta. Viduje viskas perdžiūvo.“
Tarnas sako kitai moteriai: „Gerk! Kodėl gurkšnoji? Pastovėsiu greta.“ (Ir tai ne koks eufemizmas. Bent kartą.)
O tada įsiterpia trečia moteris, sako: „Gerk! Nesimaivyk. Ir duok man puodelį greičiau.
Tas kiekis vyno, kurį jos ketina išgerti, tiesiog stulbinamas. Bet yra dar du svarbūs dalykai, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį. Jos visos geria dėl vienintelio ir aiškaus tikslo – nori prisigerti. Čia nėra jokio ketinimo nuraminti nervus ar socializuotis. Tos moterys tiesiog nori prisigerti iki žemės graibymo. Dėl to tarnas vis siūlosi pastovėti greta. Per egiptiečių išgertuvių orgiją, net jei esi pagarbos verta dama, sunkiai išsiversi be žmogaus, kuris prižiūrėtų, kad prisigėrusi neįkristum į Nilą ar nepaskęstum savo vėmaluose. O egiptiečiai vemdavo daug.
Sunku pasakyti, ar egiptiečiai gerdavo kasdien, ar tik švenčių dienomis (laimingomis dienomis, kaip jie jas vadindavo); bet kokiu atveju tų švenčių dienų būdavo stulbinamai daug.
Išgertuvių scenos pieštos ant kapų sienų, nes egiptiečiai tokiomis orgijomis didžiavosi. Nebuvo nieko gėdingo prisiliuobti. Jie norėjo, kad prisiminimai apie išgertuves būtų įamžinti. Žmonėms tai buvo svarbu. Net vienas šventikas rašė: „Niekada nepamiršiu tos laimingos dienos, kai paminėjau tuos, kurie ilsisi kapuose. Ir juolab kai sėdėjau atsipalaidavęs ir klajojau po pelkes prisigėręs vyno ir alaus, išteptas mira“.
Sunku pasakyti, ar egiptiečiai gerdavo kasdien, ar tik švenčių dienomis (laimingomis dienomis, kaip jie jas vadindavo); bet kokiu atveju tų švenčių dienų būdavo stulbinamai daug.
„Klajoti po pelkes“ – įprastas senovės egiptiečių terminas, reiškiantis „mylėtis“, nes būtent tuo užsiimdavai nusitašęs, ir visai nesvarbu, buvai vyras ar moteris. Buvo tokia moteris Chratiankh, apie kurią žinome iš jos pagyrūniškų įrašų kape: Buvau svaigalų numylėtinė, kuriai patiko gerai leisti dienas ir kasdien „klajoti po pelkes“, būti įtrintai mira ir kvepėti lotosų aromatu.
Toliau ji pasakoja, kaip „klajos po pelkes“ su savo vyru, kol jiems gros gražūs tarnai, o vėliau užsimena, kad visko nutikdavo ir su tais pačiais tarnais. Štai toks tas senovės Egiptas.
Štai taip pamažu priartėjame prie girtuoklystės šventės. Kadangi dabar apie senovės Egiptą šį tą jau žinote, tolesnė informacija, tikėtina, jūsų per daug nenustebins.
Girtuoklystės šventė rengta kartą (o gal ir dukart) per metus, ji buvo skirta deivės Hator garbei ir faktui, kad žmoniją išgelbėjo alus, paminėti. Ši šventė vykdavo per kasmetį Nilo potvynį, kuris paversdavo Egipto žemes derlingomis ir, pasak legendų, sutapo su Hator sugrįžimu iš tremties tolimuosiuose pietuose. Šventė vykdavo Hator šventykloje, į ją susirinkdavo minios turtingų egiptiečių, tarp kurių būdavo ir įtakingiausi aristokratai bei karališkosios šeimos nariai. Kitaip sakant, publika būdavo solidi.
Girtuoklystės šventė rengta kartą (o gal ir dukart) per metus, ji buvo skirta deivės Hator garbei ir faktui, kad žmoniją išgelbėjo alus, paminėti.
