Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 15d. 19:30

Goda Palekaitė: kalbėti balsais tų, kurie prieš šimtus metų mąstė kaip aš, yra originalumo kulto nuvainikavimas

Goda Palekaitė Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Goda Palekaitė

Menininkė Goda Palekaitė išleido debiutinę trumpų istorijų knygą „Schizmatikai“, kuri lietuvių literatūros kontekste atrodo neįprastai. Kaip pati teigia, tekste ji prikelia istorijos paribiuose atsidūrusias asmenybes, laikytas eretikais, iškrypėliais, disidentais.

Atidavusi skaitytojui detektyvo vaidmenį, ji nebijo manipuliuoti istorinėmis tiesomis. Nors kiekvienas tekstas yra paremtas moksliniais tyrimais, pašnekovė teigė nemananti, jog egzistuoja ryški riba tarp fikcijos ir faktų. Ji pabrėžia intymų asmeninį ryšį su aprašomomis seniai mirusiomis asmenybėmis, „tarsi įsivaizduojamais meilužiais“.

G.Palekaitė žinoma kaip tarpdisciplininio meno kūrėja. Kai kurie schizmatikai jau anksčiau figūravo jos performansuose, instaliacijose. Anot menininkės, labiausiai išdirbtas jos personažas anarchistas Michailas Bakuninas, tačiau kuris knygos veikėjas mėgstamiausias – pasakyti negali.

2019 metais G.Palekaitė pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią scenografiją spektakliams bei Jaunojo menininko premiją už tarpdisciplininę veiklą. O jos parodos ir performansai pristatomi tarptautiniu mastu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Godos Palekaitės knyga „Schizmatikai“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Godos Palekaitės knyga „Schizmatikai“

Kodėl knyga?

– Kodėl tarpdisciplininio meno kūrėjai prireikė parašyti knygą, talpinančią ir kūrybos portfolio?

Portfolio užima dalį knygos, tačiau su tekstais dirbu jau seniai. Jie atsirasdavo performansų scenarijuose, instaliacijose ir tik vėliau atsirado poreikis ankstesniuose kūriniuose pasirodžiusius personažus suvesti į visumą, išgryninti. Kai kurie tekstai buvo ne tiek apie personažą, kiek apie temą.

Knyga, galima sakyti, išaugo iš pastangų dokumentuoti, atrasti jungtį tarp to, kas buvo skirtinguose kūriniuose. Visgi tikiu, kad ji tapo visiškai savarankišku intelektiniu objektu.

– Intelektinis objektas – aptakus pavadinimas, tačiau kur slypi riba tarp meno ir tyrimo? Pavyzdžiui, absoliučiai patikėjau istorija, kurioje susirašinėja pirmoji kompozitoriaus Richardo Wagnerio žmona Minna Planer ir brolių Nobelių mama Andriette Nobel. Bet klausantis interviu su istoriku Aurimu Švedu pasirodė, kad jos niekada nesusirašinėjo, o laiškai – tavo pačios kūryba.

– Tikiuosi, kad skaitytojas nenusivils atradęs, kad tai, kuo jis patikėjo kaip istorine medžiaga, buvo fikcija. Ir tikiuosi, kad jis pasiduos mano siūlomai prieigai istoriją dėlioti sluoksniais. Pirmajame yra istorija, antrajame – paribiai dėl kurių istorikai nesutaria. Tai gali būti laiškai, atsiminimai, gandai, žodžiu, tai, kas nebuvo įtraukta į didžiuosius naratyvus. Trečiajame – fikcija – tai mano kūrybos sluoksnis.

Toks skirstymas tarsi archeologiniai sluoksniai – supranti, kad norint prisikasti iki giliausių civilizacijos liekanų, tau reikia sugadinti prieš tai buvusiųjų palaikus.

Būtent jie – sluoksniai, plotmės ir sąsajos – egzistuoja, o pačios ribos nėra <…>. Ši knyga bando užčiuopti įvairius persiklojimus, o anksčiau minėtiems laiškams gali būti pritaikomos trys gairės.

