Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugpjūčio 2d. 10:49

Kaip Venecija tapo galingiausia Viduržemio jūros regiono jėga?

Venecija
123rf.com nuotr. / Venecija
Leidykla „Briedis“ pristato Rogerio Crowley istorinę knygą „Fortūnos miestas. Kaip Venecija iškovojo ir prarado jūrinę imperiją“. Tai epinė penkių šimtmečių kelionė, pasakojanti apie kryžiaus žygius ir prekybą, marą, jūros mūšius ir kolonijinį projektą, kaip iškilo imperija, kurią venecijiečiai savo dialektu vadino Stato da Mar, ir buvo sukurta jos komercinė gerovė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Kryžiaus žygiai suteikė progą Respublikai pakilti į pasaulio sceną. Venecijiečiai čiupo šią galimybę abiem rankomis ir pasipelnė. Daugiau nei penkiems šimtams metų jie tapo Viduržemio jūros rytinės dalies šeimininkais. Kai jūra nusiteikė prieš juos, jie kovėsi iš paskutiniųjų.

Venecijos kelias į imperiją buvo kupinas daugybės nepaprastų kovų ir iššūkių – 1204 metais įvykęs Konstantinopolio apiplėšimas, žūtbūtinis varžymasis su Genuja ir desperatiška gynyba nuo turkų. Venecija sukūrė uostamiesčių ir laivyno bazių imperiją, nukreipusią pasaulio gėrybes link jos prieplaukų. Taip miestas tapo turtingiausia vieta žemėje – švytinčia mozaika, sulipdyta iš to, ką ji nusipirko, išmainė, pasiskolino ir pavogė. Imperijos kūrimas buvo narsos ir dviveidiškumo, sėkmės, atkaklumo, prisitaikymo ir periodiškų katastrofų istorija.

Pirmiausia ši knyga – tai sakmė apie prekybą. Vienintelei Venecijai visame pasaulyje buvo lemta pirkti ir parduoti. Venecijiečiai buvo pirkliai iki pirštų galiukų, jie su moksliniu tikslumu apskaičiavo riziką, pajamas ir pelną. Raudonai auksinė šv. Morkaus vėliava su liūtu plevėsavo ant stiebų viršūnių kaip korporacijos emblema. Venecijiečių pradžios mitas ir pasiteisinimas buvo prekyba, dėl kurios juos dažnai koneveikė labiau į sausumą orientuoti kaimynai.

Miesto gerovė nesirėmė kažkuo apčiuopiamu – jis neturėjo nei žemės nuosavybės, nei gamtinių išteklių, nei žemės ūkio produkcijos ar gausios populiacijos. Čia tiesiogine prasme nebuvo tvirto pagrindo po kojomis. Fizinis išlikimas priklausė nuo trapios ekologinės pusiausvyros. Venecija buvo galbūt pirmoji virtuali ekonomika, kurios gyvybingumas glumino pašaliečius. Ji nerinko jokio derliaus, išskyrus auksą, ir gyveno apimta nuolatinės baimės, – nutraukus jos prekybos kelius, visas didingas statinys galėjo tiesiog subyrėti.

Paremta amžininkų pasakojimais apie prekybą ir karus, jūreivystę ir piratavimą bei vietas, kuriose venecijiečiai plaukiojo ir žuvo, knyga „Fortūnos miestas“ yra puikus naratyvinės istorijos pavyzdys. Prasidedanti Kristaus žengimo į dangų iškilmėmis 1000-aisiais ir pasibaigianti sprogimu prie Graikijos krantų bei katastrofiškomis naujienomis, kad portugalai atrado jūros kelią į Indiją, ji pakerės visus, kurie mėgsta Veneciją ir Viduržemio jūros pasaulį.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Jūra buvo nerami, pavojinga, knibždanti piratų. Venecijiečiai nepaliau­jamai kovojo, kad išlaikytų savo jūros kelius į pasaulį atvirus.