Šventė prasidėdavo saulei leidžiantis, kai rytinėje Nilo pakrantėje maldininkai, apsivilkę geriausius savo drabužius, susirinkdavo stebėti saulės laidos. Moterys puošdavosi plačiomis, didelius vėrinius primenančiomis apykaklėmis, pasidažydavo akis, ant galvos užsidėdavo vainiką. Susirinkusiųjų kūnai būdavo įtrinti kvapiaisiais aliejais, o nuo gėlių žiedais padengtos žemės sklido dangišką nuotaiką kuriantys aromatai.
Susirinkę prie deivės šventyklos egiptiečiai nekantraudami laukdavo deivės pasirodymo. Deivės šventykla, kaip rašoma viename eilėraštyje, atrodė „tarsi girta moteris / Pasodinta prie Dievo namų, / Jos supinti plaukai krinta ant jos gražių krūtų. / Jai netrūksta paklodžių ir patalų.“
Egiptiečiai prie Nilo laukdavo, kada pasirodys ceremonijų laivas, plaukiantis žemyn upe link jų. Taip grįždavo Hator. Laivui priartėjus ir ėmus švartuotis, moterys pradėdavo mušti būgnelius. Šventikas įlipdavo į laivą su raudonai dažyto alaus dubenėliu ir įteikdavo jį deivei.
Deja, bet nelabai aišku, kaip iš tiesų vykdavo ši ceremonija. Galbūt laivu atplaukdavo Hator apsirengęs žmogus, o gal egiptiečiai plukdydavo deivę simbolizuojančią statulą. Svarbiausia, kad Hator duotą alų išgerdavo (o gal jis būdavo tiesiog išpilamas ant statulos), o tada pasigirsdavo džiaugsmingas minios sveikinimas.
Šventė prasidėdavo saulei leidžiantis, kai rytinėje Nilo pakrantėje maldininkai, apsivilkę geriausius savo drabužius, susirinkdavo stebėti saulės laidos.
Būgnininkams mušant ritmą Hator išlipdavo į krantą. Ją apsupdavo šventikų ir šokėjų procesija. Šokėjai, iškėlę devyniasdešimt laipsnių kampu per alkūnę sulenktą dešinę ranką, šokdavo tradicinį išgertuvių šokį. Hator sugrįždavo iš šalies pietų, dėl to šokėjai, manoma, būdavo apsirengę gyvūnų kostiumais – babuinų ir kitų beždžionių, kad parodytų, jog Hator yra visos gamtos valdovė. Kai kurie gal net vilkėdavo egzotiškųjų nubų drabužius.
Minia prasiskirdavo ir Hator pro pagrindinius vartus įžengdavo į šventyklos kiemą. Nors sakau, kad minia prasiskirdavo, iš tiesų ji vis tiek grūsdavosi. Visi norėjo pamatyti deivę savo akimis, dėl to ropšdavosi ant didžiulių statulų, stovinčių aplink įėjimą, ar sliuogdavo iki pačių vartų viršaus, kad tik geriau matytų, kas vyksta šventyklos kieme. Tai nebuvo panašu į oficialias iškilmes, greičiau į visišką chaosą. Galų gale, juk tai girtuoklystės šventė.
Šventyklos kieme prasidėdavo kitas ceremonijos etapas: žaidimas su kamuoliais. Bent kažkas senovės Egipte niekaip nebuvo susijęs su seksu. Iš molio nulipdyti kamuoliukai imitavo deivės priešų akis, taigi blogį, dėl to aukščiausi valdovai (pavyzdžiui, faraonas, jei tik dalyvaudavo) trankydavo į juos didelėmis lazdomis. Kai kamuoliukai būdavo sudaužyti, faraonas grįždavo namo ir tada prasidėdavo tikrosios linksmybės. Susirinkusiems į šią šventę duodavo labai daug vyno ir alaus, bet mažai maisto. Kaip ir kitais atvejais senovės Egipte, būdavo geriama tik tam, kad prisigertum, – šitaip buvo siekiama šventojo girtumo, o norėdamas pasiekti tokį lygį turėdavai kaip reikiant nusitašyti.
