Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 6d. 10:01

Kaip šiandien pasinaudoti Ričardo Gavelio apokalipsės variantu?

Ričardas Gavelis
A.Aleksandravičiaus nuotr. / Ričardas Gavelis

Po daugiau nei dvidešimties metų leidykla „Tyto alba“ vėl išleido Ričardo Gavelio romaną „Paskutinioji Žemės žmonių karta“. Savo ketvirtajį romaną R.Gavelis rašė 1993–1994 metais, pasakojimas nukelia į pirmuosius Nepriklausomybės metus, tad jame gausu atpažįstamų prototipų ir jau istorija virtusių realijų. Beje, pats rašytojas šį romaną laikė vienu svarbiausių savo kūryboje.

Tai romanas apie valdžią ir jos kerus: septyni skirtingi veikėjai – avatarai pasakoja istoriją apie beatodairišką valdžios troškimą, siekį valdyti kitus, norą perprasti visatos sąrangą. Galima sakyti, kad šis romanas aplenkė laiką ir šiandien yra dar svarbesnis.

Dažnai sakoma, kad R.Gavelis – nesuprastas, nepastebėtas Lietuvoje, tuo tarpu jo kūrybos tyrinėtoja Jūratė Čerškutė bando griauti šį įsitikinimą. Kodėl? Kokią vietą R.Gavelio kūryba užima mūsų kultūrinėje sąmonėje šiandien?

– Pasirodęs 1995 metais romanas „Paskutinioji Žemės žmonių karta“, regis, buvo nepelnytai nepastebėtas. Ir šiandien šis romanas menkai žinomas. Kodėl taip nutiko?

– Ne tik šis, bet ir kiti R.Gavelio romanai, parašyti po „Vilniaus pokerio“, daugeliui menkai žinomi. O tai leidžia galvoti, kad daugumos lietuvių sąmonėje R.Gavelis asocijuojasi tik su „Vilniaus pokeriu“. Ši asociacija savaip teisinga, nes rašytojas taip ir nebepakartojo savo 1989 metų triumfo, kada per vienerius metus tapo vienu ryškiausių Nepriklausomybės pirmojo dešimtmečio prozininkų. Per vienerius metus pasirodę du puikūs ir kokybiški romanai – „Jauno žmogaus memuarai“ ir „Vilniaus pokeris“ – liudija, kad po „Vilniaus pokerio“, rašyto ilgus metus ir į stalčių, R.Gavelis nebesukūrė kito tokios kokybės, struktūros ir koncepcijos romano. Prasidėjus Nepriklausomybei, jis stabiliai publikuodavo romaną kas dvejus metus, ir šis greitas ritmas, matyt, savaip kišo koją.

Prasidėjus Nepriklausomybei, jis stabiliai publikuodavo romaną kas dvejus metus, ir šis greitas ritmas, matyt, savaip kišo koją.

Nedrįsčiau sakyti, kad 1995 metais romanas buvo nepastebėtas. Nors iš veik 25 metų atstumo gali taip pasirodyti. Žvelgiant į romano „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ recepciją, matyti, kad ji buvo gana kukli palyginti su pirmtaku „Vilniaus pokeriu“, tačiau gausesnė už vienetinius 1993 metais pasirodžiusio „Vilniaus džiazo“ vertinimus. „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ sulaukė ne vienos išsamios recenzijos (jeigu matuotume dabartiniais recenzijų (ne)rašymo matais, tai šis romanas buvo net ir labai pastebėtas), autorius dalijo interviu – tad jokios tylos, kaip kad mėgstama apie R. Gavelį galvoti.

Gretos Alice iliustracijos/R. Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“
Gretos Alice iliustracijos/R. Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“

Apskritai, šis Sigito Gedos žodžiais tariant, „R.Gavelio pražiopsojimo savame krašte“ mitas jau taip įsigyvenęs visų mintyse, kad visi jį atkartoja automatu, neapsižiūrėdami, kad tie laikai, kada tas mitas kūrėsi ir klestėjo, kada akademinė kritika laikėsi atokiai nuo R. Gavelio romano vertinimų, jau seniai praėjo. O dabartis iškalbi ir išties palanki R. Gavelio kūrybai – per pastarąjį dešimtmetį pasirodė net trys „Vilniaus pokerio“ leidimai, naujai perleisti „Jauno žmogaus memuarai“, „Vilniaus džiazas“, dabar – „Paskutinioji Žemės žmonių karta“. R.Gavelį skaito naujos kartos, unisversitetuose apie jį rašomi darbai, ir ne tik filologiniai. Vertinimo, kad ir kuklaus, bet sulaukia ir R.Gavelio kūrybos vertimai –„Vilniaus pokeris“ išverstas į prancūzų, baltarusių, makedonų kalbas, pasirodė net du angliški „Vilniaus pokerio“ leidimai. Praėjusiais metais anglų kalba pasirodė „Jauno žmogaus memuarai“. O visai netrukus anglų kalba pasirodys paskutinis R.Gavelio romanas „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“.

