Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 26d. 19:07

„Kalkutos detektyvo“ autorius: „Detektyvai nuostabiai tinka giliausioms socialinėms problemoms nagrinėti“

Abiro Mukherjee
Leidyklos nuotr. / Abiro Mukherjee

„Kalkutos detektyvas“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, išleido „Tyto alba“) – debiutinė Londone gyvenančio rašytojo Abiro Mukherjee, Vakarų Škotijoje užaugusio imigrantų iš Indijos sūnaus, knyga, laimėjusi prestižinį Harvill Secker / Daily Telegraph detektyvų konkursą, sukėlė didžiulį detektyvų mėgėjų susidomėjimą.

Šis romanas – tai kelionė laiku į Britų Indiją, į jau nebeegzistuojantį kolonijinį prabangos ir pragaišties pasaulį. 1919 metais Kalkutoje buvęs Skotland Jardo detektyvas Semas Vindemas pradeda naują gyvenimą, tikėdamasis atsikratyti prisiminimų apie karą. Bet nespėjęs apsiprasti su nauja vieta, Vindemas įtraukiamas į žmogžudystės tyrimo sūkurį. Įtempta politinė padėtis, neramumai, valstybei gresiantis pavojus – fonas, kuriame sarkastiškasis detektyvas Vindemas, arogantiškasis jo kolega inspektorius Digbis ir Indijoje gimęs, britiškai išauklėtas seržantas Banerdis ieško žudiko, pasikėsinusioį aukštą valstybės tarnautoją.

Nepakartojama Kalkutos atmosfera, kolonijų žavesys ir skurdas, britiškas sarkazmas, revoliuciniai idealai ir nusikaltimo tyrimas – visa tai neabejotinai sužavės ir įtrauks lietuvių skaitytojus.

Abirą Mukherjee kalbino Mrs. Peabody Investigates.

– Romano „Kalkutos detektyvas“ veiksmas vyksta 1919 m. Indijoje, netrukus po Pirmojo pasaulinio karo. Kodėl pirmajam savo sumanytos serijos romanui pasirinkote šį istorinį laikotarpį?

Tuo metu nieko panašaus nebuvo niekur pasaulyje, ir aš manau, kad tokia palyginti civilizuota kova, trukusi gana ilgą laiką, nemažai sako apie abiejų tautų žmones.

– Mano tėvai septintajame dešimtmetyje atvyko į Britaniją kaip imigrantai iš Indijos, ir mano gyvenimą visą laiką formavo šios dvi kultūros. Ir šiaip seniai domėjausi Britų imperijos valdymo Indijoje laikotarpiu. Manau, kad tas laikotarpis labai daug davė ir šiuolaikinei Indijai, ir šiuolaikinei Britanijai; tačiau dabar jis beveik visai pamirštas ir dažnai klaidingai vaizduojamas – arba perdėtai romantizuojamas, arba tiesiog nutylimas.

Mane tai visad gerokai stebino, ir aš norėjau į jį pažvelgti kaip prašalaitis, kuriam viskas yra nauja. Mane ypač žavėjo faktas, kad tuo metu, kai Europoje siautėte siautėjo totalitariniai režimai, kai reguliariai buvo žudomi visi, parodę bent menkiausią pasipriešinimą, Indijoje tarp indų ir jų valdovų britų vyko gana taiki kova dėl laisvės. Tuo metu nieko panašaus nebuvo niekur pasaulyje, ir aš manau, kad tokia palyginti civilizuota kova, trukusi gana ilgą laiką, nemažai sako apie abiejų tautų žmones.

Be to, man buvo įdomu pažiūrėti, kaip imperija veikia ir valdančiuosius, ir valdomuosius. Visų pirma norėjau suprasti, kas nutinka, kai demokratinė nacija užvaldo kitą: mane domino ir pavergtosios tautos žmonės, bet ne mažiau ir tie, kurie vykdė priespaudą, kas vyksta jų psichikoje. Manau, kad žmonės, kuriems teko užduotis administruoti kolonijinę sistemą, patyrė didžiulį psichologinį spaudimą, ir šie dalykai iki šiol mažai tyrinėti.