Net lidi negalėjo visiškai užtikrinti apsaugos. Kadangi Adrijos jūra yra lyg viename gale užsiūtas maišas, ją ypač stipriai veikia Mėnulio gravita­cijos jėga ir esant atitinkamoms mėnulio fazėms, kai sirokas, pūsdamas nuo Sirijos, stumia Venecijos įlankos vandenis į šiaurę, o priešinis bora, smarkiai lekiantis nuo Vengrijos stepių, sulaiko juos, pačiai lagūnai iškyla grėsmė. Liaudies atmintyje išlikę 1106 metų sausio pabaigos įvykiai pa­brėžė jūros galybę. Žmonės atsiminė, kad iš pietų neįprastai stipriai pūtė sirokas. Orai pasidarė erzinamai tvankūs, diena po dienos siurbdami energiją iš žmonių ir gyvūnų. Pasirodė artėjančios audros ženklų, kurių buvo neįmanoma supainioti. Namų sienos rasojo. Jūra pradėjo dūsauti ir kvepėjo neįprastai – lyg elektra. Paukščiai blaškėsi ir klykavo, unguriai šokinėjo iš vandens, lyg norėdami skristi.

Kai galiausiai prasiveržė audra, sukrečiantis griaustinis drebino namus, o smarki liūtis plakė lagūną.

Kai galiausiai prasiveržė audra, sukrečiantis griaustinis drebino namus, o smarki liūtis plakė lagūną. Jūra pakilo iš savo gelmių, užliejo lidi, plūdo lagūnos sąsiauriais ir tvindė miestą. Ji griovė namus, naikino prekes ir maisto atsargas, skandino gyvūnus, nužėrė nedidelius laukus derliui pražūtinga druska. Visa sala, senovinis Malamoko miestelis, pranyko, palikdamas vaiduokliškus pa­matus, kuriuos galima buvo įžiūrėti drumzliname atoslūgio vandenyje. Įkandin sekė niokojantys gaisrai, kurie lėkė per medines gyvenvietes, peršokdami Didįjį kanalą, supleškindami dvidešimt keturias bažnyčias ir nusiaubdami didesnę miesto dalį. „Venecija buvo sukrėsta iki pačių pamatų“, – rašė metraštininkas Andrėjas Dandolas. Venecija netvirtai stovėjo ant materialaus pasaulio, ji gyveno apimta laikinumo.

Susidūrę su tokiomis jėgomis žmonės juto savo pažeidžiamumą, tad atlikdavo aukojimus. Dožų prisiimtas naujas titulas, Dux Dalmatiae, žymėjo be­precedenčio galios pokyčio Viduržemio jūros rytinėje dalyje momentą. Keturis šimtus metų Adrijos jūra buvo valdoma iš Romos, kitus šešis šimtus metų jūra ir pati Venecija buvo pavaldžios jos graikakalbiams įpė­diniams, Bizantijos imperatoriams Konstantinopolyje. Apie 1000 metus ši galybė buvo pradėjusi bliūkšti, o venecijiečiai paslapčia stengėsi ją pakeisti. Nedidelėse mūrinėse Zaros, Spalato, Istrijos ir Trau katedrose skambančiose maldose Venecijos dožas buvo minimas tik po Konstanti­nopolio imperatoriaus vardo, bet tai buvo tik ritualinė formulė. Impera­torius buvo toli, jo valdžia – į šiaurę nuo Kerkyros, Adrijos jūros link, ir Italijos pakrančių jau beveik nesiekė. Dalmatijos valdovai faktiškai buvo venecijiečiai. Silpstančios Bizantijos kontrolės sukurtas galios vakuumas leis Venecijai vis labiau pakilti nuo pavaldinių iki lygiaverčių partnerių ir galiausiai tragiškomis aplinkybėmis – bizantiečių jūros užvaldytojais. Dalmatijos krantų valdovai buvo įlaipinti į laivą, kuris žadėjo valstybės iškilimą.

Tai buvo didingas pasaulio miestas, vartai į rytus.