Neseniai buvo paskelbta, kad mūsų laukia tiek filmas, tiek spektaklis. Pastarojo premjera jau visai netrukus – pagal garsiausią R.Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“. Jauna grafikė Greta Liekytė–Alice pernai surengė net kelias parodas, kuriose pristatė savo kurtas iliustracijas „Vilniaus pokeriui“. Tad ko dar? A, taip, recenzijų „The New Yorker“ ir „The Times Literary Supplement“ ar griozdiško paminklo?

Žinoma, aš, kaip R.Gavelio kūrybos tyrinėtoja, labai norėčiau, kad kiekvienas lietuvis profilaktiškai būtų paskaitęs R.Gavelį. Tačiau puikiai suprasdama utopijos grožį ir neįmanomumą, nesiimu virkauti, koks jis užmirštas, nes matau, kad taip jau anaiptol nebėra, jį skaito ir atranda naujos kartos. O tai geriau už bet kokius valstybinius įpaminklinimus, kad ir mokyklinėse programose, kuriose, R.Gavelis, beje, jau irgi yra, nuo 2011 metų.

„Paskutinioji Žemės žmonių karta“ pradeda niūrųjį ir destrukcinį R.Gavelio kūrybos etapą.

– Kokią vietą šis romanas užima bendroje R.Gavelio kūrybos panoramoje?

– „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ pradeda niūrųjį ir destrukcinį R.Gavelio kūrybos etapą, kuris su „Prarastų godų kvarteto“ (1997) išimtimi vyraus iki pat jo gyvenimo pabaigos. Tai romanas, kurio pabaigoje Vilnius sunaikinamas. Įsivaizduokite, ištikimas Vilniaus metraštininkas R.Gavelis nuneša savo miestą nuo žemės paviršiaus, ir dar priduria – „Tai buvo pats deramiausias šitam miestui pavidalas.“

2000 metais, S.Gedos paklaustas, „kurios [knygos] tau mielos, brangios, o galbūt kai kurių net nenori girdėt?“, R.Gavelis atsako: „mieliausi liko „Vilniaus pokeris“, „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ ir keletas apsakymų. Tatai šiukštu nereiškia, kad kitos mano knygos man pačiam nemielos. Tiesiog prie kitų mažiau kankinausi, todėl ne taip dažnai jas prisimenu“. Kankinimosi aspektą čia dera suvokti kaip sudėtingos struktūros ir keliaplanio siužetinio labirinto konstravimą.

Asmeninio archyvo nuotr./Ričardas Gavelis
Asmeninio archyvo nuotr./Ričardas Gavelis

„Paskutiniosios Žemės žmonių kartos“ vertinimų grynumą užgožia lyginimai su „Vilniaus pokeriu“. Be abejo, į tokį kelią pastūmėja R.Gavelis, tikėtina, paties rašytoje anotacijoje brėždamas tarpromaninį punktyrą, kuriuo nesąmoningai reikalauja lyginimo ir paralelių. Tačiau būtent jos apsunkina naujo teksto tinkamą perskaitymą ir įvertinimą.

Neretai ir visų kritikų tekstai atrodo tarsi „Vilniaus pokerio“ recenzijų tęsiniai. Kartu čia slypi ir nusivylimas, nes „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ jau nebedaro tokio įspūdžio ir nėra tokio paveikumo bei literatūrinės kokybės romanas kaip „Vilniaus pokeris“. Žinoma, yra vienijančių ir jungiančių dalykų, kurių svarbiausia – romano struktūra. „Vilniaus pokeriu“ R.Gavelis pademonstravo puikią rašiomoniško pasakojimo struktūrą, jos atšvaitai regimi ir „Paskutiniojoje Žemės žmonių kartoje“ – septyni skirtingi veikėjai, septyni skirtingi avatarai ir romanas, kuriame persikloja visų įvykių skirtingiausios versijos.

– Romano „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ laikas – 1993-1994-ieji. Nepriklausomybė – naujas etapas valstybės, tautos gyvenime, tačiau R.Gavelio žvilgsnis apokaliptinis, tai byloja ir romano pavadinimas, aplinka ir žmonės anaiptol nėra laisvi, jie apraizgyti įvairių įtakų, kėslų ir pan. R.Gavelis buvo negailestingas ir kritiškas tam laikui.