Norėjau parašyti seriją knygų, kuriose būtų nagrinėjami šių dviejų skirtingų, tačiau daugeliu požiūriu labai panašių kultūrų santykiai, žvelgdamas akimis žmogaus, nepažįstamo nė su viena iš jų, ir pamaniau, kad labai tiks pradėti nuo 1919 metų. Mano manymu, tada prasidėjo modernieji laikai. Ką tik pasibaigė Didysis karas, kuris sugriovė daug senų įsitikinimų ir nuostatų, žmonės prarado iliuzijas ir nebesutiko ramiai paklusti tam, ką jiems palieps viršesni už juos. Pagrindinis knygos veikėjas Semas yra tų laikų produktas, manau, tai vienas iš pirmųjų modernių žmonių.

– Kaip jums pavyko atkurti tų laikų Kalkutą? Kokius tyrimus atlikote?

– Tuo metu, kai vyksta romano veiksmas, Kalkuta dar buvo svarbiausias Azijos miestas, viena iš prašmatniausių ir egzotiškiausių pasaulio vietų. Kartu tai buvo miestas, kuriame jau vyko milžiniški pokyčiai, jame užgimė laisvės sąjūdis, klestėjo agitacija prieš britų valdymą. Man pasirodė, kad tai pati tinkamiausia veiksmo vieta tokiai knygai, kokią norėjau parašyti. Žinoma, man padėjo tai, kad abu mano tėvai kilę iš Kalkutos, ir aš ten esu praleidęs gana nemažai laiko. Aš net galiu ten susikalbėti, nors ir su škotišku akcentu.

Kalbant apie istorinės Kalkutos atkūrimą, nustebtumėte sužinoję, kokia gyva iki šiol Kalkutoje (dabar vadinamoje Kolkata) tų laikų istorija. Kalkutos gyventojai labai gerai išmano savo miesto istoriją – gal dėl to, kad tuo metu buvo jos aukščiausias taškas; radau labai daug žmonių, kurie noriai atsakinėjo į mano klausimus.

Per vieną iš apsilankymų man pasisekė patekti į Kalkutos policijos muziejų, kuriame eksponuojama daug to laikotarpio policijos dokumentų. Tai buvo labai įdomu, nes šiandien Kolkatos policija gana nevienprasmiškai vertina savo veiklą anais laikais. Tačiau jei kalbame apie tyrimus, daugiausia jų buvo atlikta sėdint namie prie kompiuterio ir naršant internetą.

Beje, pavyko rasti gana keistų dalykų: pavyzdžiui, sužinojau, kad Kalkutos policininkai iki šiol vilki baltas uniformas, nors visur kitur Indijoje jos yra chaki spalvos. Arba kad pirmasis pasaulyje pirštų atspaudų biuras buvo įsteigtas 1897 m. Kalkutoje, beveik penkeriais metais anksčiau negu Skotland Jardas įkūrė Pirštų atspaudų skyrių. Pirštų atspaudų klasifikacijos sistemą, vadinamąją Henry sistemą, iki šiol naudojamą daugelyje anglakalbių šalių, sukūrė du indai: Azizulas Haque ir Hemas Chandra Bose, pirmasis musulmonas, antrasis hinduistas. Tačiau visus nuopelnus prisiėmė jų viršininkas Edwardas Henry, kuris vėliau gavo titulą ir tapo vienu iš garsiausių Skotland Jardo komisarų.

Bet turbūt keisčiausias man pasirodė revoliucionierių, kurie skatino ginkluotą sukilimą prieš britus, mentalitetas. Kai kurie iš jų elgėsi tiesiog riteriškai; pavyzdžiui, siųsdavo laiškus žmonėms, kuriuos apiplėšdavo rinkdami lėšas savo kovai, ir pranešdavo, kad pavogtus pinigus laiko paskola su penkiais procentais metinių palūkanų, kurią išmokės, kai Indija bus laisva. Policijos muziejuje vieną tokį laišką slapčia nufotografavau.

Jeigu veiksmas vyktų kokiame kitame Indijos mieste, man būtų sunkiau rašyti. Neblogai pažįstu Bombėjų ir Delį, tačiau nemoku kalbos. Be to, nemanau, kad tuose miestuose būtų buvusi tokia šiltnamio atmosfera, kokia tuo metu buvo Kalkutoje.