Santykiai tarp Bizantijos ir Venecijos buvo itin sudėtingi ir ilgaam­žiai, erzinami nesuderinamų abiejų pusių pasaulėžiūrų ir patiriantys audringus nuotaikos svyravimus, tačiau Venecija visuomet dairėsi į Konstantinopolį. Tai buvo didingas pasaulio miestas, vartai į rytus. Per jo sandėlius, esančius prie Aukso rago, plūdo platesnio pasaulio turtai: Rusios kailiai, vaškas, vergai ir ikrai, prieskoniai iš Indijos ir Kinijos, dramblio kaulas, šilkas, brangakmeniai ir auksas. Iš šių medžiagų Bi­zantijos amatininkai gamino nepaprastus daiktus, tiek sakralius, tiek pasaulietinius, – relikvijorius, mozaikas, smaragdais išpuoštas taures, kostiumus iš atspalvius mainančio šilko, – jie formavo Venecijos skonį. 1075 metais naujai pašventinta stulbinama Šv. Morkaus katedra buvo suprojektuota graikų architektų pagal Konstantinopolio Šv. Apaštalų bažnyčios pavyzdį.

Jų amatininkai išdėstė šv. Morkaus istoriją, akmuo po akmens, imituodami Šv. Sofijos bažnyčios mozaikų stilius. Jų auk­sakaliai ir emalio meistrai sukūrė Pala d‘Oro, auksinį altorių, nuostabią bizantietiško pamaldumo ir meno išraišką. Prieskonių kvapai Venecijos krantinėse atkeliaudavo iš Aukso rago sandėlių, nutolusių per pusantro tūkstančio kilometrų. Konstantinopolis buvo Venecijos turgus, kur pirkliai rinkosi susikrauti (ir prarasti) turtus. Kadangi buvo ištikimi imperatoriaus pavaldiniai, teisė prekiauti jo žemėse visuomet buvo jų vertingiausias turtas. Savo ruožtu jis naudojo tai kaip derybų kozirį savo išpuikusiems vasalams suvaldyti. 991 m. Orseolas mainais į venecijiečių paramą Adrijos jūroje gavo naudingų prekybos teisių. Po dvidešimt pen­kerių metų per kivirčą jos vėl įžeidžiamai buvo atšauktos.

Skirtingi požiūriai į verslą žymėjo ryškią skiriamąją liniją. Nuo pat pradžių amoralus venecijiečių prekiavimo mentalitetas – tariama teisė pirkti ir parduoti bet ką ir bet kam – šokiravo dievobaimingus bizantie­čius. Apie 820 metus imperatorius piktai skundėsi dėl karui naudojamų krovinių – medienos, metalo ir vergų, – kuriuos venecijiečiai gabeno jo priešui, Kairo sultonui. Tačiau XI amžiaus paskutinį ketvirtį Bizantijos imperija, taip ilgai gyvavusi Viduržemio jūros baseine, pradėjo smukti ir galios pusiausvyra ėmė svirti Venecijos naudai. XII a. 9-ajame de­šimtmetyje venecijiečiai apgynė imperiją Adrijos jūroje nuo galingų normanų grupuočių, ketinusių užimti patį Konstantinopolį.

Jiems buvo dosniai atsilyginta. Su visa Bizantijos ritualo imperine pompastika im­peratorius patvirtino savo auksiniu antspaudu (bulla) dokumentą, kuris pakeis jūrą visiems laikams. Jis suteikė miesto pirkliams teises laisvai prekiauti, atleisdamas nuo mokesčių, visose jo valdose. Buvo konkrečiai įvardyta nemažai miestų ir uostamiesčių: Atėnai ir Salonikai, Tėbai, An­tiochija ir Efesas, Chijo ir Eubojos salos, svarbiausi uostai palei pietinius Graikijos krantus, tokie kaip Modonas ir Koronas, – neįkainojamos tarpinės kelionių stotelės venecijiečių galeroms, – tačiau pirmiausia pats Konstantinopolis.

Čia Venecijai suteiktas labai vertingas sklypas prie Aukso rago.