Viena vertus, tai fiktyvus dviejų moterų bendravimas, nes jos niekada nebuvo susitikusios. Kita vertus, šiuose tekstuose daug paimta iš to, ką radau istorinėje medžiagoje. Pavyzdžiui, R.Wagnerio atsiminimuose, kuriuose yra jo santykių su žmona aprašymų. Šis šaltinis yra labai subjektyvus ir nereiškia, kad taip buvo.

Tai tarsi originalumo kulto nuvainikavimas.

Trečioji plotmė yra mano asmeniniai išgyvenimai: mano pačios meilės istorijos, kelionės, sapnai. Visi trys sluoksniai susideda į moterų portretus, kuriuose esama ir feministinės intencijos kalbėti apie garsius vyrus per šalia jų buvusias moteris. Ką jos pasakytų apie juos bei jų atradimus?

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Goda Palekaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Goda Palekaitė

– Ar išryškindama netradicinių naratyvų asmenybes, ieškai istorinės tiesos, ar menininkui reikalingo originalumo?

– Vienas iš paaiškinimų, kodėl renkuosi rašyti fikciją per istorinius personažus, yra tas, kad pati jais labai susižaviu ir tikiu. Manau, kad jie yra nepelnytai ištrinti iš istorijos, bet kartu man įdomu pabandyti atrasti tuos, kurie prieš šimtus metų mąstė panašiai kaip ir aš. Tai tarsi originalumo kulto nuvainikavimas.

Noriu atrasti minties šaknis, praeitį. Yra pamirštama, kad dažniausiai nereferuojama į tai, iš ko kūrinys atsirado. Man įdomiau į [meno kūrinį] žiūrėti ne tik kaip į savo kūrybinį, bet ir ilgalaikį procesą, pavyzdžiui, feministinės minties tąsą.

Momentas, kai skaitytojas tampa detektyvu, yra labiau įtraukiantis nei išnašos.

„Schizmatikuose“ pateikiama ir pirmosios graikų poetės moters vakarų literatūroje Sapfò biografija. Jos kūryba buvo naikinama, trinama nuo istorijos paviršiaus – poezijos ritiniai buvo išmetami, deginami ir t.t. Tačiau apsisukus istoriniam ratui, ji yra daugybės moterų autorių įkvėpimo šaltinis. Kaip ir visus kitus knygos personažus, Sapfò matau kaip savo protėvę.

Ar dėliodama tokias istorines nuorodas bandai būti sąžininga menininkė-mokslininkė, bandanti surašyti visas savo kūrybines vagystes?

– Ne, nes mokslininkas ar istorikas pasakytų, jog aš plagijuoju autorius vieną po kito. Juk mokslinėje literatūroje būtina viską cituoti ir rašyti, iš kur kas tiksliai paimta. Sakyčiau, kad mėtau tas pėdas ir neleidžiu šito atsekti. Momentas, kai skaitytojas tampa detektyvu, yra labiau įtraukiantis nei išnašos.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Goda Palekaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Goda Palekaitė

Apie nišines asmenybes

– „Neatrasto kūrėjo“ naratyvas mene būna ir išnaudojamas. Mano požiūriu, panašiai atsitiko su Vincentu van Goghu. Koks tavo pačios santykis su ribinėmis asmenybėmis – jas romantizuoji ar renkiesi kritišką požiūrį?

– Mano nuomone, šie dalykai neprieštarauja vienas kitam. Galima romantizuoti ir kartu žiūrėti kritiškai, juk sako, kad geriausias kritikas yra tavo antroji pusė.

Panašiai jaučiuosi su „Schizmatikų“ personažais ir norėjau perteikti šio santykio intymumą, nes kai kurie jų – tarsi mano įsivaizduojami meilužiai. Kalbėti apie sapnus, fantazijas, vizijas yra tas pats kaip atidaryti miegamojo duris ir parodyti pačius privačiausius dalykus. Noriu, kad ir skaitytojas jaustų, jog jis šiuos personažus pažįsta artimai.