Leidyklos nuotr./„Kalkutos detektyvas“
Leidyklos nuotr./„Kalkutos detektyvas“

– Papasakokite apie jūsų knygos pagrindinį herojų, detektyvą kapitoną Semą Vindemą, ir apie tai, kokią Indiją jis mums pristato.

– Semas gana keistas tipas. Jis buvęs Skotland Jardo detektyvas, kuris visą laiką plaukė prieš srovę. Negalėtum pasakyti, kad jam gyvenimas buvo švelnus. Dar vaiką jį išsiuntė į internatinę mokyklą, vėliau geriausius jaunystės metus jis praleido Prancūzijoje, tupėdamas vokiečių apšaudomuose apkasuose. Kare jis liko gyvas, tačiau sužinojo, kad jo žmona mirė 1918-aisiais per gripo epidemiją. Sužalotas karo patirties ir kamuojamas kaltės, kuri slegia išlikusius gyvus, jis atkeliauja į Indiją iš esmės todėl, kad daugiau neturi ko rinktis.

Tuo metu, kai atvyksta į Kalkutą, jis jaučiasi gyvenimo išsekintas ir gerokai priklausomas nuo alkoholio ir narkotikų, nors pats jums pasakytų, kad vartoja juos tik gydymosi tikslais. Kare Semas prarado iliuzijas, ir man atrodo, kad jam labiau rūpi pažvelgti į Indiją savo paties akimis, negu klausytis to, ką šneka aplinkiniai. Jis su malonumu demaskuoja veidmainystę, nesvarbu, ar baltųjų, ar čiabuvių.

– Romane puikiai parodoma, kiek daug Britų valdomoje Indijoje politinės, rasinės ir socialinės įtampos. Ar sutinkate, kad detektyviniai romanai ypač tinka šioms temoms atskleisti?

– Be abejo. Manau, dauguma rašytojų nori ir gali pasakyti ką nors daugiau, negu tik papasakoti gerą istoriją, ir aš manau, kad detektyvinė literatūra tiesiog nuostabiai tinka giliausioms socialinėms problemoms nagrinėti, nes ji suteikia galimybių pažvelgti į visą visuomenę, nuo viršaus iki apačios.

Pavyzdžiui, 1919 m. Indijoje Semas Vindemas, baltasis policininkas, susiduria su visais Kalkutos visuomenės sluoksniais, nuo politikų ir verslininkų iki rikšų vežėjų ir viešnamių savininkių. Jis priklauso tai visuomenei, bet kartu nėra jos dalis, ir dėl to gali viską matyti objektyviai.

– Kokie rašytojai teikė Jums įkvėpimą?

– Jų tiek daug! Yra knygų, kurios man padarė didžiulį įspūdį, aš jas skaičiau po kelis kartus. Šio sąrašo pirmas numeris būtų George'o Orwello „1984“. Mane visad viliojo ateities distopijos, o šis romanas, mano manymu, yra geriausias iš visų distopijų.

Dar man didelį įspūdį paliko Jhumpa Lahiri „Bendravardis“, pasakojimas apie bengalų porą, kuri imigruoja iš Kalkutos į Bostoną ir ten augina vaikus. Šitą knygą man parodė žmona, ir ji mane tiesiog apkerėjo. Ji nuostabiai parašyta, be to, viskas ten taip pažįstama ir artima, kaip retai pasitaiko knygose.

Yra ir daugiau ypatingų knygų, tokių kaip Franzo Kafkos „Procesas“ – vienintelė skaityta knyga, kuri privertė mane pajusti klaustrofobiją, – ir Ernesto Hemingway'aus „Kam skambina varpai“.

Kalbant apie detektyvus ir trilerius, yra nemažai rašytojų, kurių knygų aš laukiu ir nusiperku, kai tik jos pasirodo knygyne. Sąrašo viršuje turbūt būtų Ianas Rankinas; man patinka ir jo serija apie inspektorių Rebusą, ir atskiri romanai. Dar mėgstu Philipą Kerrą, Martiną Cruzą Smithą ir Robertą Harrisą: jie visi rašo sąmojingas ir protingas knygas, ir man tai labai patinka.

Pagal mrspeabodyinvestigates.wordpress.com parengė Rasa Drazdauskienė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018