Čia Venecijai suteiktas labai vertingas sklypas prie Aukso rago. Jame buvo trys prieplaukos, bažnyčia ir kepykla, parduotuvės ir sandėliai prekėms laikyti. Nors pavaldūs imperatoriui, venecijiečiai sėkmingai įsigijo koloniją su visa būtina infrastruktūra turtingiausio pasaulio miesto centrinėje dalyje ir ypač palankiomis sąlygomis. Tik Juodosios jūros regionas – Konstantinopolio grūdų aruodas – buvo užvertas go­diems prekiautojams. Bizantijos įsako eilutės buvo oficialios ir pinklios, tačiau jose tyliai nuaidėjo pats švelniausias graikų kalbos žodis, kokį venecijiečiai kada nors galėjo norėti išgirsti, – monopolija. Dėl vietos jūrinėje prekyboje besigrumiantys Venecijos varžovai – Genuja, Piza ir Amalfis – dabar atsidūrė tokioje nepatogioje padėtyje, kad jų buvimas mieste buvo beveik bergždžias.

1082 metų Aukso bulė buvo auksinis raktas, kuris Venecijai atvėrė Rytų prekybos lobyną. Jos pirkliai plūdo į Konstantinopolį. Kiti pradėjo skverbtis į rytinio kranto nedidelius uostamiesčius ir uostus. XII am­žiaus antrojoje pusėje Venecijos pirkliai buvo matomi visame rytiniame Viduržemio jūros regione. Venecijiečių kolonija Konstantinopolyje iš­augo iki maždaug dvylikos tūkstančių ir, bėgant dešimtmečiams, Bizan­tijos prekyba nepastebimai perėjo į jų rankas. Jie ne tik nukreipė prekes atgal į godžią žemyninės Europos rinką, bet ir veikė kaip tarpininkai, be poilsio kursuojantys į Levanto uostus ir iš jų, pirkdami ir parduodami. Jų laivai raižė trikampiais rytų jūras, gabendami alyvuogių aliejų iš Graikijos į Konstantinopolį, pirkdami drobes Aleksandrijoje ir parduo­dami jas kryžininkų valstybėms per Akrę, užsukdami į Kretą ir Kiprą, Smirną ir Salonikus. Senoviniame Aleksandrijos mieste prie Nilo žiočių jie pirkdavo prieskonius mainais į vergus, stengdamiesi tuo pačiu metu vikriai balansuoti tarp bizantiečių ir kryžininkų iš vienos pusės ir jų priešų, Fatimidų dinastijos Egipte, – iš kitos.

Daugelis Venecijos istorijos didžių giminių užėmė aukštą padėtį spar­taus augimo šimtmečiu.

Su kiekvienu prabėgančiu dešimtmečiu Venecija vis giliau tiesė savo čiuptuvus į Rytų prekybos punktus, kurių gerovė padėjo užgimti naujai pralobusių pirklių klasei. Daugelis Venecijos istorijos didžių giminių užėmė aukštą padėtį spar­taus augimo šimtmečiu. Tai pranašavo komercinio dominavimo pradžią.

Su šiuo turtu atėjo išpuikimas ir apmaudas. „Jie atvyko, – rašė Bi­zantijos metraštininkas, – būriais ir gentimis, iškeisdami savo miestą į Konstantinopolį, iš kur išplito po imperiją.“ Šių pastabų tonas byloja apie įprastą ksenofobiją ir ekonominę imigrantų baimę. Išsišokėliai italai su skrybėlėmis ir bebarzdžiais veidais miesto gatvėse ryškiai išsiskyrė tiek elgsena, tiek išvaizda. Jiems buvo mesta nemažai kaltinimų: veikė greičiau kaip svetimos valstybės piliečiai nei lojalūs imperijos pavaldiniai, išplito iš jiems skirto kvartalo ir pirko nuosavybę mieste, sugyveno su graikų moterimis arba vesdavo jas ir atribodavo nuo stačiatikių tikėjimo, vogė šventųjų relikvijas, buvo turtingi, pasipūtę, nesuvaldomi, neišau­klėti, nepaklūstantys kontrolei. „Pasileidę, vulgarūs... nepatikimi, turintys visus šiurkščius jūrinių tautų bruožus“, – bambėjo kitas Bizantijos rašy­tojas. Salonikų vyskupas vadino juos „pelkės varlėmis“. Venecijiečiai tapo vis labiau nemėgstami Bizantijos imperijoje ir, atrodo, visur kitur.