Kol buvo dalijami dubenėliai su vynu, žarijų pilni indai apšviesdavo šventyklos kiemą ir pagrindinės menės kolonas. Žmonės maukė alkoholį apimti religinio fanatizmo. Ir prisigerdavo iki nukritimo. Ant pakylos stovintis šventikas tuo metu skaitydavo giesmes. Jei kas pamiršdavo, ko visi čia susirinko, jis mielai primindavo: „Taip, leisk mums gerti ir valgyti šioje puotoje!/ Leisk mums linksmintis be atvangos! /Lai Bastet mums paklus!/ Prisigerkim dėl jos šventėj išgertuvių šitoj.
Žmonės maukė alkoholį apimti religinio fanatizmo. Ir prisigerdavo iki nukritimo.
Bet šventikas visiems primindavo ir dar kai ką, ko iš jų tikimasi: „Leisk jam gerti, leisk jam valgyti, leisk jam dulkintis.“
Paskutiniai šio raginimo žodžiai dažnai verčiami: „užsiimti lytiniais santykiais“, bet, jei atvirai, sužinojus, kaip tai vyksta, abejoju, ar verta taip kuklintis. Ten dulkindavosi visi. Mums, šiuolaikiškiems ir šiuo atžvilgiu jautriems žmonėms, tai, kas vykdavo senovės Egipte, gali atrodyti nepriimtina, bet egiptiečiai nebuvo nei šiuolaikiški, nei jautrūs. Jų kultūroje seksas buvo mėgstamas ir garbinamas. Visi šventės dalyviai išsitrindavo kūnus kvapiaisiais aliejais. Kai žvaigždės užgesdavo, o mėnulis, tikėtina, dar būdavo danguje, visi jau būdavo nusitašę. Juk pats šventikas ragino juos užsiimti seksu, todėl jie dulkindavosi. Dulkindavosi pagrindinėje šventyklos menėje. Tiesą sakant, net pati menė vadinosi klajonių po pelkes mene.
Jums tai tikriausiai atrodo keista, be to, tikėtina, jau pagalvojote: „O kas, jeigu pastos?“ Pastodavo daug, bet pastoti per girtuoklystės šventės chaosą ir dar, tikėtina, nuo visiškai nepažįstamo žmogaus, buvo sveikintina. Šioje šventėje pradėtais vaikais žavėdavosi, o užaugę jie galėdavo ne tik tapti šventikais, bet ir neslėpdami pasididžiavimo visiems pasakoti apie savo kilmę.
Mums, šiuolaikiškiems ir šiuo atžvilgiu jautriems žmonėms, tai, kas vykdavo senovės Egipte, gali atrodyti nepriimtina, bet egiptiečiai nebuvo nei šiuolaikiški, nei jautrūs.
Daug konkretesnė tokių orgijų problema buvo ta, kaip vėmimas derėjo su seksu. Buvo daug vemiama, nes vėmimas religiniu požiūriu nežinia kodėl buvo būtinas ritualas. Net jei jūsų skrandis pritaikytas išties dideliems kiekiams alkoholio ir vemti nesiruošėte, į alų specialiai buvo įmetama vimdančių žolelių, na, kad netyčia šventės nepaliktumėte neapsivėmęs. Net šiek tiek apmaudu dėl tokio nemalonaus šventės posūkio, nes iš pradžių, kaip pamenate, viskas aplink kvepėjo gėlių žiedais.
Galiausiai maldininkai užsiimdavo tuo, ką įprasta daryti po gerų išgertuvių, – vemdavo ir mylėdavosi su nepažįstamaisiais, kol nulūždavo. Paskutinėmis tos nakties valandomis išgertuvių menėje, kai visi jau tįsodavo be sąmonės ir girdėdavosi tik knarkimas, įvykdavo kai kas magiško, nes, nutik tu man taip, dar būdavo likę blaivių žmonių. Jie visą vakarą ramiai sau lūkuriavo kaip tas tarnas, apie kurį anksčiau užsiminėme, kada galės padėti nuo lakimo bejėgiams girtuokliams.