– Rašai apie autsaiderius, o pažvelgus į įvertinimų bei darbų sąrašą, pati esi sėkminga menininkė.

– Pirmiausia, aš nemanau, kad šie personažai buvo nišiniai. Manau, kad jie visi buvo vizionieriai ir futuristai, gyvenę prieš savo laiką ir dėl savo progresyvumo buvę nesuprasti.

Jie tapo nišiniai ne todėl, kad jie savo darbais buvo mažai svarbūs, nematomi, pavyzdžiui, Emanuelis Swedenborgas buvo pasiekęs viską, ką savo laiku galėjo. Jis buvo vienas garsiausių Švedijos mokslininkų įvairiose srityse: fizikoje, biologijoje, chemijoje, astronomijoje, astrologijoje, inžinerijoje ir kur tik nori. Jam to kažkuriuo metu nebeužteko ir būdamas 56-erių jis ieškojo tikslios žmogaus sielos vietos organizme. Buvo ją jau beveik atradęs, bet beieškodamas taip užtripino [slengo žodis, kurį vartoja G.Paleikaitė, reiškia keliones pasąmonėje, fantazijose – aut. past.], jog savo sapnuose ir vizijose jis iškeliavo į kitas dimensijas.

E.Swedenborgas pradėjo vykdyti empirines keliones į dangų, pragarą, ėmė kalbėtis su angelais, Jėzumi, bet ten jis ir liko (juokiasi). Jis tebetęsė savo mokslinę veiklą, bet tiesiog tyrinėjo kitas dimensijas aprašinėdamas rojaus architektūrą tiksliai kaip inžinierius. Nuo istorijos paviršiaus ji buvo ištrintas, nes atsirado krikščionybės ir mokslo paribyje. Mat anuomet besiformavęs šiuolaikinis mokslas vystėsi kaip priešprieša religijai <…>.

Manau, kad mano tekstuose aprašomi istoriniai personažai buvo daug sėkmingesni nei aš ir aš iš jų mokausi, ką galima nuveikti su vienu gyvenimu.

Apie anarchizmą

– Ir ankstesniuose savo darbuose vis mini anarchizmo sąvoką. Kokia tu esi anarchistė – negi ta, kuri mėto į langus „Molotovo kokteilius“ ir gyvena skvotuose?

– Tam tikra politika ir etika anksčiau ar vėliau reikalauja pasirinkti, ar užsiimi aktyvistine veikla, griežtai laikantis tam tikrų normų, ar nesi aktyvistas ir bandai atrasti kitokią praktiką, kelti visuomenės sąmoningumą. Pasirinkimas buvo nelengvas, bet kažkuriuo metu supratau, jog geriau sugebu daryti kitus dalykus nei būti aktyviste.

Taigi, nesu ta anarchistė, kuri „mėto kokteilius“ (juokiasi). Bet mitas, kad anarchistai taip elgiasi.

– Taip, po šia sąvoka slepiasi daug daugiau. Tačiau, ar norėtum, kad anarchizmas tavo gyvenamoje šalyje būtų pagrindinė valdymo forma ir nebūtų su kuo daugiau debatuoti?

– Nemanau, kad yra vienas receptas, kaip anarchizmas turėtų atrodyti. Vienintelė prielaida, dėl kurios skirtingos anarchistų bendruomenės sutaria – tai, kad svarbiausios vertybės yra visų žmonių laisvė ir lygybė.

Pirma reikėtų iškristalizuoti kokia konkrečiai valdymo forma tai turėtų būti, nes iki šiol niekas nerado visiems tinkamo varianto. Bet yra ir kitos, ideologiškai susijusios idėjos, kurias būtų lengviau įvardinti. Tarkime, norėčiau gyventi feministinėje, ekologiškai sąmoningoje, nediskriminuojančioje visuomenėje.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Video

13:16
01:03
00:59

Esports namai

URBAN˙/