Visus sužavės patrauklus pasakojimo stilius ir puikiai atskleisti veikėjų charakteriai, o ir patys veikėjai ypatingi – tai monstrai. Tiesa, knygoje dar yra ir normiai: tai mes – paprasti žmonės. Tačiau mes panašūs į monstrus, o monstrai – į mus. Bent jau šių knygų žavioms monstrėms rūpi berniukai, jos domisi madomis. Monstrės ir monstrai išgyvena mums pažįstamus jausmus, susiduria ne tik su monstrams, bet ir žmonėms pažįstamomis problemomis. O kas sukūrė šiuos patrauklius monstrus?
Juos sukūrė Lisi Harrison – amerikiečių rašytoja. Lisi Harrison gimė ir užaugo Toronte, Kanadoje. Aštuoniolikos išvyko į Monrealį studijuoti kino meno, tačiau po poros metų studijas metė, nes suvokė, kad nori būti rašytoja. Ji įstojo į Emersono koledžą ir baigė dailę bei kūrybinį rašymą. Vėliau įsidarbino MTV kanale – kūrė televizijos laidas. Rašytoja sakosi ten sutikusi žmonių, kurie visokiais būdais (apranga, elgesiu) norėjo išsiskirti ir būti tokiais, kuriuos galima apibūdinti kaip cool. 12 metų išdirbusi tokioje spalvingoje aplinkoje 2004 m. Lisi vis tik metė darbą ir atsidėjo vien kūrybai. Šiuo metu Lisi Harrison gyvena Kalifornijoje ir rašo knygas jaunimui.
Ne veltui antroji „Monstrų vidurinės“ ciklo dalis pavadinta „Ta, kuri gyvena šalia jūsų“ – monstrai iš tikrųjų egzistuoja šalia mūsų ir tarp mūsų, tačiau jie turi apsimetinėti normaliais, kad monstriškam pasauliui nekiltų pavojus. Jau pirmoje knygoje „Monstrų vidurinė“ kalbama apie šią problemą: monstrai nebenori daugiau apsimetinėti, jie nori išeiti į viešumą, būti tokie kaip normiai. Teigiama, kad pritapti nebemadinga, tačiau monstrai ir nenori pritapti, jie nori gyventi normių pasaulyje nebesislapstydami. O pati mintis apie pritapimą man labai patiko, manau, pritapimo/nepritapimo problema egzistavo visur ir visada, nesvarbu, kas esame ir kur gyvename.
Tačiau ką daryti monstrams? Galima sukurti dokumentinį filmą ir papasakoti, kad vidumi monstrai tokie kaip ir normiai.
„Taigi kaip buvau ligoninėje, vienas žurnalistas davė man savo vizitinę ir, trumpai tariant, Melodė, Džeksonas ir Frenkė nutarė, kad būtų puiku, jei susukčiau apie jus dokumentinį filmą, kad visi pamatytų, kokie jūs šaunūs. Rosas, tas žurnalistas, sutiko. Jis leido man režisuoti ir parodys per Antrąjį kanalą, Oregono apžvalgos savaitę.“ (p. 164)
Tačiau Bretas svarbus ne tik kaip filmo režisierius, o ir kaip Frenkės susižavėjimo objektas. Bet Beka prilipusi prie savo vaikino ir atrodo, kad Frenkei teks jį pamiršti.
„Dienos šviesoje jis atrodė visai kitaip. Žvalus. Vyriškas. Laisvas. Be Frankenšteino kostiumo. Ne televizoriuje. Be Bekos. Vienoje rankoje laikė saulučių puokštę, kitoje – tvinksinčią Frenkės širdį.“ (p. 140)
Žinoma, man labai rūpėjo, kaip klostysis Frenkės ir Breto santykiai, kaip elgsis Beka, bet ši siužetinė linija nenustelbė ir kitų. Kartais mane erzino Kleo arogancija ir savanaudiškumas, bet ko norėti, juk Kleo tikrai gimusi būti karaliene. Egiptietiška egzotika ir Kleo charakteris – puikus derinys. Skaitant apie brangakmenius net akys raibo.
„Kleo atsisakė levandų vonios dėl didesnio malonumo. Atsiklaupusi ant smaragdo žalumo pagalvėlės lovos kojūgalyje, ant standžiai prikimštos pūkinės antklodės ji išdėliojo senovines brangenybes. Jų žavesiui dar didesnės romantikos teikė brangakmeniuose atsispindinti žvakių šviesa. Net katės suprato, jog tai – didinga akimirka. Ratu apgulusi brangenybes ši pūkuota tvirtovė saugojo karališką turtą, lyg atsakydama už jį savo devyniomis gyvybėmis.“ (p. 49)
Beje, Kleo siekia fotografuotis Teen Vogue žurnalo fotosesijoje. Tuo metu Melodė stengiasi suspėti išgelbėti savo vaikiną Džeksoną, kad jo neišduotų keršto siekianti Beka. Taip pat Melodė mokosi atsikratyti savo baimių ir tapti kietesnė.
„Melodės širdis su kiekviena mintimi daužėsi vis smarkiau. Ji norėjo stoti į kovą. “ (p. 34)
Bent jau man norėjosi, kad šiek tiek daugiau būtų pasakojama apie Melodę ir Frenkę, bet juk tai ne paskutinė ciklo „Monstrų vidurinė“ knyga. O šiaip puikiai praleidau kelis vakarus su šia knyga: parašyta lengvu stiliumi, geras humoras ir puikus turinys. Beje, į turinį galima pasižiūrėti ir simboliškai: monstrų laisvės ir pilietinės/mažumų/tautinės laisvės. Juk sakiau: monstrai panašūs į mus, o mes – į juos. Knyga patiks visiems lakios vaizduotės normiams ir slaptiems monstrams.