Dabar, kai viskas aplink nurimo, šie žmonės imsis paskutinės šventės ceremonijos. Šventyklos šone esančioje koplyčioje stovėdavo didelė deivės Hator statula. Tie blaivūs likę žmonės atidarydavo koplyčios duris ir kažkaip (istorija tai nutyli) perkeldavo deivės statulą į išgertuvių menę, tiksliau, į patį jos vidurį, o tada, kai pirmoji ryto šviesa prasiskverbdavo tarp išgertuvių menės kolonų, blaivieji pradėdavo mušti būgnus. Po menę pasklisdavo būgnų, tambūrinų ir sistrumų garsai, o to tikslas būdavo pažadinti visus, kol jie nespėjo išsiblaivyti.
Kiekvienas, kuriam teko patirti kažką panašaus, žino, kaip sunku susiorientuoti aplinkoje ir koks sutrikęs jautiesi, kai būni netikėtai pažadintas iš girto miego. Nesupranti, nei kur, nei kas esi. Bet tada, na, bent jau šiuo atveju, priešais save iš vysdavai iškilusią ryto saulės nutviekstą deivę. Tą akimirką visi susirinkusieji patirdavo tobulą bendrystę ir galėdavo gauti visko, ko tik deivės paprašys, tik tiek, kad dauguma tikriausiai jau būdavo pamiršę, ko ketino jos prašyti. Būtent šitai nepaprastai akimirkai buvo skirta visa girtuoklystės orgija – šiam mistiniam deivės pasirodymui, juk apgirtęs ją suvoki visai kitaip, nei eilinę popietę būdamas blaivus.
Maldininkai užsiimdavo tuo, ką įprasta daryti po gerų išgertuvių, – vemdavo ir mylėdavosi su nepažįstamaisiais, kol nulūždavo.
Mums tokios ceremonijos gali atrodyti keistai. Vakarų pasaulyje neturime religinio girtavimo tradicijos. Bet tokia praktika istorijoje ir apskritai pasaulyje gana dažna. Nuo Meksikos iki Ramiojo vandenyno salų ir senovės Kinijos yra arba buvo praktikuojamas svaiginimusi paremtas misticizmas, kai Dievą atrandi, taip sakant, butelio dugne. Šią alkoholio gėrimo dalį šių laikų miksologui turbūt suvokti sunkiausia.
Čia noriu pacituoti Williamą Jamesą, garsų JAV psichologą ir filosofą. Analizuodamas religinį misticizmą jis atkreipė dėmesį į tą svarbią alkoholio vartojimo dalį, apie kurią mes, su religija ryšį praradę kvailiai, esame seniai pamiršę, tad, manau, bus visai naudinga prisiminti: „Žmonėms taip patinka alkoholis neabejotinai dėl to, kad geba stimuliuoti mistines prigimties galias, kurias paprastai sunaikina blaivus protas – šalti faktai ir sausas kriticizmas. Blaivi sąmonė viską aplink menkina, didina atskirtį, sako „ne“; nuo alkoholio apsvaigusi sąmonė prasiplečia, padeda pajusti bendrystę ir sako „taip“.
Alkoholis žmoguje įjungia „taip“ funkciją. Jis ištraukia šią funkciją iš abejingos periferijos į rampų šviesą. Jis leidžia žmogui pajusti vienybę su tiesa. Žmonės vaikosi alkoholio ne šiaip iš kvailo įgeidžio.
Žmonėms taip patinka alkoholis neabejotinai dėl to, kad geba stimuliuoti mistines prigimties galias, kurias paprastai sunaikina blaivus protas – šalti faktai ir sausas kriticizmas.
Neturtingiems ir neraštingiems alkoholis atstoja simfoninį koncertą ir literatūrą; ir tai yra dalis gilesnės gyvenimo paslapties ir tragedijos, kad kažko, ką iš karto suvokiame kaip puikų, dvelksmas ir blyksniai daugeliui mūsų juntami tik akimirksnį trunkančiuose ankstyvuosiuose etapuose to, kas apskritai yra tik žeminantis apsinuodijimas. Girta sąmonė – tai iš dalies į mistinę būklę pasinėrusio žmogaus būsena, dėl to turime įvertinti bendrą paveikslą ir rasti jame vietos tokiai sąmonei.