– Prisiminkime, kokie tai buvo laikai, nors daugelis jų net ir nenori prisiminti, – persiorientavimai, suirutė, pinigų stygius, pirmieji naujos ir nepriklausomos šalies žingsniai, kai idėjos naujos, o jų įgyvendinimo formos senos – pagal įprastas praktikas, nusistovėjusias tradicijas. Su šiuo romanu R.Gavelis žengia į naują erą – valdžios ir vadovo figūrų, veikiančių besikuriančioje naujoje, nebekomunistinėje valstybėje, įdėmią analizę ir kritiką.

Su šiuo romanu R.Gavelis žengia į naują erą – valdžios ir vadovo figūrų, veikiančių besikuriančioje naujoje, nebekomunistinėje valstybėje, įdėmią analizę ir kritiką.

Skaitant romaną akivaizdu, kad R.Gavelis buvo negailestingas ir kritiškas tam laikui, kurį išsamiai skrodžia savo romane. Tą jis darė apskritai visuose savo tekstuose – tiek grožiniuose, tiek publicistiniuose. Apokalipsės įsiveržimą į romaną galima interpretuoti ir kaip siekį bei linkėjimą visiems sunaikinti praeitį, kad būtų galima kurti kuo geresnę dabartį ir ateitį. Tai buvo nenumaldomas R.Gavelio noras – kuo greičiau tapti normalia demokratine Europos valstybe.

Knygos „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ viršelis
Knygos „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ viršelis

– Romane daug dėmesio skiriama tautiniams mitams, stereotipams, kas yra lietuvis, valstybė. Pavyzdžiui, taikliai lietuvių būdą autorius lygina su sraigėmis. Esą lietuviai linkę atsiriboti nuo pasaulio, sulįsti į savo kiautą, viską apvelti palikdami drėgnas šliužes. Turbūt sutiksite, kad ir šiandien dalis tų romane pasitelktų įvaizdžių labai gyvi, taiklūs kaip niekad?

– Standartinio ir patosiško lietuviškumo kvestionavimas ir kritika – mėgstamas R.Gavelio užsiėmimas dar nuo novelistikos laikų. Kai kurios R.Gavelio įžvalgos skamba itin pranašiškai ir gal net su metais skaudžiau.

Kiekvienas R.Gavelio romanas turi kelias svarbiausias metaforas ir tai buvo skiriamasis R.Gavelio bruožas. „Romane visada svarbiausia yra metafora“ – viename interviu pabrėžė rašytojas, nuolat stengęsis ją sukurti kuo išbaigtesnę, kad ji būtų atpažįstama ir taptų konkretaus laiko metafora. Taip į dabartį net su reikšmingesniu, iškalbingesniu prasminiu krūviu atkeliauja fantasmagoriškos sporos, metafiziniai sliekai ir Uošvis iš „Jauno žmogaus memuarų“; Jie ir kanukai, homo sovieticus ir homo lithuanicus iš „Vilniaus pokerio“ ar „balaganas“ iš „Vilniaus džiazo“.

Iš „Paskutiniosios Žemės žmonių kartos“ įsiminsime avatarus ir tinklą – sąvokas, taip pranašiškai išskleistas R.Gavelio dar 1995 metais, kai internetas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Jo herojus ir rašytojo alter ego Tomas Kelertas paskutinėmis minutėmis svarsto: „Jam derėjo visiems laikams apsigyventi kompiuterio viduje. Taip ir padarys, tik liūdnoka, kad ten visąlaik bus vienui vienas. Tačiau genijai visad esti vieniši.“ Štai, praėjo ketvirtis amžiaus, ir mums nebereikia jokios fikcijos, kad vienui vieni gyventume kompiuterių viduje – juk visi esame sulindę į tinklus ir jų burbulus, kuriuose turime galimybę susikurti skirtingiausius savo avatarus. Todėl šį romaną galima skaityti ir kaip R.Gavelio cyberpunk variantą.

– Neįsivaizduojame R.Gavelio romanų be Vilniaus, jis autoriaus kūryboje tarsi atskiras veikėjas. Romane „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ šis miestas – apokaliptinis, jausmai miestui svyruoja nuo meilės iki bandymų jį sunaikinti. Taigi kuo Vilnius, jau nepriklausomos valstybės sostinė, kitoks šiame romane?

– Taip, Vilnius šiame romane apokaliptinis, galiausiai, nušluojamas nuo žemės paviršiaus, prieš tai per puslapius nuolat rašius jam neviltingus, bet meilės žodžius. Įdomu, kad šiame romane R.Gavelio herojai plačiai keliauja po pasaulį – trankosi po Europos sostines (dalis siužeto plėtojasi Paryžiuje), landžioja po Niujorko menininkų ir Čikagos juodaodžių kvartalus, visada sugrįždami į pradžios ir pabaigos tašką Vilnių.