Platesnėje XII amžiaus geopolitikoje santykius tarp bizantiečių ir jų paklydėlių pavaldinių žymėjo vis smarkesni svyravimai tarp meilės ir neapykantos: venecijiečiai buvo nepakenčiami, tačiau nepakeičiami. Bizantiečiai, kurie vis dar laikė save pasaulio centru ir kuriems žemės nuosavybė buvo garbingesnė nei vulgarus verslas, atidavė savo prekybą lagūnos gyventojams ir taip privedė savo karinį laivyną prie nuosmukio. Jūrų gynyboje jie tapo vis labiau priklausomi nuo Venecijos.

Imperinė politika landžių svetimšalių atžvilgiu padrikai kaitaliojosi.

Imperinė politika landžių svetimšalių atžvilgiu padrikai kaitaliojosi. Vienintelis imperatoriaus pavadis jiems pažaboti buvo prekybos teisių kontrolė. Per šimtą metų ne kartą bandyta susilpninti Venecijos įtaką Bizantijos ekonomikai, sukiršinant Respubliką su jos komercinėmis varžovėmis Piza ir Genuja. 1111 metais piziečiams suteiktos prekybos teisės Konstantinopolyje, po 45 metų panašiai buvo įleisti ir genujiečiai. Ir vieni, ir kiti apdovanoti mokesčių lengvatomis, komerciniu kvartalu ir prieplaukomis Konstantinopolyje. Mieste kaip tiglyje liepsnojo įnir­tinga konkurencija tarp Italijos respublikų, kuri laikui bėgant virs tikrais prekybos karais. 1176 m. atvykęs Ispanijos žydas Benjaminas iš Tudelos rado „triukšmingą miestą. Čia prekiauti sausuma ir jūra atvyksta žmo­nės iš visų šalių“.

Miestas tapo klaustrofobiška varžymosi arena. Tarp konkuruojančių etninių grupių, uždarytų į gretimus anklavus palei Aukso rago krantus, įsiplieskė atgrasios peštynės. Venecijiečiai pavydėjo savo monopolijų, kurias, jų nuomone, jie užsitarnavo praėjusio amžiaus normanų karuose. Juos giliai įžeidė vienas kitą keičiančių imperatorių elgesys, kai šie panaikino jų teises arba nesąžiningai privilegijavo jų var­žovus. Valdančių graikų akyse italai tapo nekontroliuojamais įkyruoliais: „Nesugebanti pakankamai daugintis padermė, kuri visiškai neatitinka mūsų kilnaus tvarkos pajautimo“, – pareiškė jie su aristokratišku pasi­pūtimu. 1171 m. imperatorius Manuelis I visus venecijiečius savo im­perijoje paėmė įkaitais keleriems metams. Krizei įveikti prireikė dviejų dešimtmečių ir liko abipusio nepasitikėjimo kartėlis. Tuo metu, kai XII amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Venecijos pirkliai vėl buvo įleisti į Konstantinopolį, bet kokie rimtesni santykiai buvo užgesę.

Esant tokiai padėčiai, 1198 metų vasarą popiežius paskelbė naują kryžiaus žygį.

Ketvirtasis kryžiaus žygis prasidėjo tūžmingu proveržiu.

Ketvirtasis kryžiaus žygis prasidėjo tūžmingu proveržiu.

1198 m. rugpjūtį nuskambėjęs popiežiaus Inocento III kvietimas ko­vojančiam krikščioniškajam pasauliui kaip bloga pranašaujantis ženklas pasigirdo praėjus šimtmečiui po sėkmingo Jeruzalės užėmimo. Tuo metu visas kryžiaus žygių projektas šliuožė kracho link. Lemiamas smūgis ištiko 1187-aisiais, kai Saladinas sutriuškino kryžininkų kariuomenę prie Hatino ir atsiėmė Šventąjį miestą. Nei Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas Barbarosa, galiausiai nuskendęs Sirijos upėje, nei Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis nepriartėjo prie jo atgavimo. Dabar kryžininkai buvo izoliuoti keliose kolonijose palei pakrantę – Tyro ir Akrės uostuose. Popiežiui teko vėl įkvėpti gyvybę projektui.

Inocentas buvo trisdešimt septynerių metų, jaunas, aštraus proto, ryž­tingas, pragmatiškas, religinės retorikos meistras ir įgudęs teisininkas. Jo kvietimas imtis ginklų buvo tiek karinė avantiūra, moralinio persiginkla­vimo kampanija sekuliarėjančiame pasaulyje, tiek iniciatyva pakartotinai pareikšti popiežiaus valdžią. Nuo pat pradžios jis aiškiai parodė, kad ketina ne inicijuoti kryžiaus žygį, bet pats jam vadovauti per savo legatus. Kol vienas nukeliavo sukelti Šiaurės Prancūzijos feodalų, kitas, kardino­las Sofredas, atvyko į Veneciją laivų klausimu. Šimtmetį trukę kryžiaus žygiai pamokė karo planuotojus, kad žemyninis kelias į Siriją buvo ilgas ir sunkiai įveikiamas, o bizantiečiai priešiškai žiūri į ginkluotų vyrų mi­nias, trempiančias jų žemes. Vienintelė Venecija, kariaujanti su kitomis jūrinėmis respublikomis, Piza ir Genuja, turėjo gebėjimų, išteklių ir technologijų perkelti visą kariuomenę į rytus.

Ypač greitas Venecijos atsakas stulbino. Jie atgal į Romą nusiuntė savo pasiuntinius iš anksto prašyti, kad popiežius panaikintų draudimą prekiauti su islamo pasauliu, ypač Egiptu. Respublikos ginamas reika­las įrėmino kylančią koliziją tarp tikėjimo ir žemiškų aplinkybių, kuri persekios ketvirtąjį kryžiaus žygį. Jis rėmėsi prototipiniu venecijiečių tapatumo apibrėžimu. Pasiuntiniai įrodinėjo unikalią miesto padėtį. Ve­necija neturėjo žemės ūkio, jos išlikimas buvo visiškai priklausomas nuo prekybos, miestui didelę žalą darė embargas, kurio jis ištikimai laikėsi. Pasiuntiniai taip pat galėjo murmėti, kad Piza ir Genuja toliau prekiavo nepaisydamos pontifikato, tačiau Inocentas nebuvo sužavėtas.

Miestas ilgą laiką į dievobaimingus krikščionių projektus žvelgė ne taip, kaip reikėjo. Galų gale Inocentas suteikė venecijiečiams leidimą, atidžiai pa­rinkdamas žodžius, kuriais išskyrė sandorius, susijusius su bet kuriomis karui reikalingomis prekėmis: „Draudžiame jums, grasindami anatema, tiekti saracėnams parduodant, atiduodant arba mainant geležį, kanapes, aštrius įrankius, degiąsias medžiagas, ginklus, galeras, burlaivius arba medieną, – su teisininko įžvalgumu pridurdamas, kad užkaišytų bet kokias teisines spragas, kuriomis sukti venecijiečiai galėjo bandyti pasi­naudoti, – tiek išbaigtas, tiek neišbaigtas.“

Tokia pradžia buvo nieko gera nežadanti.

Tokia pradžia buvo nieko gera nežadanti. Grasinimas atskirti nuo Bažnyčios – rimtas reikalas, o Inocentas visiškai nepasitikėjo Venecija, bet praktiškai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik šiek tiek nusileisti: vie­nintelė Respublika galėjo aprūpinti laivais.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

07:19
00:29
21:57

15min metų knygų rinkimai

Naujas testas

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Tik prenumeratoriams