„Visi miestai yra Vilnius, anksčiau ar vėliau pasijunti einąs vis tomis pačiomis gatvėmis“ – rašoma romane. Jame skleidžiasi ir keliasluoksnė Vilniaus samprata, teigianti, kad visi kiti pasaulio miestai tėra Vilniaus variantai: „Yra ir valiūkiškų, vėjavaikiškų Vilniaus variantų – tokių kaip Paryžius. Yra ir visai paklaikusių – tokių kaip Niujorkas. Vilniaus variantų yra begalės“.

– Pokeris, džiazas – turbūt neatsiejami nuo R.Gavelio. O šiame romane atsiranda ir bliuzas.

– 2000 metų pokalbyje su Mariumi Ivaškevičiumi R.Gavelis sako: „O bliuzo aš klausau visą laiką. Iš ryto ir vakare ir per pietus taipogi.“ Bliuzas buvo neatskiriama jo gyvenimo ir kasdienybės dalis. Taip, romane „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ džiazą jau keičia bliuzas, bet tikrasis jo išsiskleidimas ir „apdainavimas“ regimas 1997 metų romane „Prarastų godų kvartetas“.

R.Gavelio atida ir pomėgis muzikai, persikeliantys ir į romanus, mums dar kartą primena, kad struktūra ir forma jam buvo labai svarbūs. Išlikusiuose R.Gavelio laiškuose Leo Ray, rašytuose 1979-1980 m., gausu svarstymų apie bliuzo ir pasakojimo sąsajas, kurias vainikuoja suvokimas, kad viską jungia laikas. Džiazo knygose R.Gavelis randa patvirtinimą esąs džiazmenu – rašo džiaziškai, improvizuoja tema, kurios neišrašo iškart, o kaip pats sako – aš ją išimprovizuoju. Sąmoningai. Ir visi prityrę R.Gavelio skaitytojai, tikiu, dabar jau linksi galvom iš pritarimo.

15min nuotr./Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“
15min nuotr./Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“

– Romane atsiranda ir Nepriklausomybės pradžios realijų, tikrų asmenybių prototipų. Šiandien, žinoma, tas kūrinys įgauną jau ir tam tikrą istorinį matmenį?

– Taip, romanas rašytas 1993-1994, publikuotas 1995 metais. Tai jau ketvirtis amžiaus. Būtent su laiku pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio R.Gavelio romanai, kuriuos dėl aktualijų reflektavimo ir kiek publicistinio stiliaus kritika neretai laikė populiariąja literatūra, jau virsta savotiška istorija. Istorija, pasakojančia apie Nepriklausomybės pradžios versliukus, pinigų kalyklas „iš geležies“ Rusijoje, apie nevaldomą ir banaliausią jėgos ir turtų demonstravimą, apie politikos užkulisių labirintus ir realijas. Štai, skaitant „Paskutiniąją Žemės žmonių kartą“ visai nesunkiai atkursime anų laikų ne tik lietuviškąją, bet ir tarptautinę politinę areną, kuriose kryžiuojasi ne tik Vytauto Landsbergio ar Algirdo Brazausko, bet ir Billo Clintono, George‘o Busho ir Boriso Jelcino keliai.

Rašydamas „Paskutiniosios Žemės žmonių kartos“ recenziją Vytautas Rubavičius išryškina vieną svarbiausių R.Gavelio kūrybos savybių – jis yra ideologinis rašytojas, kurio kūriniai persmelkti socialinės kritikos. Bėgant laikui tai ryškėja, nes romano laikų aktualijoms virstant istorijos dalimi, kūrinys vis labiau atkuria praėjusią epochą.

– „Jo laikas yra dabar“ – taip pavadinote neseniai rašytą R.Gaveliui skirtą tekstą. O kuo šis po daugiau nei dvidešimties metų vėl išleidžiamas romanas svarbus skaitytojams šiandien?

– Svarbus jis tuo, kad primena tą anksčiau aptartą pirmųjų Nepriklausomybės metų džiunglių kapitalizmą ir visokiausio plauko machinacijas. Svarbu ir tai, kad ateina karta, net ir ne viena, užaugusi jau Nepriklausomoje Lietuvoje, kuri apie sovietmetį, laimei, gali pasiskaityti, kad ir ankstesniuose R.Gavelio romanuose. Tad man labai įdomu, kaip „Paskutiniąją Žemės žmonių kartą“ skaitys tie, gimę romano rašymo ir pasirodymo metais. Viliuosi, kad pernelyg nenusivils, ir kad jiems romanas neatrodys neaktualus ar senamadiškas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:47
01:15
00:57

Esports namai

URBAN˙/